Vis daugiau netoli Lenkijos esančiuose rajonuose auginamų galvijų iškeliauja kaimyninės šalies perdirbėjams. Scanpix nuotr.

Lietuvoje užaugintus gyvulius mūsų perdirbėjai kol kas superka nenoriai ir ne itin aukštomis kainomis. Tuo naudojasi lenkai – kaimynai mūsų šalyje vis aktyviau plečia galvijų supirkimo tinklą. Į Lietuvą koją įkėlė ketvirta pagal dydį Lenkijos mėsos perdirbimo įmonė.

Įsikūrė fermoje

Marijampolės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Eugenijus Alesius sako, kad konkurencija tarp gyvulių supirkėjų didėja. „Lenkai moka daugiau, o ūkininkai ieško kur geriau parduoti. Juk žemdirbiai irgi nori geriau uždirbti“, – apie Sasnavos seniūnijos Kazliškių kaime Sasnavos žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) fermoje įsikūrusį gyvulių surinkimo centrą, kurio šeimininkai – lenkai, sakė E.Alesius. Centras čia veikia vienus metus ir planuoja plėstis.

Sasnavos ŽŪB pirmininkas Jonas Kurtinaitis „Valstiečių laikraščiui“ minėjo, kad ši nenaudojama fermą gyvulių supirkėjams yra išnuomota, tačiau jau susitarta dėl jos pardavimo ir pirkimo sandėrio. Tuo Lietuvoje rūpinasi UAB „Cavallus“. Šios bendrovės direktorius marijampolietis Rimantas Mosekonis pasakojo, kad jau 17 metų bendrauja su Lenkijos verslininkais ir juos gerai pažįsta dar nuo tų laikų, kai pats užsiėmė arklininkyste. Lietuvoje sumažėjus arklių, vyras ėmėsi gyvulių eksporto ir išsaugojo verslo santykius kaimynais. Taip bendradarbiaujant ir kilo mintis imtis bendro verslo Lietuvoje.

R.Mosekonis atstovauja ketvirtai pagal dydį Lenkijos mėsos perdirbimo bendrovei. Tai netoli Balstogės, Palenkės vaivadijoje, esanti Eugeniuszo Luniewskio įmonė – jo vardu pavadintas stambus mėsos kombinatas, superkantis tik galvijus: bulius, telyčias, karves. Įmonė stipriai plečia veiklos geografiją. Kazliškių kaime jų įkurtame gyvulių supirkimo centre dirba iš Lenkijos atvažiuojantys darbuotojai. Pirmadienį jie atvyksta į Lietuvą ir visą savaitę čia dirba, o savaitgalį išvažiuoja namo, nes atstumas nėra didelis.

„Šis Lenkijos mėsos kombinatas superka gyvulius aukcionuose Estijoje, Latvijoje, o Lietuvoje sugalvojo įsteigti galvijų supirkimo centrą. Šiuo tikslu ir įsteigėme bendrą įmonę. Aš užsiimu visais organizaciniais reikalais, o lenkai pasirūpina transportu, vairuotojais, kitais darbuotojais“, – pasakojo R.Mosekonis.

Įgijo pasitikėjimą

Lenkijos gyvulių supirkėjai džiaugiasi galimybe bendradarbiauti su Lietuvos žemdirbiais ir dažnai yra linkę už perkamą gyvulį mokėti šiek tiek daugiau nei vietiniai. Be to, ūkininkų pasitikėjimą jie pelnė sąžiningumu.
„Daugelis įsitikino, kad lenkais galima visiškai pasitikėti. Kiek gyvulys sveria, tiek ir mokama. Be to, kaimynai – puikūs vadybininkai. Tai irgi didina kaimo žmonių pasitikėjimą.
Kalbos barjeras bendradarbiauti netrukdo, susikalbėti pavyksta su visais, net su vyresnio amžiaus žmonėmis. Lenkai moka rusų kalbą, bet jeigu reikia, vertėjaujame“, – pasakojo bendrovės vadovas.

Ruošiasi remontui

Lietuviams priimtina, kad lenkai taiko šiek tiek kitokius standartus. Mūsų šalyje prieauglis superkamas iki 26 mėnesių, o Lenkijoje – iki 30 mėnesių amžiaus. Tad ūkininkas gali dar 4 mėnesius gyvulį paauginti, kad jis būtų didesnio svorio.

Kazliškių kaime įsikūrusiame centre veiklos mastas didėja, o šeimininkai ruošiasi nusipirktą fermą renovuoti iš vidaus ir išorės bei įkurti šiuolaikišką gyvulių supirkimo centrą be skerdyklos. Čia gyvuliai tebus laikomi dieną ar dvi, ilgiausiai – savaitę, ir bus išvežami į įsikūrusį už 260 km modernų Lenkijos mėsos kombinatą.

