Dai­na ir Ju­lius Mar­ti­šiai ūkininkauja jau tris dešimtmečius

Spa­lio 11-ąją Rau­dond­va­ry­je (Kau­no ra­jo­ne) šeš­tą kar­tą vy­ko efek­ty­viau­sių ir di­džiau­sių pie­no ūkių ap­do­va­no­ji­mai „Pie­nės 2019“. Ren­kant sėk­min­giau­sius pie­no ūkius, įmo­nės ir šei­mos ūkiai at­ski­rai įver­tin­ti dve­jo­se ka­te­go­ri­jo­se – pa­gal su­pir­kė­jams par­duo­to bei pa­gal per me­tus iš vie­nos kar­vės pri­melž­to pie­no kie­kį. Šie­met sėk­mė nu­si­šyp­so­jo net ke­tu­riems Plun­gės ra­jo­no ūki­nin­kams. Jie pa­te­ko į sėk­min­giau­sių­jų de­šim­tu­kus. O džiu­giau­sia, kad pa­gal efek­ty­vu­mą tarp šei­mos ūkių re­zul­ta­ty­viau­siu pri­pa­žin­tas Ju­liaus Mar­ti­šiaus ir jo žmo­nos Dai­nos ūkis Vieš­to­vė­nuo­se.

Šie­met do­mi­nuo­ja pie­no ūkiai iš Že­mai­ti­jos

Šven­tės me­tu že­mės ūkio mi­nist­ras And­rius Pa­lio­nis pa­si­džiau­gė no­mi­nan­tais, ku­rių pa­vyz­džiai ro­do, jog dir­bant nuo­sek­liai ir efek­ty­viai, Lie­tu­vos pie­no ūkiai ga­li įgy­ven­din­ti ūkio plėt­ros pro­jek­tus ir net kon­ku­ruo­ti su pa­sau­lio pie­ni­nin­kys­tės ūkiais. At­rin­kus 500 di­džiau­sių Lie­tu­vos ūkių, jie su­skirs­ty­ti į 2 ka­te­go­ri­jas: įmo­nes ir šei­mos ūkius. Taip su­da­ry­ti di­džiau­sių ir efek­ty­viau­sių Lie­tu­vos pie­no ūkių de­šim­tu­kai. Ne­pai­sant to, kad vis daž­niau pa­si­girs­ta kal­bų dėl gre­sian­čios pie­no kri­zės, Že­mai­ti­jos ūki­nin­kai pa­de­monst­ra­vo kaip nie­kad ge­rus re­zul­ta­tus.

D. ir J. Mar­ti­šiai šio sa­vo pa­sie­ki­mo per daug ne­su­reikš­mi­na. „Juk pir­mą­ją vie­tą nuo ant­ro­sios de­šim­tu­ke ski­ria vos ke­li šim­tai ki­log­ra­mų pie­no. Kai ku­rias vie­tas – tik ke­li ki­log­ra­mai. Daug ge­rai dir­ban­čių ūki­nin­kų, o ypač Že­mai­ti­jos re­gio­ne“, – sa­vo įžval­go­mis da­li­jo­si D. Mar­ti­šie­nė.

Bet juk ir vie­nas taš­kas, ki­log­ra­mas, cen­ti­met­ras ar se­kun­dė daž­nai pa­kei­čia žmo­gaus li­ki­mą. Pie­no ūky­je pa­na­šiai kaip spor­te – jei užim­si pir­mą­ją vie­tą, apie ta­ve kal­bės gar­siai ir il­gai, jei per vi­du­riu­ką – lik­si ne­pas­te­bė­tas.

Vis dėl­to J. Mar­ti­šius ne­si­džiau­gė po ap­do­va­no­ji­mo už­griu­vu­siu dė­me­siu. „Jau tris die­nas ne­ga­liu nor­ma­liai dirb­ti, vis tu­riu bend­rau­ti su žur­na­lis­tais. Tre­čią die­ną iš ei­lės tu­riu praus­tis“, – juo­ka­vo ūki­nin­kas. Bet to­kia šlo­vės kai­na. Kai lai­mi Lie­tu­vos krep­ši­nio rink­ti­nė, mes jos per­ga­lę pri­si­ski­ria­me sau. Taip ir šiuo at­ve­ju – lai­mė­jo J. Mar­ti­šius, o sėk­min­gais įvar­di­ja­mi Plun­gės ra­jo­no ūki­nin­kai.

Sun­ki pra­džia

Šian­dien Mar­ti­šiai sėk­min­gai ūki­nin­kau­ja Ju­liaus gim­tuo­siuo­se Vieš­to­vė­nuo­se. Bet iki sėk­mės ėjo pa­ma­žu, žings­nis po žings­nio. 1993 me­tais abu bai­gė zooin­ži­ne­ri­jos stu­di­jas Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je, bet jau­nų spe­cia­lis­tų ta­da nie­kam ne­rei­kė­jo. „Bu­vo­me pir­mo­ji ab­sol­ven­tų lai­da, kai nei vie­no iš kur­so drau­gų darb­da­viai ne­pak­vie­tė dirb­ti į sa­vo įmo­nes. Įsi­dar­bin­ti pa­gal spe­cia­ly­bę ne­bu­vo jo­kių vil­čių. Iši­ro ko­lū­kiai, tiek mies­te, tiek kai­me ne­bu­vo dar­bo“, – pri­si­mi­nė ne­links­mą praei­tį ūki­nin­kas.

