Praūžus Seimo rinkimams prasidėjo naujos valdančiosios koalicijos dėlionė, pasipylė programiniai pasiūlymai. Kartais pateikiama labai radikalių idėjų, tik, deja, dažniausiai net neįsigilinus į realią situaciją. Tai ypač akivaizdu, kai kalbama apie žemės ūkį.

Prioritetų klausimas

Valdančiąją koaliciją formuoti ketinančių partijų atstovai užsimena, kad reikia radikalių permainų, tačiau kol kas nesutaria, į kurią pusę traukti vežimą. Europos Sąjungos (ES) išmokos, mokesčiai, lengvatos – tradicinės ginčų sritys. Taip pat nesutariama dėl pačios žemės ūkio paskirties – ar jis laikytinas perspektyviu verslu ir svarbia ekonomikos šaka, ar grėsme aplinkai ir žmonėms, kurią reikia visaip riboti.

Svarstant žemės ūkio ministro kandidatūras, viešumoje paminėtos konservatoriaus Kazio Starkevičiaus, ėjusio šias pareigas 2008–2012 metais, ir buvusio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio, pabėgusio iš valstiečių bei žaliųjų partijos į liberalų sąjūdį, pavardės. Kuluaruose minimi dar keli variantai. Bet kuriam iš jų teks derinti labai skirtingus interesus ir požiūrius. Tai tapo akivaizdu po viešų pasisakymų ir siūlymų naujai Vyriausybės programai.

Lietuvos laisvės partija (LLP) būsimiems partneriams pateikė tokius pasiūlymus dėl žemės ūkio, apie kuriuos net užuominos nebuvo rinkiminėje programoje, tarp jų – panaikinti visas lengvatas ūkininkų dyzelinui, uždrausti kailinių žvėrelių fermas ir pan. Vertinant siūlymų toną ir visumą, žemės ūkis, anot LLP, laikytinas pavojinga gamtai ir nelabai reikalinga veikla šiame postmoderniame pasaulyje.

Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovas K.Starkevičius, ūkininkas ir ryškiausias konservatorių veidas žemės ūkio srityje, ragina eiti priešinga kryptimi. ES išmokas ir valstybės paramą žemės ūkiui, pasak K.Starkevičiaus, reikia didinti, bet tik tiems, kas aktyviai ūkininkauja ir kuria pridėtinę vertę.

Kazys Starkevičius

„Padarysiu viską, kad jau nuo 2021 metų ES ir Lietuvos parama pasiektų tik gaminančius ir mokesčius mokančius ūkius, kuriant darbo vietas kaime. „Mulčiuotojai“ ir veiklą imituojantys, deklaruojantys, bet patys žemės nedirbantys veikėjai, jei bus mano valia, ne tik negaus jokios paramos, bet ir praras visas lengvatas, žymėtą dyzeliną. Iš anksto atmetu demagogiją, esą tai pakenks smulkiesiems ir bus naudinga stambiesiems. Tai niekaip nesusiję dalykai, kurie gali nepatikti tik tiems, kas nenori dirbti. Juokingi „mulčiuotojų“ argumentai, esą jie neįperka traktorių už pusę milijono. Tokia technika ūkininkui, norinčiam 10 ha sklype auginti braškes ar avis, net nėra reikalinga. Tai tokia pat nesąmonė, kaip pirkti transkontinentiniams skrydžiams pritaikytą orlaivį aptarnauti maršrutui Vilnius–Palanga“, – tikina K.Starkevičius.

Dirbti ar mulčiuoti?

Lietuvos jaunųjų ūkininkų sąjungos pirmininkas Vytautas Buivydas „Valstiečių laikraščiui“ dėstė kiek kitokią nuomonę dėl produkcijos negaminančių ir tik žolę susmulkinančių išmokų gavėjų. „ES ir Lietuvoje yra skatinamas ekstensyvus ūkininkavimas. ES atstovai, kiek tenka bendrauti, laikosi pozicijos, kad tokį ūkį reikia labiau remti, o intensyvus, pridėtinę vertė kuriantis ūkis turi išsilaikyti pats. Kadangi turime produkcijos perteklių ir kritusias kainas, tai logiška. Antai pieno pagaminame dvigubai daugiau negu sunaudojame. Panaši situacija ir grūdų rinkoje. Be to, svarbus darnios aplinkos kūrimas. Prie šių reikalavimų intensyviems ūkiams sunku prisitaikyti, tad ES parama tiems, kas susmulkina žolę ar kitą biomasę ir tolygiai ją paskleidžia, tik didės. Bent 30 proc. atiteks projektams, prisidedantiems prie aplinkos gerinimo. Agronomai sako tą patį – žemei reikia šį bei tą atiduoti. Juk kaime yra ir kitų gyventojų. Pavyzdžiui, žmogus turi priemiesčio sodybą ir du kaimynus ūkininkus – vienas iš jų gal ir kuria vertę, o kitas tik smulkina žolę. Tai kuria darnesnę aplinką visiems“, – teigė jaunųjų ūkininkų lyderis.