R.Mosekonio nuomone, šis lenkų verslas neturėtų būti kliūtis Lietuvos verslininkams, nes nėra tokios apyvartos, kuri keltų rimtą konkurenciją mūsų šalies mėsos kombinatams. Jo žiniomis, kai kuriose Lietuvos skerdyklose per dieną paskerdžiama 300–400 ir daugiau galvijų. O lenkai per mėnesį superka ir išveža apie 500–600 galvijų. Nei kiaulės, nei avys kaimynų nedomina. Jie perka tik karves, bulius ir telyčias, kurių ir taip šalyje perteklius. Tiesa, ateityje planuojama supirkti ir veršelius.

Augina lenkams

Pasienio regionuose tai jau ne pirma lenkų „invazija“. Prieš trejus metus Dzūkijoje pradėto ykdyti projekto „5 000 aubrakų Lazdijams“ dalyviai išaugintus mėsinius galvijus taip pat parduoda kaimynams. Šio kooperatyvo administracijos vadovas Nerijus Sukackas teigė, kad plečiasi mėsinių galvijų augintojų gretos. Šiuo metu kooperatyvas vienija 11 narių, pernai pavasarį jų buvo šeši. Per 2016 m. Lazdijų rajone grynaveislių mėsinių gyvulių padaugėjo 1 002 vnt.

Nerijus Sukackas

Nerijus Sukackas

Pasak N.Sukacko, jų krašte labai juntamas žemdirbių susidomėjimas mėsine gyvulininkyste. Pradėjus bendradarbiauti su lenkais, kaimo žmonės ėmė noriau investuoti į šią sritį, plėsti grynaveislių gyvulių bandas, mat nebereikia sukti galvos, kur dėti išaugintus galvijus. Šiuo metu iš lazdijiečių juos superka penki Lenkijos supirkėjai.

„Jau ne mes ieškome, kam parduoti gyvulius, o Lenkijos pirkėjai dairosi mūsų ūkiuose išaugintų gyvulių. Tik laiko klausimas, kada sulauksime pirkėjų ir iš tolimesnių šalių“, – teigė N.Sukackas.

Šiemet už kg gyvojo svorio nupenėtų grynaveislių aubrakų bei limuzinų veislės bulių, kurių vidutinis svoris siekė apie 650 kg, didžiausia gauta kaina buvo 2,05 euro

Norėtų perdirbti

„Tai ne riba. Gali būti, kad lenkai mūsų ūkininkams už grynaveislių nupenėtų mėsinių bulių gyvojo svorio kilogramą mokės 2,3–2,4 euro“, – pabrėžė pašnekovas ir pridūrė, kad kaina augtų, jeigu Lenkija įteisintų ritualinį galvijų skerdimą ir atvertų vartus jautienos eksportui į musulmoniškas šalis.

Lazdijų kooperatyvo nariai siekia iš anksto planuoti būsimus pardavimus, nes planuojant galima sukomplektuoti geresnes galvijų siuntas – pririnkti kuo vienodesnių ir kuo daugiau gyvulių. Tai didina kainą.

Pasak N.Sukacko, nors kooperatyvo nariai yra patenkinti bendradarbiavimu su kaimynais, ateityje norėtų bent dalį užaugintų galvijų ir jų nešamą pridėtinę vertę palikti savo rajone. Jų siekiamybė – turėti nedidelį savo poreikiams skirtą jautienos perdirbimo cechą, kuriame būtų galima išpjaustyti mėsą. Dalis jos būtų tiekiama į maitinimo įstaigas, restoranus, kita dalis – perdirbama. Galbūt net pavyktų sukurti išskirtinį jautienos gaminį, kuris reprezentuotų Lazdijų rajoną ir mėsinės galvijininkystės ūkius.

Pagrindinė eksporto prekė

Egidijus Mackevičius, Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius

Jautienos Lietuvoje netrūksta, jos yra dvigubai daugiau nei reikia. Tai pagrindinė eksportui skirta prekė, tačiau įžengti į užsienio šalių rinką nėra paprasta. Todėl reikėtų skatinti vidaus vartojimą, nes čia – dar didelis potencialas. Vienas Lietuvos gyventojas per metus jautienos suvalgo vidutiniškai 4–5 kg, o, pavyzdžiui, prancūzai, anglai – po 15–20 kg. Net jei suvalgytume dvigubai daugiau, visi Lietuvoje išauginti galvijai būtų nupirkti vietos vartojimui.

Gerai, kad keičiasi ir augintojų požiūris. Mėsinių galvijų mėsa – žingsnis į priekį. Pirkėjai jau pradeda suprasti, kuo ypatinga kepti skirta jautiena. Iki šiol pas mus daugiau buvo auginama pieninių bulių, kurių mėsa skirta perdirbti. Mėsinių bulių supirkimo kaina visai kita, be to, juos eksportuoti paprasčiau. Tačiau užsiimant galvijų verslu gana ilgai tenka laukti rezultato. Pavyzdžiui, kiaulę gali užauginti per 6 mėn., o galvijas auga 18 mėn. Be to, karvės nėštumo ciklas yra ilgas, tad reikia matyti perspektyvą, kad galėtum numatyti auginimus ir pardavimus.