V.Šlikas buvo ilgametis Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos vadovas, rajono tarybos narys

 „Mokslas, darbas ir atsakomybė – trys pagrindiniai stulpai, kurie laiko žmogų, o valstybės pagrindas – teisingumas. Bet dabar Lietuvoje viskas išbalansuota, o norėjome sukurti tokią klestinčią valstybę kaip Šveicarija“, – apgailestauja 90-ies metų sulaukęs Rokiškio krašte prigijęs žemaitis Vytautas Šlikas, talentingas vadovas, politikas, ūkininkas, ligi šiol skleidžiantis smetoniško inteligento ir kovotojo už paprastą žmogų dvasią.

Kalinio sūnus, vadintas „fašisto“ vaiku, buvo blaškomas po visą Lietuvą. Sunkiais pokario metais mokytojavo, varinėjamas iš vienos vietos į kitą. Galiausiai atsidūrė Rokiškio krašte, ant tvirtų kojų pastatė Liudo Giros kolūkį, apie kurį garsas sklido visoje Tarybų Sąjungoje. Atkūrus Nepriklausomybę, klestintis ūkis buvo išdraskytas, tačiau jo legendinis vadovas neatitrūko nuo žemės – iki šiol kartu su žmona Aldona ūkininkauja. Tiesa, jų ūkis nedidelis – vos 100 ha.

V.Šlikas buvo ilgametis Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos vadovas, rajono tarybos narys, penkerius metus vadovavo Lietuvos centro sąjungos Rokiškio skyriui.

Buvusio kolūkio žmonės ligi šiol jį prisimena kaip reiklų, bet teisingą vadovą, žemdirbių bendruomenė – kaip drąsų oratorių, nepataikaujantį jokiai valdžiai ir mūru stojantį už paprastus žmones, o buvę mokiniai – kaip dvasinį vedlį, kuris atsidavusiai skiepijo vertybes ir ugdė asmenybes.

Kūrybinga V.Šliko dvasia traukė talentingus žmones, jis artimai bendravo su poetu Pauliumi Širviu, bičiuliavosi su režisieriumi Juozu Miltiniu ir jo aktoriais.

Trys vaikus išauginusiam ir šešių anūkų sulaukusiam rokiškėnui ne tas pat, kokioje Lietuvoje gyvens jo vaikaičiai, jis nuoširdžiai susirūpinęs dėl mūsų valstybės ateities.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jums siūlo parašyti knygą apie Lietuvos kaimą, kurio pokyčius ne iš šalies matėte nuo Smetonos laikų iki Nepriklausomybės, stebite ir dabar. Nuo ko ją pradėtumėte?

Pradėčiau nuo 1945 metų, kai palydėjau tėtį į Šiaulių kalėjimą. Tada sudužo visos mano svajonės. Kuršėnų gimnazijos suole svajojau tapti gydytoju, labai domėjausi žmogaus anatomija, bet tam nebuvo lemta išsipildyti.

Lygiai po dviejų savaičių į mūsų kiemą įvažiavo bene 10 pastočių ir išvežė visą mūsų turtą – karves, kiaules, arklius, grūdus… Tai žadėjo badą, bet Kuršėnų valsčiaus Geruogių kaimo, kuriame aš gimiau, ūkininkai atvežė kas maišą grūdų, kas avį, kaimas sudėjo pinigų ir nupirko mamai arklį.

Ištrūkęs iš gimnazijos nuvažiavau į Šiaulių švietimo skyrių, kurio vedėjas prikalbino mane eiti mokytojauti: Kinkių pradinei mokyklai, esančiai Papilės valsčiuje, tarp miškų, trečius metus negalėjo rasti mokytojo. Sutikau. Surinkau suolus, mokyklinių reikmenų ir pradėjau mokytojauti.

Kadangi tais metais dalyvavau dainų šventėje Vilniuje, į švarko atlapą buvau įsisegęs dainų šventės ženkliuką su trimis liepsnelėmis. Kažkas pranešė „miškui“, kad mokytojas – komjaunuolis. Netrukus naktį vyrai pasibeldė į mano kambario duris, už apykaklės ištempė laukan, sumušė, kišo į šulinį. Atsibudau lauke šlapias, sušalęs, numestas kaip skuduras. Ryte vaikams pasakiau, kad pamokų nebus, išvažiavau į Švietimo skyrių ir padėjau pareiškimą ant stalo. Bet vedėjas neatleido ir liepė grįžti, sakė, kad nėra kam dirbti – buvo nušautas jau ne vienas mokytojas. Ir dar patarė ieškoti ryšio su „mišku“.