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vadovas Arūnas Svitojus, kandidatavęs į Seimą partijos „Nacionalinis susivienijimas“ sąraše, „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad reikia ieškoti kompromisų ir derinti interesus.

Arūnas Svitojus

„Kaip tik nevadinami ūkininkai, kurie tik susmulkina žolę, paskleidžia ją po dirvą ir už tai gauna išmokas. Populiariausias – „sofos ūkininkai“. Iš tiesų ūkininkai skirstomi į aktyvius ir neaktyvius. Vieni industriniai ūkiai orientuojasi į vertės kūrimą ir pelną, o kiti kuria ekologinį balansą. ES neaktyvų ūkininką puikiai toleruoja. Juk šalia vertės ir pelno siekimo yra ir gamtosaugos interesai. Pagaliau, ir Lietuvoje, ir ES trūksta geros kokybės ekologiškų produktų. ES paramos ūkininkams programoje kai ką, žinoma, reikia taisyti. Neaktyviems ūkininkams nereikėtų teikti visų įmanomų paramų, nes dabar jie gauna ne tik tiesiogines išmokas už žolės smulkinimą, bet ir pirmųjų hektarų lengvatą, paramą už ūkininkavimą nenašiose žemėse (koks skirtumas, kokioje žemėje kartą metuose susmulkinsi žolę? – red. past.), paramą jauniesiems ūkininkams, žalinimo paramą. Tada realiai gyvulius auginantis ūkininkas svarsto – kodėl mane baudžia už tai, kad aš dirbu, kodėl turiu savo produkciją ne tik užauginti, bet ir parduoti? Gal ir man eiti lengvesniu keliu? Todėl paramos dalinimo prioritetus tikrai reikia peržiūrėti“, – sakė jis.

Anot A.Svitojaus, žolės smulkintojai, palyginus su grūdininkais, kurie irgi tik pasėja, nupjauna ir skaičiuoja pelną, sudaro tik 1/100 plotų dalį. A.Svitojus antrino K.Starkevičiaus nuomonei, kad šis ginčas nesusijęs su ūkio dydžiu. Jei ūkis smulkesnis, pasak jo, nereiškia, kad galima tik smulkinti žolę. „Žinoma, 10 ha sklype grūdininkyste neužsiimsi – kombainui nėra kur apsisukti. Tačiau aktyviai ūkininkauti galima ir dar mažesniame sklype, tik reikia pasirinkti, ką nori daryti, pavyzdžiui, užsiimti bitininkyste, uogininkyste, sodininkyste. Lauką galima dalinti – vienoje pusėje gali ganytis avys, o kitoje dar kas nors“, – aiškino ŽŪR vadovas.

Į Seimą išrinktas buvęs žemės ūkio ministras, Darbo partijos sąrašo lyderis prof. Vigilijus Jukna sako, kad tarp šių požiūrių galima rasti kompromisą. „Ne, vien tik mulčiavimas neturi būti remiamas. Reikia remti tausojančius gamybos būdus. Būtent gamybos, atkreipiant dėmesį į ekologišką ir kokybišką produkciją. Komentuoti konkrečius siūlymus dar anksti. Labiausiai reikia dalykiškumo, stabilumo. Praėjusią kadenciją pasikeitė trys ministrai, du metus buvo tampomasi su ministerijos iškėlimu į Kauną, buvo prarasti specialistai. Tokioje aplinkoje ūkininkas negalėjo tikėtis nieko gero“, – komentavo jis.

Šneka nesigilindami

Mažiausiai, ko ūkininkai pasigenda, tai naujų draudimų, tikrinimų, biurokratinės naštos ir baudų, taip pat požiūrio į save kaip į pažangos, gamtos ar net gyvūnų gerovės priešus.

Jau minėtuose LLP siūlymuose nuskambėjo mintis sunaikinti kailinių žvėrelių fermas. Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos vadovas Česlovas Tallat-Kelpša sako nepaliaujantis stebėtis, kodėl žmonės nesigilindami garsiai ir neatsakingai šneka apie tai, ko neišmano, kuo net nesidomi.

Česlovas Tallat-Kelpša

„Tokia „reforma“ paliestų tūkstančius žmonių. Pirmiausia derėtų išnagrinėti idėją, išsiaiškinti tikrąją padėtį, išklausyti argumentus, o paskui jau teikti siūlymus Vyriausybės programai. Tie siūlytojai net fermoje nėra buvę. Girdėjome, kad jiems taip patarė gyvūnų gerovės specialistai. Man kyla klausimas – kokie specialistai? Maisto veterinarijos tarnyboje, kiek žinau, yra visas gyvūnų gerovės skyrius. Tik nė iš vieno jų nesulaukiau jokių priekaištų ar siūlymų būtent dėl gerovės. Tai kas tada tie paslaptingi specialistai, kokie jų tikrieji interesai?“ – „Valstiečių laikraščiui“ kalbėjo Č.Tallat-Kelpša.

