Avininkystė – sparčiausiai Lietuvoje auganti gyvulininkystės šaka. Stambūs ūkininkai prižiūri dideles avių bandas, po keliais aveles laiko kaimo gyventojai ar kaimo turizmo sodybų savininkai. Kad ir kiek burių būtų ūkyje, visiems jų laikytojams kyla kausimas, kur dėti vilnas.

Laiko dėl mėsos

Širvintų rajone ūkininkaujanti Kasia Jankun laiko kelių šimtų Romanovo avių bandą. Moteris sakė esanti patenkinta nereikliais gyvuliais. „Avis laikome dėl mėsos. Dalį jos parduodame, dalį suvalgome patys. Prieš pradėdami auginti avis negalvojome, kad kils rūpesčių dėl jų vilnos. Tačiau kai jos susikaupė keli šimtai kilogramų, ėmėme sukti galvą, ką daryti. Išmesti būtų gaila“, – sakė ūkininkė.

Pradėjusi domėtis ji suprato, kad teoriškai Lietuvoje auginamų avių vilną galima panaudoti, o praktiškai ne. K Jankun ėmė ieškoti, kam galėtų ją parduoti. Moteris sužinojo, kad artimiausia karšykla įsikūrusi Ukmergėje, tačiau jos savininkė pageidauja, kad vilnos būtų išplautos. „Kaip tokiu atveju nepriminsi pasakos frazės „avinėli, pasipurtyk“, – juokavo ūkininkė. – Tik šį kartą norėtųsi kitokio nei pasakoje stebuklo. Būtų gerai, kad avelės pasipurtytų, ir jų vilna liktų švarutėlė.“

Kvapas negąsdina

Sostinės Kaziuko mugėje sutikta vilnietė Remigija Cicėnienė prekiavo įspūdingais iš lietuviškų avių vilnos megztais pledais ir vaikiškais paltukais. Siekdama aukštos gaminių kokybės moteris sakė pati perkanti vilnas ir vežanti jas plauti ir karšti pas Ukmergėje šias paslaugas teikiantį Algirdą Pupšį. „Kaziuko mugėje įsitikinau, kad mano rankų darbo gaminius iš tikros lietuviškos vilnos vertina jaunimas. Jo nė kiek negąsdina, kad jie turi specifinį kvapą“, – sakė vilnietė.

R. Cicėnienė pledus ir vaikiškus paltukus mezga tik iš lietuviškų avių vilnos. N. Baronienės nuotr.

Nepeikia lietuviškos vilnos ir puikiai R.Cicėnienei pažįstamas Ukmergės rajono Inkilų kaimo verslininkas. Jo ceche pluša šeši žmonės. Čia karšiama vilna, verpiami siūlai. „Vilną karšti atveža įmonės, ūkininkai, kurie nori jos gaminius naudoti asmeninėms reikmėms. Užsakymų kasmet daugėja, nes tokią paslaugą teikiančių įmonių nėra daug, – teigė verslininkas. – Karšiame vietinę ir atvežtinę vilną ir parduodame ją vėlimu užsiimantiems žmonėms.“

Vis dėlto verslininkas tikino, kad jo verslas nėra perspektyvus. Vietinių avių vilnų plovimo paslaugą jis sakė perkantis kitose šalyse, kur jos plaunamos pramoniniu būdu, nes patiems to daryti neapsimoka.

Dirba užsieniui

Skriaudžių kaime Kazlų Rūdos rajone karšyklą turintis Eugenijus Majus priima tik išplautą vilną. Pasak jo, vilnų karšyklos yra Plungėje, Raseiniuose, bet jos fabrikinės – kelių ar keliolikos kilogramų nepriima. „Pas mane – visiems atviros durys. Net leidžiu stebėti karšimo, verpimo procesą. Žmogui širdį gaivina, kad jis gali atvažiuoti su savo gyvulėlio vilnele... Jei kas atvyksta su vilnų pundučiu, jas pakeičiu į jau suverptas, už darbą paimdamas, kas priklauso. Jei kas užsispiria savo avelių verpalų, tenka laukti nuo ryto iki vakaro, kol sukaršiu, paruošiu pusverpalius, paskui suverpsiu“, – sakė E. Majus.

Vilnos karšykla ir siūlų verpykla yra ir Paverpenio kaime Kelmės rajone. Ji tęsia senas šeimos tradicijas – vilnos karšimu bei milo gamyba Valčiukų šeimos atstovai vertėsi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nuo 1992 m. šį šeimos verslą plėtoja Ričardas Valčiukas. „Buvo įsigyti modernūs karštuvai ir verptuvai, pradėta siūlų gamyba. Per dvidešimt nepriklausomybės metų gamybos mastas gerokai padidėjo. Produkciją tiekiame Lietuvai, Latvijai, Estijai, Farerų saloms, Švedijai, Danijai, Norvegijai, Jungtinėms Amerikos Valstijoms“, – vardijo pašnekovas. Šiuo metu karšykloje veikia keturios karšimo ir verpimo linijos, yra visa, ko reikia kokybiškų mezgimo siūlų gamybai. Tačiau lietuviškų avių vilna šioje įmonėje neapdirbama. Pasak R.Valčiuko ji stora, šiurkšti, nevienarūšė.