Vieno mokinio padedamas ryšį užmezgiau. Mane pakvietė į jo tėvo namus pavakarieniauti kartu su miškiniais. Vakare pasirodė ginkluoti vyrai, tie patys, kurie naktį mane „auklėjo“. Jie valgė, gėrė samagoną, aš sėdėjau kaip ant adatų. Jie sužinojo, kad aš kalinio vaikas, atsiprašė ir pakvietė bendrauti. Kai jie ateidavo į kaimą maisto pasirinkti ar vakarieniauti, aš turėdavau dalyvauti. Pavargau. Man reikėdavo pasiruošti pamokoms, ištaisyti vaikų namų darbus. Vėl važiavau į Šiaulius ir Švietimo skyriaus vedėjo maldavau, kad mane iškeltų iš Kinkių. Šis paprašė pakentėti iki mokslo metų pabaigos.

Taigi vakarienės kaip ant parako tęsėsi, bet, laimei, šūvių nebuvo. Vėliau gavau paskyrimą arčiau Kuršėnų, į Žilių pradinę mokyklą, kur išdirbau dvejus metus. Kai aptiko, kad tėvas teistas, atleido iš pareigų.

 

 

Nemalonumų turbūt neišvengėte ir studijuodamas Kauno mokytojų seminarijoje?

Kai laikiau paskutinį valstybinį egzaminą, į klasę atėjo rektorius ir išsivedė mane. Parodė gautą raštą, kad esu „fašisto“ sūnus, todėl negalėsiu mokyti vaikų. Mane norėjo pašalinti iš seminarijos, susijaudinęs pradėjau verkti. Tada rektorius paskambino į Panevėžio mokytojų seminariją ir paklausė, ar negalėtų ten egzaminų išlaikyti vienas pavėlavęs studentas. Sutarė, kad aš galiu ten važiuoti. Panevėžyje teko iš naujo laikyti visus egzaminus.

 

 

Kaip patekote į Rokiškio kraštą, kur atsivėrė naujas ir lemtingas gyvenimo puslapis?

Paskambinau draugui į Švietimo ministeriją ir gavau siuntimą į Rokiškį. Į šį kraštą pasiprašiau, nes čia dirbo viena seminarijos bendramokslė. Mokytojo darbo negavau, bet paskyrė pradinių mokyklų inspektoriumi.

Čia sutikau draugų, susipažinau su poetu Pauliumi Širviu, kuris tuomet dirbo ir gyveno redakcijoje. Jai vadovavo Anatolijus Fainbliumas, į darbą važinėjęs traukiniu iš Panevėžio. P.Širvys prikalbino mane, kad sukurtume mokytojų komjaunimo organizaciją.

Galvojau stoti į Šiaulių mokytojų institutą, bet sesė paskambino ir pasakė, kad ją pašalino iš instituto ir mokyklos (vėliau šį institutą baigė – aut. past.) Tada mane išgelbėjo šaukimas į armiją. Kadangi buvau sportininkas, nukreipė į tankistų mokyklą Lietuvoje, o vėliau išsiuntė į desantininkų mokyklą Saratove. Mokėmės iš lėktuvo tankus nuleisti. Vėliau patekau į Ufą, Baškiriją. Gavau leitenanto laipsnį. Kai iš Ufos susiruošiau į Lietuvą, bene keturios merginos lydėjo ir prašė sugrįžti, bet aš džiaugiausi iš ten ištrūkęs.

Grįžau į Rokiškio kraštą, ėmiau mokytojauti Panemunėlyje. Čia su jaunimu pastačiau spektaklį pagal Žemaitės kūrinį „Trys mylimos“. Tai atvedė mane į Rokiškio kultūros namus, vėliau tapau Rokiškio kultūros skyriaus vedėju. Čia buvo darbo iki valios: orkestras, choras, dramos būrelis. Už rajono dainų šventes buvo paskirtas tuometinės Tarybų Sąjungos kultūros ministrės Furcevos apdovanojimas. Įsteigiau siuvėjų bei kirpėjų ir vairuotojų kursus.

Ketverius metus dirbau iš širdies, kol nepaaiškėjo, kad tėvas kalinys. Vėl atleido, ištrėmė į Liudo Giros kolūkį Laibgaliuose. Gavau antspaudą, arklį ir balną. Dar buvo gal 62 kiaulės ir 42 karvės. Iš žmonių buvo viskas atimta, nieko jie neturėjo, duonos važiavo į Daugpilį. Tai buvo tragedija, galvojau, nuo ko pradėti?

