N.Dubnikovas: „Toks privatizavimas gali būti panašus į paskutinio gyvulio papjovimą – kartą skaniai pavalgysime, bet ateičiai neliks nei pieno, nei mėsos.“

Praėjusį trečiadienį Vyriausybės posėdyje savaitei buvo atidėtas sprendimas dėl trijų valstybės valdomų veislininkystės įmonių privatizavimo. Šios įmonės greičiausiai bus parduodamos viešajame aukcione, nors žemdirbių organizacijos šaukte šaukė, kad šis procesas nebūtų taip skubinamas, ir prašė sudaryti jiems pirmumo sąlygas privatizuojant žemės ūkiui itin svarbius objektus. Tačiau, sako, nebuvo išgirsti. „Toks, kaip numatyta, privatizavimas bus istorinė klaida ir milžiniškas smūgis nacionalinei veislininkystei ir gyvulininkystei“, – perspėja žemdirbių atstovai.

Jau domisi objektais

Privatizuoti ruošiamasi „Šilutės veislininkystės“, „Panevėžio veislininkystės“ ir „Kiaulių veislininkystės“ įmones. Kol kas į šį sąrašą nepateko bendrovė „Lietuvos veislininkystė“. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pateikė argumentų, kodėl nereikia privatizuoti šios veislininkystės įmonės. Remiantis kitų šalių patirtimi motyvuojama, kad, privatizavus panašią ar tokią pačią veiklą vykdančias įmones, jos tokios veiklos nebevykdo ir tampa tik kitų šalių genetinės medžiagos platintojomis, nebelieka atsvaros kilti kainoms, dėl to ūkininkai patiria didesnių nuostolių.

Panašaus pobūdžio motyvai tiktų apginti ir kitas veislininkystės bendroves, kurias numatyta privatizuoti, tačiau jos siunčiamos po aukciono plaktuku. Žemdirbių bendruomenės atstovai nuogąstauja, kad, žemės ūkiui svarbioms įmonėms atsidūrus privataus kapitalo rankose, dabar vykdomos jų veiklos ir teikiamų paslaugų gali nebelikti.

Kai kurių šių įmonių vadovai sakė jau sulaukę nekilnojamojo turto agentūrų skambučių, skambintojai nesidomėjo veislininkystės ar kita dabar įmonių vykdoma veikla, jie klausinėjo tik apie privatizuoti planuojamus objektus.

Siūlo įvertinti estų patirtį

Valstybei priklausančių veislininkystės įmonių privatizavimas žemdirbių bendruomenei – ne naujiena. Jau seniai kalbama, kad veislininkystė turėtų būti pačių žemdirbių rankose. Jie tam neprieštarauja, tačiau pabrėžia, kad dėl šių įmonių varžytis aukcione finansiškai dar nepajėgūs. Todėl prašo neskubinti proceso ir suteikti jiems pirmumą privatizuojant minėtas įmones.

Daugelyje Europos Sąjungos šalių taip ir yra – veislininkystę valdo žemdirbių savivaldos organizacijos. Tačiau ir valstybės nelieka nuošalyje, daugiau ar mažiau padeda finansiškai. Puikiai suprantama, kad nacionalinės veislininkystės, kitaip nei genetinę medžiagą kuriančių ir platinančių privačių kompanijų, interesai, turi būti grįsti ne vien gryna komercija.

Ūkininkai vis mini estų, kuriems buvo suteiktos galimybės perimti valstybės valdomus veislininkystės objektus, patirtį. Jiems susidaro įspūdis, kad siekis parduoti veislininkystės įmones yra didesnis, nei noras įsigilinti į realią situaciją.

Būtų esminis praradimas

„Privatizavimas stumiamas buldozeriu neatsižvelgiant į žemdirbių organizacijų nuomonę ir argumentus. Tie, kurie domisi šiuo procesu, supranta, kam gali būti naudinga, kad šios įmonės išnyktų iš žemės ūkio sektoriaus, ir kam atsivers erdvė rinkoje. Toks privatizavimas gali būti panašus į paskutinio gyvulio papjovimą – kartą skaniai pavalgysime, bet ateičiai neliks nei pieno, nei mėsos“, – ūkiškai palygino Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos valdybos narys Nikolajus Dubnikovas.

Nikolajus Dubnikovas

Nikolajus Dubnikovas

Jis neabejoja, kad leidus viešajame aukcione privatizuoti minėtas įmones, veislininkystė ir gyvulininkystė patirs nepakeliamą smūgį ir bus nublokšta atgal. „Šios įmonės yra žemės ūkio sektoriaus balanse, tai – ir turtas, ir įdėtos lėšos. Parduodant aukcione tuos objektus gali nupirkti tie, kurie neturi nieko bendro su žemės ūkio veikla. Tai būtų esminis Lietuvos žemės ūkio sektoriaus praradimas – netektume ne tik turto, investuotų lėšų, dabar teikiamų paslaugų, bet ir galimybių kurti pridėtinę vertę. Be tokių objektų sėkminga gyvulininkystės plėtra Lietuvoje sunkiai įsivaizduojama“, – konstatavo mėsinių galvijų augintojas, buvęs „Panevėžio veislininkystės“ valdybos narys.