Stu­di­jų lai­kais su­si­tuo­ku­si jau­na šei­ma grį­žo į Ju­liaus tė­viš­kę. Apie sa­va­ran­kiš­ką ūki­nin­ka­vi­mą iš pra­džių min­čių ne­bu­vo, bet ki­to ke­lio taip pat ne­bu­vo. Nors ir ne­tvir­tai ap­si­spren­du­si, jų šei­ma ėmė­si ne­leng­vo pie­no ūkio vers­lo. Ju­liaus tė­vų tvar­te jau bu­vo ke­lios kar­vės, dar ke­lias ga­vo iš bank­ru­tuo­jan­čios ne­to­lie­se bu­vu­sios bend­ro­vės. Te­ko ir pirk­ti. Taip po tru­pu­tį pra­dė­jo plės­tis.

J. Mar­ti­šiaus se­ne­lis tu­rė­jo 50 hek­ta­rų že­mės. Jau­nam ūki­nin­kui tai bu­vo la­bai di­de­lė pa­spir­tis. Tik dirb­ti jos ne­la­bai bu­vo kuo. Pra­džio­je vi­sus ūkio dar­bus jie nu­dirb­da­vo su ark­liu. Ūkis bu­vo miš­rus, be gal­vi­jų dar au­gi­no kiau­les, paukš­čius. Sė­da­vo ir grū­di­nes kul­tū­ras. Pra­džia tik­rai bu­vu­si ne­leng­va. Iki šiol pri­si­me­na, kad ne­re­tai grū­dai su­pe­ly­da­vo, o jais še­ria­mi gy­vu­liai sirg­da­vo. Pa­ma­žu pra­dė­jus ūkį mo­der­ni­zuo­ti, ja­me li­ko tik kar­vės.

Nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas į prie­kį

Kai mel­žia­mų kar­vių skai­čius pa­di­dė­jo iki 14, tvar­te pa­si­da­rė ankš­to­ka. Ūki­nin­kai pra­dė­jo gal­vo­ti apie nau­jo sta­ty­bą. Tvar­tą pa­si­sta­tė, bet ir šis ūkiui dar la­biau ple­čian­tis pa­si­da­rė per ankš­tas. To­dėl te­ko sta­ty­ti ir tvar­tą te­ly­čioms. Nors ūki­nin­ka­vi­mo pra­džio­je au­gin­da­vo ir bu­lius, jų vė­liau at­si­sa­kė. Da­bar jei kar­vė at­si­ve­da vy­riš­kos ly­ties ver­še­lį, jį iš­kart par­duo­da. Mė­si­nių gal­vi­jų neau­gi­na.

Da­bar J. Mar­ti­šius dir­ba 120 ha že­mės. Pa­ša­rams jau ke­li me­tai sė­ja apie 12 hek­ta­rų ku­ku­rū­zų, iš jų ga­mi­na si­lo­są. Iš jo gau­na­ma tiek ener­gi­jos, kiek ne­gau­na­ma iš jo­kio ki­to pa­ša­ri­nio au­ga­lo, skir­to mel­žia­moms kar­vėms šer­ti. Vi­si li­kę hek­ta­rai skir­ti pie­voms, nes gy­vu­liai iš­ti­sus me­tus lai­ko­mi tvar­te. Ka­dan­gi grū­dai ūky­je jau ne­beau­gi­na­mi, šiau­dus ten­ka pirk­ti iš ki­tų ūki­nin­kų ar­ba keis­ti į mėš­lą.

Daž­niau­siai Lie­tu­vos stam­bie­ji ūki­nin­kai tu­ri miš­rius ūkius. Vys­to pie­ni­nin­kys­tę, au­gi­na mė­si­nius gal­vi­jus ir grū­di­nes kul­tū­ras. O Mar­ti­šiai ap­si­spren­dė vys­ty­ti tik pie­no ūkį, tad ne­si­blaš­ky­da­mi šio­je sri­ty­je ir dir­ba. Kaž­ka­da sva­jo­ję apie 50-ies mel­žia­mų kar­vių ban­dą, da­bar jau ke­le­rius me­tus ne­nu­tols­ta nuo 70. Kas­dien jų ūkis pa­ga­mi­na apie 2 t pie­no.

Se­niau jų ūky­je lai­ky­tos juod­mar­gės kar­vės jau praei­tis. Da­bar vi­sos kar­vės holš­tei­ni­zuo­tos, bet di­džio­ji da­lis – gry­na­veis­lės holš­tei­nės. Tai pie­nin­giau­si gal­vi­jai pa­sau­ly­je. Kar­tą per me­tus įver­tin­ti gy­vu­lių į jų ūkį at­va­žiuo­ja Lie­tu­vos gal­vi­jų vei­sė­jų aso­cia­ci­jos (LGVA) spe­cia­lis­tas. Pa­gal jo įver­ti­ni­mus at­ren­ka­mi pa­tys ge­riau­si gy­vu­liai. Taip pa­ma­žu ge­ri­na­ma ban­dos ge­ne­ti­ka.

