Žemės ūkio rūmų Veislininkystės komitete jau daugelį metų kunkuliuoja aistros ir galo joms, atrodo, nematyti. Neseniai dviejų galvijų augintojų asociacijų vadovai trenkė durimis pareiškę, kad trūko jų kantrybė.

Šio komiteto pirmininkas Edvardas Gedgaudas kaltina Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM), kad ji skaldo žemdirbių savivaldą ir ignoruoja jos pasiūlymus. O laikinai pasitraukę galvijų veisėjų asociacijų pirmininkai panašius priekaištus žeria komiteto vadovui.

Sviedė akibrokštą

Sausio 26 d. įvykusiame Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Veislininkystės komiteto posėdyje buvo pranešta, kad pernai šis komitetas net 26 kartus rinkosi į posėdžius, ŽŪM buvo pateikta 20 pastabų „Dėl pagalbos veislininkystei taisyklių“, iš kurių buvo atsižvelgta tik į dvi. Anot E.Gedgaudo, šios taisyklės, kuriomis remiantis veislininkystės darbui skiriama parama, visiškai netenkina veisėjų asociacijų. Jos esą yra protekcionistinės ir parankios valstybinėms veislininkystės įmonėms.

Veisėjų asociacijos jau seniai spaudžia ŽŪM, kad savivaldai būtų perduotos visos veislininkystės vadžios. ŽŪM atkerta, kad savivalda per silpna ir nevieninga. Sunku būtų paneigti, kad žemdirbių savivaldos organizacijoms stinga vienybės. Šį faktą akivaizdžiai patvirtino dviejų veisėjų asociacijų ką tik mestas akibrokštas – Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų (LŽGGA) ir Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų (LJGGA) asociacijos sustabdė įgaliojimus Veislininkystės komitete.

„Šių asociacijų vadovai nurodė, kad to priežastis – neefektyvus komiteto darbas. Kodėl neefektyvus? Ogi todėl, kad ŽŪM ignoruoja mūsų pasiūlymus. Matyt, tos asociacijos, matydamos tokio darbo beviltiškumą, ir nusprendė trauktis. Bet jei nekovosime, ūkininkų interesų niekas nepaisys“, – „Valstiečių laikraščiui“ aiškino ŽŪR Veislininkystės komiteto pirmininkas.

Kam valstybė skiria lėšas?

E.Gedgaudas, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) vadovas, įsitikinęs, kad pripažintos veisėjų asociacijos yra pajėgios pačios tvarkytis, kaip tai daro Vakarų šalių ūkininkai, bet ŽŪM įsikibusi į valstybines veislininkystės įmones. O į jų valdymo organus bijoma įsileisti veisėjų asociacijų atstovus. Jis minėjo, kad buvo sukurti teisės aktai, esą apsaugantys tokių įmonių valdybas nuo demokratijos įliejimo.

„Mes pernai buvome sudarę darbo grupę, kuri išnagrinėjo visas veislininkystės sritis, veikiančias įmones ir nurodė, kas mūsų netenkina ir ką reikėtų keisti. Tai ir išdėstėme ŽŪM. Mus išklausė, bet pasielgė priešingai. Ministerija užėmė gynybinę poziciją ir siekė mus suskaldyti. Blogiausia, kad per 25 metus net nebandė pažiūrėti, kaip savivaldai sektųsi pačiai valdyti veislininkystę. Galbūt dabar metamos lėšos ten, kur jų jau nebereikia? Gal traukinys jau nuvažiavęs?“ – priekaištus ŽŪM išklojo Veislininkystės komiteto pirmininkas.

Paprašytas paaiškinti, kur traukinys nuvažiavo, E.Gedgaudas pirmiausia nurodė kiaulių veislininkystę. Anot jo, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos nariams nereikia Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties, tad nereikėtų eikvoti ir valstybės pinigų. Kitas klausimas, ar ekonomiškai išnaudojami valstybės žirgynai?

Pasak veisėjų asociacijas vienijančio ŽŪR komiteto vadovo, kol ŽŪM trypčioja vietoje, veislininkystė juda kita kryptimi. „Ir kiaulių, ir paukščių veislininkystėje susiformavo piramidė, kuri valdoma privataus kapitalo. Valdo nedaug privačių bendrovių ir jos susitvarko“, – konstatavo E.Gedgaudas.

Bet ar visiems veislininkystės dalyviams paranku, kad stambus kapitalas savo rankose telkia veislinę medžiagą? Ar tai nekvepia diktatu? „Taip, tai – stipresniojo diktatas, tačiau tada atsiranda rinka. O valstybinis diktatas daro savo rinką. Dėl to progreso nebus, tik regresas“, – samprotavo Veislininkystės komiteto pirmininkas.

Trūko kantrybė

Iš ŽŪR Veislininkystės komiteto laikinai pasitraukusių veisėjų asociacijų vadovai „Valstiečių laikraščiui“ pateikė savo argumentų, kodėl trūko jų kantrybė. „Netenkino komitete vyravusi tvarka, vienvaldiški sprendimai, į mūsų pasiūlymus neatsižvelgdavo. Klausimai būdavo neparengti, daug šnekėjome, o rezultatų nėra. Gal tada reikia pereiti prie kitokių darbo formų, gal esamas formatas jau išsisėmė? Todėl nutarėme laikinai pasitraukti, kad vadovybė susimąstytų“, – sakė LJGGA vadovas Virgilijus Urbonavičius.