Ūkininko neįtikina ir guodimas, kad privatizuojant įmones bus surašytos specialiosios privatizavimo sąlygos. „Tai tik pasakos, kad bus specialūs įpareigojimai ir sąlygos, nuo 1990-ųjų matėme, kaip vyko ir kuo baigėsi daugelio įmonių privatizacija“, – skeptiškumo neslėpė jis.

Nuostoliai fragmentiški

N.Dubnikovas kritiškai vertino priekaištus, kad minėtos veislininkystės įmonės yra nuostolingos.

„Iš tikrųjų tai nėra visiškai teisinga. Jeigu pateikiami fragmentiški veiklos rezultatai, pavyzdžiui, pirmųjų ketvirčių, kaip tai bando daryti Žemės ūkio ministerija, susidaro vienoks vaizdas. Reikėtų analizuoti ilgojo laikotarpio – 3–5 metų rezultatus, juolab žinant, kad rinkos siūbuoja ir pan. Aišku, galima diskutuoti dėl kai kurių funkcijų reikalingumo, pelningumo ir apie kitokius pokyčius. Bet akivaizdu, kad šie objektai turėtų veikti žemės ūkio naudai“, – aiškino buvęs „Panevėžio veislininkystės“ valdybos narys.

Mėsinių galvijų augintojo teigimu, žemės ūkio sektorius plačiąja prasme būtų pajėgus privatizuoti veislininkystės įmones, bet tam reikia ir laiko, ir pačių žemdirbių susivokimo, kad būtų sukauptas tam reikalingas kapitalas.

„Mes ne prieš privatizavimą, bet jis neturi būti toks, koks siūlomas dabar. Šis procesas turi būti tikslinis, dalyvaujant žemdirbiams“, – įsitikinęs N.Dubnikovas.

Prašo neskubinti

„Žemės ūkio ministerija siūlo privatizuoti greituoju būdu – per viešąjį aukcioną. Asociacijos išsako nuogąstavimus, bet tai nereiškia, kad mes pasisakome prieš privatizavimą. Prašome, kad būtų galima privatizuoti pagal specialiąsias sąlygas, jas reikia sukurti ir už jas pakovoti. Norime, kad tie veislininkystės objektai nenukentėtų, dirbtų ir būtų žemdirbių rankose. Štai Estijos valstybė sugebėjo išperkamosios nuomos pagrindu žemdirbiams perduoti veislininkystės objektus“, – pasimokyti iš kitų Baltijos šalių siūlo Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas Virgilijus Urbonavičius.

Jis paaiškino, kodėl žemdirbiai reikalauja išskirtinių privatizavimo sąlygų. Pasak pašnekovo, tos įmonės pastatytos iš žemės ūkiui skirtų lėšų, vėliau rekonstruotos, išplėstos, investuotos lėšos buvo atimtos iš ūkininkų, o dabar jas norima skubiai parduoti.

„Bendrovė „Panevėžio veislininkystė“ turi labai reikalingus žemdirbiams karantinavimo centrą, parodų bazę. „Šilutės veislininkystės“ įmonė išplėsta, pastatyti pastatai, pritaikytos kitos priemonės – tik dirbk ir džiaukis. Dabar jos rezultatai truputį sušlubavo, nes galvijų augintojai laiku nepateikė tikrinti buliukų, bet pagal vieno ketvirčio rezultatus negalima vertinti visos veiklos. „Kiaulių veislininkystė“ taip pat reikalinga augintojams. Stambieji kompleksai turi savo veisimo programas ir pan., bet mažesniems augintojams nebūtų kur gauti ir pagerinti kiaulių. Iš Danijos ir Olandijos paršelių nepirksime, reikia turėti savų“, – dėstė V.Urbonavičius.

Jam atrodo nekorektiški žemdirbiams žeriami priekaištai, kad jie yra neapsirengę privatizuoti įmonių. „Pirmiausia mes negauname tokių išmokų, kaip ES senbuvių valstybių ūkininkai, ir artimiausioje ateityje didelių pokyčių nežadama, o konkuruoti tenka vienoje rinkoje“, – į žemdirbių finansines galimybes bedė Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas.

Nuosprendis kiaulių ūkiui

Lietuvos veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociacijos pirmininkas, žemės ūkio bendrovės „Gražionių bekonas“ direktorius Edmundas Adomavičius neslėpė nusivylimo, kad, neatsižvelgus į žemdirbių asociacijų prašymus ir pagrįstus argumentus, veislininkystės įmonės leidžiamos į viešąjį aukcioną.

„Jei procesas nebus sustabdytas, bus labai skausminga, ypač kiaulių ūkiui. Tai bus didžiulis žingsnis atgal. Dabar šis sektorius patiria sunkumų, bet, manau, kad jis atsigaus. Ispanai įveikė tą kiaulių marą, anksčiau ar vėliau susitvarkysime ir mes, gal atsiras vakcinos ar kt. Šalyje turime daug grūdų, atsiras žmonių, kurie norės auginti daugiau kiaulių, bet jeigu neturėsime veislininkystės įmonės, pakirsime šios šakos perspektyvą“, – liūdną baigtį nacionalinei kiaulininkystei prognozavo „Gražionių bekono“ vadovas.