Netinka gamta

Plungėje įkurtos karšyklos savininkas Algirdas Uščinas sakė, kad vilnos plauti neapsimoka, nes tada didėja savikaina. „Vilnas plaunu tik sau. Daug pigiau jas pirkti gatavas iš užsienio. Dėl mūsų klimato ir gamtos išdaigų mūsiškių avių vilna būtų nešvari ir pilna visokiausių priemaišų – šapų, sėklų, smėlio. Laikomų tvartuose avių vilna būna pilna pelų. Gali nupirkti 5 kilogramus vilnų, o išvalius jų liks tik 2 kilogramai“, – aiškino pašnekovas, superkantis išplautą vilną ir mokantis 2 eurus už kilogramą. Karšimas ir verpimas pas jį kainuoja 5 eurus už 1 kg. Visada užsakymų turintis vyras sakė, kad lietuviška vilna yra ne mažiau vertinga nei atvežta iš kitų šalių. „Norvegai avių vilną panaudoja namų fasadui šiltinti. Pas mus daug vilnos vėlėjų, siuvančių antklodes, kuriančių įvairius kitus gaminius“, – sakė A.Uščinas.

Prilygino sintetikai

Regis, tik Šiaulių rajono Raizgių kaime Vilnos amatų centrą įkūręs Jonas Tručinskas visiškai nesibaido lietuviškos vilnos.„Esame įsirengę vienintelę Baltijos šalyse ekologišką vilnos plovyklą. Vilna čia plaunama nenaudojant rūgšties. Vadinasi, ji nepraranda vertingiausios savo medžiagos – lanolino. Būtent jis turi gydomųjų galių. Iš Zelandijos ar Australijos atvežamą apdorotą vilną aš prilyginčiau sintetikai, nes ji plaunama naudojant rūgštį. Buvau tose šalyse, mačiau, kaip tai daroma. Lanolinas visiškai išplaunamas, o vėliau vilna vėl jo prisotinama. Tačiau tai ne tas pats, nes avies plaukas jau būna pažeistas“, – aiškino pašnekovas.

J. Tručinskas įrengė vienintelę Baltijos šalyse ekologišką vilnų plovyklą. N. Baronienės nuotr.

Pasak J.Tručinsko ekologiškai išplautos vilnos karšinys būna purus, suspaustas ji grįžta į pradinę padėti. „Pirmiausia vilną mes išvalome, paskui plauname naudodami „Ringuvos“ muilą, skirtą kūdikių drabužiams skalbti. Tuomet džioviname ir galiausiai dezinfekuojame ozonu. Prieš karšiant iš vilnos dar pašalinamos priemaišos“, – gamybos ypatumus atskleidė verslininkas.

Vilnas ūkininkai jam veža iš visos Lietuvos. Norint išsikaršti vieną kilogramą tenka pakloti nuo 2 iki 3,30 euro. Tai priklauso nuo to, ar vilna žiemos, ar vasaros kirpimo. Verslininkas priminė, kad iš kilogramo vilnos ją apdorojus gali likti tik 40 proc. svorio, jei vilna buvo labai nešvari. Pašnekovas tikino, kad ceche per pamainą galima apdoroti 100 kg vilnos, tokių pajėgumų, pasak jo, užtenka visai Lietuvoje auginamų avių vilnai perdirbti. Vilnos amatų centre yra visa, ko reikia šlapiam ir sausam vilnos vėlimui. J.Tručinskas pasirūpino, kad įmonėje būtų naudojama atsinaujinanti saulės, vėjo ir geoterminė žemės energija. Yra vandens valymo įrenginiai.

Šiuolaikiškame Vilnos amatų centre naudojama saulės ir vėjo energija. N. Baronienės nuotr.

Romanovo ir Skudų veislių avių lenkai neperka

Žemės ūkio ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus vyr. specialistė Danguolė Starkuvienė

Jei vilna nėra juodos spalvos, ją noriai perka Lenkijos verslininkai. Dėl šiurkštumo ir spalvos jiems netinka Romanovo, Lietuvos šiurkščiavilnių ir Skudų veislių avių vilna. Nedideliais kiekiais vilną perka rankdarbininkai. Šiurkšti vilna tinka vėlimui, todėl taip pat turi paklausą. Vilną galima panaudoti ne tik drabužių ar avalynės, bet ir papuošalų gamybai, apšiltinimo pramonėje.

2017-ųjų sausio 1 dienos duomenimis, 163 906 avis šalyje laiko 10 468 asmenys. Prieš metus jų laikytojų buvo 9 984, o pačių avių – 146 916. 2015 m. sausio 1 d. 8 885 gyventojai laikė 123 818 avių. Žvelgiant į dar ankstesnių metų statistiką akivaizdu, kad šių gyvulių skaičius šalyje nuolat auga – tam įtakos turi ir išmokų už juos sistema. Avių mėsos paklausa taip pat didelė. Nemažai jos eksportuojama į Vokietiją. Vis dėlto dideliais pasiekimais užsienio rinkose dar negalime pasidžiaugti, nes surinkti vienai partijai būtiną kiekį avių sudėtinga. Jų augintojai ieško būdų, kaip tai padaryti. Galbūt ateityje bus galima surinkti į vieną vietą avis iš skirtingų Lietuvos kampelių ir iš ten jas vežti užsakovams. Avių mėsos kiekis turi būti didelis ir nuolatinis, kad išliktų susidomėjimas Lietuvos rinka. Šie gyvuliai Lietuvoje auginami dėl mėsos, vilna tėra papildomas resursų šaltinis, gaunamas iš šios rūšies gyvūnų.