Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„Vilkės” ūkis, kuriame be trąšų ir arimo auga sveikos ir maistingos daržovės

Vi­sai ša­lia Aly­taus ra­jo­no ri­bos, Laz­di­jų ra­jo­ne, Bab­rau­nin­kų kai­me, įsi­kū­ręs „Vil­kės“ ūkis, ku­rio šei­mi­nin­kė Vil­kė Vai­da Tu­la­bai­tė dar­žo­ves au­gi­na pa­gal na­tū­ra­lius gam­tos dės­nius – ne­aria že­mės, ma­žiau lais­to, ma­žiau nei įpras­ta ra­vi, ne­ko­vo­ja su au­ga­lų li­go­mis ir ken­kė­jais, ta­čiau už­au­gi­na aukš­čiau­sios ko­ky­bės pro­duk­tus.

„Kai nu­spren­džiau ūki­nin­kau­ti – gam­ti­nė dar­ži­nin­kys­tė ta­po ma­no gy­ve­ni­mo bū­du“, – tei­gė Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te (VGTU) Sta­ty­bos fa­kul­te­te Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ver­ti­ni­mo va­dy­bos stu­di­jas bai­gu­si ir pa­gal pa­si­rink­tą spe­cia­ly­bę nė die­nos ne­dir­bu­si V.V.Tu­la­bai­tė.

Mei­lę gam­tai bū­si­mo­ji ūki­nin­kė pa­ju­to dar vai­kys­tė­je, daug lai­ko pra­leis­da­ma mo­čiu­tės so­dy­bo­je, vaiz­din­go­se Du­sios eže­ro apy­lin­kė­se. Bū­da­ma ma­ža mer­gai­tė, ji ža­vė­jo­si įvai­riais žo­ly­nais, to­dėl spren­di­mas im­tis gam­ti­nės žem­dir­bys­tės bu­vo la­bai na­tū­ra­lus vai­kys­tė­je už­si­mez­gu­sio ry­šio su gam­ta įpras­mi­ni­mas.

Pa­grin­di­nis prin­ci­pas – au­gin­ti šva­riai

Nu­spren­du­si au­gin­ti dar­žo­ves, V.V.Tu­la­bai­tė da­vė sau žo­dį ūki­nė­je veik­lo­je va­do­vau­tis prin­ci­pu – au­gin­ti ypač šva­riai bei gam­tiš­kai ar­ba ne­au­gin­ti vi­sai. Sa­vo dar­žuo­se mo­te­ris ne­nau­do­ja nei trą­šų, nei che­mi­ka­lų, nei mėš­lo. Da­lis dar­žų – gam­ti­niai, t. y. pa­deng­ti mul­čiu.

„Mul­čius gam­ti­nė­je dar­ži­nin­kys­tė­je la­bai svar­bus, nes jis pa­de­da su­kur­ti ter­pę, pa­de­dan­čią dar­žo­vėms pa­si­sa­vin­ti vi­ta­mi­nų tiek, kiek rei­kia. Su­da­ro są­ly­gas gy­ven­ti nau­din­giems mik­ro­or­ga­niz­mams, ku­rių veik­la le­mia au­ga­lų svei­ka­tą, at­spa­ru­mą, der­lin­gu­mą ir mais­ti­nę ver­tę, bei vabz­džiams, efek­ty­viai ko­vo­jan­tiems su dar­žo ken­kė­jais”, – aiš­ki­no V.V.Tu­la­bai­tė.

Bu­vu­sio­je mo­čiu­tės so­dy­bo­je – 10 hek­ta­rų ūky­je, ku­rio be­veik 1 hek­ta­rą už­ima gam­ti­nis dar­žas, – V.V.Tu­la­bai­tė  ūki­nin­kau­ja jau ket­ve­rius me­tus.

 

Prieš dve­jus me­tus mo­te­ris įre­gist­ra­vo „Vil­kės“ ūkį, ta­čiau ne­sie­kė eko­lo­gi­nio ūkio sta­tu­so. „Ma­no ser­ti­fi­ka­tai – ma­no re­pu­ta­ci­ja“, – tvir­ti­na mo­te­ris.

To­kios pa­čios nuo­sta­tos lai­ko­si vi­si gam­tiš­kai ūki­nin­kau­jan­tie­ji. To­dėl pir­kė­jai tu­ri pa­si­ti­kė­ti ūki­nin­ku ar­ba pa­tys vyk­ti į ūkį ir pa­ma­ty­ti, kaip au­gi­na­mos dar­žo­vės.