Turėjau armijoje draugų ukrainiečių, paskambinau ir paprašiau pagalbos – mišką, kuris tada buvo brangus Ukrainoje, išmainyti į kviečius. Už du vagonus rąstų gavau 10 vagonų kviečių. Juos sumalėme, miltus išvežiojome po parduotuves ir užsidirbome.

Kai atsirado pinigų, ėmėme pamažu stotis ant kojų. Antrais metais jau turėjome milijoną rublių pajamų. Panaikinome darbadienius, už darbą pradėjome mokėti pinigais, tai labai pakėlė žmonių norą dirbti. Buvome vieninteliai rajone, kurie turėjo savų pinigų.

 

 

Apie klestintį Liudo Giros kolūkį garsas toli sklido, gaudavote visokių apdovanojimų. Nepriklausomybės pradžioje stiprus ūkis kaipmat subyrėjo. Kaip pažvelgęs atgal vertinate tą laiką?

Į ką dabar žvelgti? Kai į kolūkį atsiuntė laikinąjį administratorių, palikau 2,7 tūkst. galvijų, 15 tūkst. kiaulių, 300 tūkst. paukščių, dirbtuvėse buvo šimtai technikos, ūkyje dirbo apie 150 mechanizatorių, 18 aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų ir apie 40 darbuotojų, baigusių technikumus. Viskas buvo sunaikinta (išskyrus paukštyną), visi išsiskirstė.

Sukūrėme aukšto lygio gamybą, pavyzdžiui, bulves pardavinėjome uzbekams, armėnams ir kt. Per metus pastatydavome po 10–15 gyvenamųjų namų, turėjome sveikatingumo kompleksą, kur dirbo du gydytojai ir penkios medicinos seselės. Į pensiją išlydėtiems darbuotojams kolūkis papildomai mokėdavo 50 proc. pensijos dydžio priedus. Nieko nebeliko.

Tiesa, dar buvau įsteigęs vakarinę mokyklą, kur mokėsi keturis skyrius baigę darbuotojai. Pats dėsčiau ir kitus mokytojus kvietėme. Pamokos vykdavo kolūkio kontoroje.

Prie mūsų kolūkio buvo prijungti keli mažesni ūkiai, ligi šiol stalčiuje turiu bene 100 žmonių prašymus priimti į kolūkį. Iš vaikų darželį tuomet lankiusių daugiau nei 100 vaikų čia liko tik vienas, jis dirba paukštyne, visi kiti išsivažinėjo.

Su kolūkių vadovais nuvažiavome pas Vytautą Landsbergį ir bandėme įtikinti, kad nereikia griauti. Jis atsakė, kad, nesugriovęs seno, naujo nepastatysi, ir pasiuntė pas Gediminą Vagnorių. Šis dar geriau pareiškė: esą Lietuvai tokio žemės ūkio nereikia. Grįžę į ūkius, visi parašėme pareiškimus ir pasitraukėme.

 

 

Bendravote su to meto mokslo žmonėmis, turėjote ryšių įtakinguose politiniuose sluoksniuose. O kas į atokų Rokiškį traukė legendinį režisierių Juozą Miltinį ir jo aktorius?

Draugavome su Panevėžio dramos teatro aktoriais ir režisieriumi Juozu Miltiniu. Tai buvo aukštos moralės ir gilaus proto žmogus. Turėjome tokius kultūros namus – iš rąstų pastatytą daržinę. Čia pamatėme beveik visus jų spektaklius. O kitų, kurių dekoracijos netilpo mūsų scenoje, važiuodavome žiūrėti į Panevėžį. Pas mus nakvojo aktorius Bronius Babkauskas ir kiti.

Kartą J.Miltinis sėdi pirmoje eilėje, o aplink bėgioja gražiai aprengti vaikai. Režisierius, ilgai nebuvęs kaime, nustebęs klausia, kas tie vaikai, iš kur juos atsivežiau. Tai buvo mūsų darbuotojų vaikai.

J.Miltinis labai mėgo mūsų šeimininkių raugtus kopūstus. Kai važiuodavau į Panevėžį, nuveždavau jam tų kopūstų. Švenčiant režisieriaus jubiliejų teatre, atvažiavau pasveikinti su sūriais, obuoliais, kiaušiniais ir, žinoma, duona.

Turėjau tris šeimininkes, kurios kepė kvepiančią kolūkio duoną. Jos nuveždavau ir į Vilnių, Maskvą, paskui pridėdavai ir dešrų bei kitko.