LŽGGA pirmininkas Jonas Lingys, buvęs Veislininkystės komiteto vadovas ir jo atgaivinimo ŽŪR iniciatorius, pareiškė, kad nenori dalyvauti intrigose: „Visose institucijose komiteto vadovybė pateikinėja savo nuomonę kaip bendrą visų poziciją, nors yra buvę tokių klausimų, kurie nebuvo derinti ir svarstyti komitete. Kol tokia komiteto veikla nebus įvertinta ŽŪR, mes suspendavome savo įgaliojimus. Visą amžių praleidau žemės ūkyje, mano tikslas – konstruktyviai dirbti ir siekti rezultatų, o ne dalyvauti suokalbyje.“

Nesantaikos šaknys gilios

Šių asociacijų vadovai pripažino, kad Veislininkystės komitete keliamų bangų šaknys yra gilesnės. Jie atskleidė, kokios yra jų vadovaujamų organizacijų ir LGVA (iki 2003 m. ji buvo vadinama Holšteinų galvijų augintojų ir gerintojų asociacija) nesantaikos priežastys. „Vyksta kova dėl holšteinizuotų juodmargių. LGVA savinasi tokius galvijus ir įrašo į savo kilmės knygą. O mes nežadame jų atiduoti, nes žemės ūkio ministro įsakymu tvarkyti juodmargių veislės galvijų kilmės knygą pavesta mūsų asociacijai. Jiems nėra pagrindo savintis holšteinizuotus juodmargius, tačiau jie vykdo agresyvią politiką. Todėl kilmės knygose yra apie 16 tūkst. dvigubų įrašų“, – ne tik dviejų asociacijų, bet apskritai veislininkystės problemą įvardijo V.Urbonavičius.

Tokia pati trintis ir tarp žalųjų – žalmargių gerintojų ir LGVA. Dėl dubliuotų galvijų įrašų teko grumtis teisme. „Lietuvos holšteinų augintojų ir gerintojų asociacija kūrėsi vokiečių kapitalo veislininkystės įmonės „Litgenas“ (E.Gedgaudas yra šios bendrovės gamybos vadovas) iniciatyva. Vėliau ji buvo pavadinta Lietuvos galvijų veisėjų asociacija. Tai – paraiška valdyti visą galvijų veislininkystę šalyje. Bet žemės ūkio ministro įsakymu jiems buvo paliktas holšteinų galvijų gerinimas. Tačiau jie pradėjo pretenduoti į žalųjų kilmės knygą. ŽŪM to daryti neleido. Tada jie padavė ministeriją į teismą. Po maždaug 3 metų visų lygių teismai pripažino, kad LGVA tokios teisės neturi. Žaluosius į kilmės knygą įrašo mūsų asociacija“, – seną istoriją pasakojo J.Lingys.

Anot jo, ramybė truko neilgai ir LGVA vėl esą pradėjo savintis žaluosius galvijus. „Blogiausia, kad dėl to sulaukė ŽŪR vadovų užtarimo. Nepaisant ŽŪM teisės aktų, buvo pritarta, kad kilmės knygos gali būti tvarkomos, neatsižvelgiant į veislę. Tai dabar ir vyksta tokia savivalė, kai ir jie, ir mes pateikiame tų pačių galvijų duomenis. LGVA nuostolių nėra, nes ima svetimas veisles. O mums trukdo vykdyti selekcinę programą, tiesiog muša plytas iš po kojų“, – aiškino LŽGGA vadovas.

Iššūkis nacionalinei veislininkystei

LŽGGA ir LJGGA pirmininkai pabrėžė, kad trintis su galvijų holšteinizaciją plėtojančia LVGA nėra tik šių organizacijų konfliktas. Tai – iššūkis nacionalinei veislininkystei. „Mūsų tikslas – išlaikyti nacionalines veisles, kurios yra pripažintos. O kažkam paranku kurti chaosą, griauti, kad paskui būtų galima užimti rinką. Revoliuciniu būdu nieko nepadarysi, nebent pasieksi vienadienę naudą. O veislininkystė – ilgas ir nuoseklus procesas. Jei dirbtume ranka rankon, rezultatai būtų geresni. O kai tėvas su motina mušasi, vaikai būna nevalgę“, – apgailestavo J.Lingys.