Pašnekovas sutiko, kad Vakarų pasaulyje galima įžvelgti etinių problemų dėl kailių naudojimo, tačiau stebėjosi neteisingai pateikiamais argumentais.

Pasak Č.Tallat-Kelpšos, jei etikos kelrode žvaigžde pasirenkama viena konkreti šalis, reikia būti nuosekliems. „Jeigu kailinių žvėrelių srityje, kaip argumentuojama, turime remtis kaimyninės Lenkijos pavyzdžiu, tai gal aklai pasitikėkime jais abortų draudimo klausimu? Kodėl reikia sekti Lenkijos, o ne Danijos pavyzdžiui? Tų siūlytojų taktikoje naudojama vadinamoji „saliami metodika“ – įžūliai čiumpi svetimą dešrą ir verti apstulbusį žmogų įrodinėti, kad tai jo dešra“, – ironizavo Č.Tallat-Kelpša.

Č.Tallat-Kelpša: „Nepaliauju stebėtis, kodėl žmonės nesigilindami garsiai ir neatsakingai šneka apie tai, ko neišmano, kuo net nesidomėjo.“

Net ir gamtosaugos požiūriu, anot Č.Tallat-Kelpšos, žvėrininkystė yra puikus žiedinės ekonomikos pavyzdys. Iš kitų šakų – gyvulininkystės ir žuvininkystės – paimamos atliekos ir 100 proc. sunaudojamos, o produkcija, pavyzdžiui, kailiniai, nešiojami daugybę metų.

Mažiau draudimų ir patikrų?

Konservatorius K.Starkevičius žada kuo daugiau paprastumo ir mažiau kontrolės. „Jau nuo 2021 metų neliks patikrų vietoje. Visos jos bus atliekamos nuotoliniu būdu, pasitelkiant moderniausias skaitmenines ir kosmoso technologijas. Atšauksime reikalavimą įsirengti purkštuvų plovimo aikšteles. Tokie ir panašūs pertekliniai, dažnai net absurdiški reikalavimai neprisideda prie aplinkos tausojimo ir tik didina biurokratinę naštą, sąnaudas, nukreipia dėmesį nuo esminių problemų. Visi ūkiai šioje ES finansinėje perspektyvoje (iki 2027 metų) gaus paramą investicijoms į klimatui ir aplinkai draugiškas technologijas. Nepriklausomai nuo ūkio dydžio ir paskirties, jei investuos į modernias technologijas, paramą turės gauti. Nebus reikalingi jokie pirmumo balai ir sudėtingi (brangūs) verslo planai. Viskas paprasta: investavai, pateikei sąskaitą Nacionalinei mokėjimų agentūrai ir gavai paramą“, – teigia jis.

Jaunųjų ūkininkų lyderis V.Buivydas sakė labiausiai laukiantis ne naujų draudimų, o atviros diskusijos. „Reikia, kad ūkininkai būtų išklausomi, o diskusijos išvados atsispindėtų sprendimuose. Stebina kalbos apie siūlymus dar kažką uždrausti, sunaikinti tai, kas sukurta. Tų pačių kailinių žvėrelių atveju pajamų netektų tūkstančiai žmonių, o rinką pasiimtų kiti. Dar vienas jaunųjų ūkininkų lūkestis – atlaidesnis požiūris į jų nesėkmes. Jaunieji ūkininkai nori, kad jos būtų mažiau eksponuojamos. Juk yra ir teigiamų pavyzdžių, o nesėkmių vystant verslą ir įgyvendinant projektus pasitaiko net stambiems, patyrusiems ūkininkams. Gaila, kad diskutuojant apie dabartinės finansinės perspektyvos pinigų voką skambėjo mintys, jog parama jauniesiems ūkininkams – diskriminacija dėl amžiaus. Su tokiu požiūriu Lietuva po 30 metų atrodys kaip subombarduota“, – kalbėjo V.Buivydas.

Taigi, ideologinės kryptys dvi – remti gamybą ir generuoti pajamas arba bėgti „progreso priekyje“ ir finansiškai spausti Joną, Petrą ar Antaną užleisti pelno dalybas Johanessui, Peteriui ar Sebastjanui. „Spaliukiškai“ uoliai atiduoti savo rinkas kitiems už patapšnojimą per petį bei išmokų už atsisakymą dirbti pavidalu gaunamą pašalpą.