 

 

Ryškų pėdsaką palikote visuomeninėje veikloje, ilgą laiką vadovavote Rokiškio ūkininkų sąjungai. Kokį svarbiausią pasiekimą išskirtumėte?

Ilgai įtikinėjome Švietimo skyrių, kad mokyklose reikia steigti jaunųjų ūkininkų ratelius. Kai jų atsirado, mokiniai aktyviai dalyvavo, sodino morkas, svogūnus ir kt. Ūkininkai jiems padėjo.

Pats būdamas Kuršėnų valsčiaus Steponiškių pradinės mokyklos jaunasis ūkininkas, turėjau progą 1938 metais dalyvauti jaunųjų ūkininkų ratelių sąskrydyje Kaune. Atsivežiau didelį buroką. Pro šalį eidamas prezidentas Antanas Smetona paglostė buroką ir mane. Tai man paliko didelį įspūdį.

Tąkart pirmą kartą ant Teisingumo rūmų fasado perskaičiau lotynišką frazę – justitia est fundamentum regnorum (teisingumas yra valstybės pagrindas). Įsiminiau tai visam gyvenimui.

O ką dabar mes turime? Išbalansavome viską! Su širdgėla matau, kad mes sunaikinome ir mokslą. Kur matyta, kad ketvirtokas nemokėtų daugybos lentelės, nežinotų linksnių! Juk dabar dažnu atveju mokytojas atvažiuoja į kaimą, keliems vaikams praveda pamokas ir išvažiuoja atgal. Jam tie vaikai mažai terūpi. Švietimo sistema visiškai išbalansuota, man, kaip buvusiam pedagogui, gaila tokios Lietuvos.

 

 

Dabar jaunuoliai purtosi kaimo, žemdirbio duonos. Ir dėl to kartais sunku ir priekaištauti, juk sukurtas įvaizdis, kad kaimo žmonės – „runkeliai“, gamtos teršėjai. Kaip jaunimą atgręžti į kaimą?

Darbas ir mokslas turi eiti koja kojon. O pas mus darbo neliko, kaimas sunaikintas. Priviso daugybė parazitų, kurie pešasi dėl pinigų ir valdžios. Dėl darbo jie nesipeša.

Kai buvau Žilių pradinės mokyklos, kur dviem pamainomis mokėsi 30 mokinių, vedėjas, su vaikais auginome cukrinius runkelius. Kartą pas mus atvažiavo iš cukraus fabriko ir pasiūlė patikrinti, kaip ūkininkai augina cukrinius runkelius. Iš pradžių nesutikau, bet paskui įtikino, kad vaikai gaus cukraus, pinigų. Pasikviečiau trečiokus ir ketvirtokus, pamokiau, kaip išmatuoti, padaryti schemą ir parašyti, nuravėti ar ne.

Kai vaikams buvo atsilyginta, tėvai per šventę pasiūlė patiems auginti 3 ha runkelių. Sutikau, bet ne 3 ha, parinkau mažesnį plotą. Auginome, buvo daug ravėjimo. Pavenčių cukraus fabrikas rudenį išvežė derlių. Kai mokiniai gavo pinigų ir cukraus, vėl buvo didžiulė šventė. Kitais metais darbų netęsiau, nes buvau iš Žilių mokyklos atleistas.

1993 metais įkūrėme Lietuvos centro sąjungos Rokiškio skyrių. Romualdas Ozolas, Egidijus Bičkauskas ir kiti bendražygiai turėjo tikslą – sukurti tokią valstybę, kuri būtų kaip Šveicarija. Man sulaukus 90-ies metų labai gaila Lietuvos. Neužtenka vien kalbėti apie meilę Lietuvai, dar reikia atsakingai dirbti.

 

 

Ne kartą gyvenime jums teko viską pradėti iš pradžių. Gal atskleisite, kaip ir sunkiausiais momentais neprarasti žmogiškumo ir padorumo?

Žmogus turi mylėti darbą, jausti pareigą ir būti atsakingas. Štai ir visa paslaptis.

Neatitrūkau nuo Lietuvos, nors turėjai pasiūlymą važiuoti į Krasnodaro kraštą ir vadovauti 40 tūkst. ha ūkiui. Pagalvojau, kad lietuviui ten nebus ką veikti, ir likau. Neatitrūkau ir nuo žemės. Dabar su žmona dirbame po 50 ha žemės, esame smulkieji ūkininkai.