V.Urbonavičius įsitikinęs: „Lietuvos žemdirbių savivaldai dar reikia subręsti ir finansiškai sustiprėti. Mums dar reikia vytis kolegas vakariečius, kurie turi stiprias organizacijas ir gali valdyti visas veislininkystės grandis, patys išsilaikyti. O mus dar remia valstybė. Ir tai gerai. Kita vertus, jei valstybė neišlaikys nacionalinės veislinės medžiagos gamybos, muziką užsakinės užsienio kompanijos. Jei neturėsime lietuviškos veislinės produkcijos, rinką visiškai užkariaus užsieninė ir stambios kompanijos diktuos kainas.“

Siūlymas griauti nepriimtinas

Saulius Cironka, žemės ūkio viceministras

Jokios įtampos tarp asociacijų ir ŽŪM nėra. Jei ji dirbtinai kuriama, kitas reikalas. Kai kalbu su vienu, kitu ar trečiu šio komiteto nariu, jie pasako, kad tai, kas dabar viešai pateikiama kaip komiteto pozicija, tėra tik kelių žmonių nuomonė. ŽŪM įsiklauso į pasiūlymus, tačiau noras naikinti esamą sistemą yra nepriimtinas, kol nepateikta alternatyva. Vienas iš siūlymų – sugriauti gyvulininkystės produktyvumo kontrolę. O kas po to? Sako, imkime pavyzdį iš estų. Taip, jų modelis geras. Gera ir Danijos, kitų šalių patirtis. Lietuvos veislininkystės sistema yra akredituota tarptautinės akreditacijos institucijos, ji pernai patvirtino, kad ir mūsų sistema yra gera.

Ką savivalda nori perimti į savo rankas? Juk jie valdo pripažintas veislininkystės asociacijas, patys nusistato veislininkystės programas, gauna valstybės paramą. Šiemet jos bus dar daugiau remiamos nei 2015 m. Jei žemdirbių savivalda mano, kad gali valdyti gyvulių produktyvumo kontrolę, tegul pateikia alternatyvią sistemą, kuri būtų akredituota. Ar blogai, kad Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras kaupia veislininkystės duomenis? Svarbūs duomenys išlaikomi valstybės ištekliais. Kas užtikrins, kad tai nedings, kai sistemą perėmusios tam tikros asociacijos ims ir išsivaikščios. Dabar kartais nesugebama atnaujinti duomenų, o norima valdyti visą sistemą.

Esu įsitikinęs, kad Lietuva turėtų būti ne veislinės medžiagos naudotoja, o eksportuotoja. Mes palaikome nacionalinę veislininkystę, kuri leistų kurti lietuvišką veislinę medžiagą. Tam galimybių turime, tačiau mus norima paversti importuotojais. Bijau, kad neatsitiktų, kaip su „Mars“ šokoladukais, kuriais prieš maždaug 15 metų labai žavėjomės, o dabar supratome, koks puikus lietuviškas šokoladas.

Ūkininkams sudarytos sąlygos: Baisogaloje atidaryta avių kontrolinio penėjimo stotis, Šilutėje veikia mėsinių galvijų kontrolinio penėjimo stotis, Panevėžio rajone įrengtas gyvulių karantinavimo centras. Tegu tik naudojasi. Jų organizacijų atstovai gali būti įtraukti į valstybinių įmonių valdymo organus. Mes to nebijome. Tegu dalyvauja, taip pat prisiima atsakomybę už sprendimus ir rezultatus. Skųstis lengviau nei padaryti.

Jaučiasi ir ŽŪM ranka

Andriejus Stančikas, ŽŪR pirmininkas

Veislininkystės komitetas dirba tam, kad veisėjų asociacijos rastų bendrą kalbą. Manau, čia demokratijos pakanka, o sprendimai priimami daugumos sutarimu. Tos organizacijos turi teisę pasitraukti, bet jos galėjo ir viduje aiškintis. J.Lingys irgi komitetui vadovavo ir buvo keliami gana aštrūs klausimai. Kita vertus, čia jaučiasi ir ŽŪM ranka. Lėšų veislininkystei skirstymas, taisyklių kūrimas kelia abejonių. Atrodo, kad daugiau gauna tie, kurie yra nuolankūs ŽŪM. Veislininkystė turi orientuotis į tai, kas naudinga ir pelninga ūkininkui. O kalbant apie kovą dėl rinkų norisi, kad būtų išlaikytos nacionalinės veislės.

Lygiuotis į Vakarus dar anksti

Vigilijus Jukna, Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius, buvęs žemės ūkio ministras

Mūsų veislininkystės sistema nėra bloga, o tas šurmulys kyla galbūt dėl interesų. Dažnai sakome, kad Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse asociacijos turi daugiau galių. Ir mūsų veisėjų organizacijos turi stiprėti ir pamažu perimti vis daugiau veislininkystės funkcijų. Bet dabar lygiuotis į Vakarus mums dar anksti. Tai, kad dvi pagrindinės Lietuvos galvijų augintojų asociacijos suspendavo veiklą Veislininkystės komitete, rodo, kad tvyro dideli nesutarimai. Atsiranda visokių spekuliacijų, už kurių gali slypėti noras pirmiausia gauti valstybės paramą. O valstybės pinigai neturėtų būti skirti pravalgyti, o tikram veislininkystės darbui, kurio tikslas – ilgalaikis rezultatas.

LŽGGA ir LJGGA pirmininkai pabrėžė, kad trintis su galvijų holšteinizaciją plėtojančia LVGA nėra tik šių organizacijų konfliktas. Tai – iššūkis nacionalinei veislininkystei.