Nors D. ir J. Mar­ti­šiai bai­gė zooin­ži­ne­ri­jos stu­di­jas, bet abu pri­pa­žįs­ta, kad stu­di­jų me­tais įgy­tų ži­nių ne­pa­kan­ka. Šei­mos gal­va pa­pil­do­mai lan­kė įvai­rius kur­sus, da­ly­va­vo mo­ky­muo­se, to­dėl daž­nai kar­ves sėk­li­na pa­ts. Jei kar­vė pra­de­da ver­šiuo­tis nak­tį, iš lo­vos spe­cia­lis­to ne­ver­čia, sa­ko, ir vie­nas kuo pui­kiau­siai su­si­tvar­kan­tis.

Ūky­je dir­ba vie­na sam­do­ma mel­žė­ja ir du dar­bi­nin­kai. Sa­vo dar­bi­nin­kus J. Mar­ti­šius la­bai gi­ria. „Jie darbš­tūs ir la­bai at­sa­kin­gi. Daž­nai man pri­me­na, kad jau lai­kas vie­no­kiems ar ki­to­kiems dar­bams. Kai tu­ri to­kius dar­bi­nin­kus, tai ir į fer­mą be rei­ka­lo nė­ra ko ei­ti“, – džiau­gė­si ūki­nin­kas.

Dir­bant pie­no ūky­je nė­ra lais­va­die­nių ar ato­sto­gų. Bet trum­pus pa­bė­gi­mus nuo dar­bų D. ir J. Mar­ti­šiai la­bai mėgs­ta. Pra­si­ta­ria, kad pa­tin­ka lan­ky­tis teat­re, ku­rį pa­mė­go dar stu­di­jų lai­kais, kon­cer­tuo­se. Trum­pų ke­lio­nių taip pat neat­si­sa­ko. D. Mar­ti­šie­nė ak­ty­viai da­ly­vau­ja po­li­ti­ko­je, yra Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rė. Mo­te­ris mėgs­ta spor­tą. Ret­sy­kiais ir dvi­ra­tį iš­si­trau­kia iš san­dė­liu­ko, juo ap­le­kia apy­lin­kes.

Atei­ties pla­nai

Ūki­nin­kai gy­ve­na dar 1859 me­tais pro­se­ne­lio pa­sta­ty­ta­me na­me. Jį at­nau­ji­no ir pri­si­tai­kė sau. So­dy­ba di­de­lė, daug pa­sta­tų, me­džių, gė­ly­nų, ve­jos. Sup­ran­ta­ma, kad vi­sa tai pri­žiū­rė­ti uži­ma daug lai­ko. Bet Dai­na sa­ko ne­si­bo­din­ti jo­kių dar­bų. Pa­ti ir ve­ją pjau­na, ra­vi, ren­ka obuo­lius, grė­bia la­pus…Tu­ri ir dar­žą, tik sė­ja vis­ko ge­ro­kai ma­žiau nei anks­čiau, nes vai­kai užau­go, pa­li­ko gim­tuo­sius na­mus ir ku­ria atei­tį pa­tys.

Bet pa­tys ūki­nin­kai dar ne­ža­da su­sto­ti. Nu­ma­ty­ta ūkį plės­ti, tam rei­kės lai­ko ir ne­ma­žų in­ves­ti­ci­jų. „Atei­tis pa­ro­dys, gal vai­kai pe­rims ūkį. Juk gy­ve­ni­mas ne­nus­pė­ja­mas, daug kas ga­li at­si­tik­ti, pa­si­keis­ti. Bet vi­sa­da dir­bo­me ir dirb­si­me kaip įma­no­ma ge­riau, ju­dė­si­me pa­ma­žu į prie­kį“, – atei­ties pla­nais pa­si­da­li­no D. Mar­ti­šie­nė.

Prieš at­si­svei­kin­da­mi pa­si­vaikš­čio­jo­me po Mar­ti­šių so­dy­bą. Šei­mi­nin­kai pa­ro­dė ke­lio­se vie­to­se spe­cia­liai pa­lik­tus se­nų­jų pa­sta­tų pa­ma­ti­nius ak­me­nis. Jie šei­mai la­bai bran­gūs, nes pro­se­ne­lių pa­lik­ti. Di­džiu­lis ąžuo­las, au­gan­tis kie­me, so­dy­bą sau­gan­tis se­nu­tė­lis kry­žius, au­ten­tiš­kas svir­nas – vi­si šie ženk­lai by­lo­ja, kad so­dy­ba la­bai se­na, per­gy­ve­nu­si ka­rus ir trem­tis, bet pri­žiū­ri­ma ir la­bai bran­gi­na­ma.

 

Nijolė JANKUVIENĖ

logo,zemaitis