Anot jo, Lietuvoje dabar apie 60 proc. kiaulių augina užsienio kompanijos, kurios turi savo genetiką ir už kurias šiuos darbus atlieka jų motininės įmonės užsienyje. Joms nacionalinės kiaulininkystės paslaugų nereikia.

„Ar mes norime, kad ateityje Lietuvos kiaulininkystės sektoriuje šeimininkautų tik užsieniečiai? Tada lietuviškų kiaulių lašinių, kurie dabar gražiai reabilituoti, jau nebeturėsime“, – konstatavo E.Adomavičius.

Nacionaliniai interesai

Vilius Rekštys, AB „Kiaulių veislininkystė“ direktorius

Jeigu privatizuojama, reikėtų atsižvelgti į ūkininkų, kurie naudojasi tų įmonių paslaugomis, interesus ir nuomonę. Stambiems kiaulių kompleksams tokių paslaugų nereikia, jie sako, kad ir tokios įmonės nereikia. Bet smulkių kiaulių augintojų asociacijai, kuriai priklauso nacionaliniai veislininkystės ūkiai, keli didesni kompleksai, įmonės veislininkystės paslaugos reikalingos. Juk dar yra augintojų, kurie augina ir genofondines kiaules.

Dauguma šalių išlaiko nacionalinę veislininkystę, kurią remia ir joje dalyvauja valstybė. Štai lankėmės kelių Vokietijos regionų gyvulių kontrolinio penėjimo stotyse. Šios šalies Žemės ūkio ministerija tokias stotis finansuoja ir kelia uždavinius, kad jose be gyvulių vertinimo ir pan. būtų atliekami ir aplinkosauginiai (aplinkos taršos, išmetamųjų dujų ir kt.) tyrimai. Tame procese dalyvauja ir mokslas, taigi valstybė tokiu atveju gali disponuoti duomenimis ir atitinkamai formuoti žemės ūkio politiką.

Aišku, Vokietijoje, kaip ir kitose šalyse, yra tarptautinių kompanijų, kurios genetinę medžiagą tiekia ūkiams, bet palaikoma ir nacionalinė veislininkystė. Juk su tuo susijusios ir socialinės, užimtumo problemos ir kt. Tokie dalykai turi būti įvertinami plačiau, ne tik komercijos ir pelno atžvilgiu.

O koks mūsų tikslas? Ar norime tapti importuojamos kiaulienos šalimi, ar vis dėlto turėtume išlaikyti savo kiaulininkystę? Tai paveiks ir užimtumą kaime, ir darbo vietas, pagaliau – vartosime lietuvišką produktą.

Iššūkis sunkiausiu metu

 GriciusNerijus

Nerijus Gricius, UAB „Panevėžio veislininkystė“ direktorius

Kaip įmonės vadovas vykdau akcininkų nurodymus ir administruoju įmonę, bet pasitarimuose ginu ir ūkininkus, kuriems įmonė reikalinga. Taip pat tenka pateikti daugiau duomenų apie įmonės veiklą, nes ŽŪM pristato vos ne blogiausius fragmentiškus rezultatus.

Ūkininkai norėtų privatizuoti įmonę, bet neturi galimybių. Ir tam yra svarios priežastys – jie konkuruoja bendroje ES rinkoje, tačiau gauna mažiausias tiesiogines išmokas; žemės ūkio produkcijos, pavyzdžiui – pieno supirkimo, kainos irgi vienos mažiausių ES.

Dabar kalba eina apie išgyvenimą, iš kur rasti lėšų investuoti? Gyvulininkystė išgyvena krizę, jai skiriamas prioritetas, kad visai nesužlugtų, dar prisidėjo nuostoliai dėl liūčių ir sausros. Kaip tyčia tokiu sunkiausiu metu norima privatizuoti, lyg tikintis, kad žemdirbiai nesugebės tų įmonių perimti.

Turi planų privatizuoti

Šarūnas Nenartavičius, UAB „Šilutės veislininkystė“ direktorius

Ūkininkai turi planų privatizuoti jiems reikalingą įmonę, bet tai nėra taip paprasta. Ūkiai nėra verslo objektai, turintys daug pinigų. Tad greitai surinkti didelę sumą lėšų labai sudėtinga.

Mėsinių galvijų augintojams įsitvirtinti šioje rinkoje nėra lengva, bet mėsinė galvijininkystė sparčiai stojasi ant kojų. Jeigu augintojai dabar netektų tokios įmonės, procesas būtų pristabdytas.

Nemalonu, kad kalbant apie įmonės veiklos rezultatus baksnojama į atskirus ketvirčius. Kaip sakoma, viščiukus reikia skaičiuoti rudenį, ypač tokių įmonių, kurios veikia žemės ūkio sektoriuje.