Pra­dė­jo nuo tur­gaus

Ūki­nin­kės ke­lią V.V.Tu­la­bai­tė pra­dė­jo nuo ne­di­de­lio že­mės lo­pi­nė­lio – 6 arų. „Pa­si­so­di­nau tra­di­ci­nių lie­tu­vių mėgs­ta­mų dar­žo­vių ir dve­jus me­tus par­da­vi­nė­jau jas tur­gu­je“, – pri­si­mi­nė pir­muo­sius ūki­nin­ka­vi­mo žings­nius mo­te­ris.

Ki­tais me­tais iš­si­plė­tė dar­žo že­mės plo­tas ir au­gi­na­mų dar­žo­vių įvai­ro­vė: „No­rė­jo­si daug ką pa­čiai iš­ban­dy­ti ir pa­siū­ly­ti pir­kė­jams.“

Pre­kiau­da­ma tur­gu­je ūki­nin­kė įsi­ti­ki­no, kad ko­ky­biš­kų, šva­riai už­au­gin­tų dar­žo­vių pa­klau­sa yra. Dau­ge­lis no­ri svei­kai už­au­gin­tų dar­žo­vių, ta­čiau dėl daug įdė­to dar­bo jos yra bran­ges­nės ir ne kiek­vie­nas ga­li jas įpirk­ti.

Su be­si­ple­čian­čiu dar­žo­vių asor­ti­men­tu, aukš­ta jų ko­ky­be at­si­ra­do pir­kė­jų pa­si­ti­kė­ji­mas, o kai ku­rie jų ta­po nuo­la­ti­niai klien­tai.

„Už pir­mų me­tų der­lių nu­si­pir­kau mo­tob­lo­ką, ta­čiau be­si­ple­čiant ūkiui su­pra­tau, kad rei­kė­jo in­ves­tuo­ti į ga­lin­ges­nę tech­ni­ką – trak­to­riu­ką“, – sa­kė V.V.Tu­la­bai­tė.

Hib­ri­dams griež­tas „ne“

Ži­nių, kaip gam­tiš­kai ūki­nin­kau­ti, mo­te­ris sė­mė­si in­ter­ne­to pla­ty­bė­se, skai­ty­da­ma įvai­rią li­te­ra­tū­rą ir ben­drau­da­ma su to­kia pa­čia veik­la už­si­i­man­čiais žmo­nė­mis.

 

„Iš­ti­sus me­tus kau­piau ži­nias, kaip au­gin­ti dar­žo­ves, kad jos už­au­gin­tų ge­rą der­lių ir bū­tų tik­rai ver­tin­gas mais­tas, net žie­mą skai­ty­da­vau apie eko­lo­gi­nį, bio­di­na­mi­nį ūki­nin­ka­vi­mą. Da­bar vis daž­niau pa­ste­biu, kad nu­si­pir­ku­si ko­kį žur­na­lą re­tai ran­du ką nors nau­ja ir ne­ži­no­ma. Da­bar jau pa­ti, rem­da­ma­si sa­vo pa­tir­ti­mi, ga­liu pa­tar­ti ki­tiems“, – pa­sa­ko­jo apie pa­tir­ties įgi­ji­mą mo­te­ris.

Ta­čiau, ne­pai­sant ži­nių ir pa­tir­ties, žmo­gus yra be­jė­gis prieš gam­tos įno­rius. Anot V.V.Tu­la­bai­tės, šie­met va­sa­ra bu­vo ne­la­bai pa­lan­ki ge­ram der­liui už­au­gin­ti – šal­tos nak­tys, šla­pios die­nos. Iš 1 tūkst. ar­bū­zų dai­gų ne­už­au­go nė vie­nas. Mo­liū­gų der­lius de­šimt kar­tų ma­žes­nis nei pra­ėju­siais me­tais, sa­lo­tos ne itin ge­rai už­au­go, trū­ko agur­kų.

Ne­pai­sant ne­pa­lan­kių gam­tos są­ly­gų, ūki­nin­kės dar­žuo­se au­go gel­to­nų ir ža­lių agur­kų, bu­ro­kė­lių, sa­lo­tų, po­mi­do­rų, svo­gū­nų, mo­liū­gų, pa­ti­so­nų, smid­rų, va­sa­ri­nių, ru­de­ni­nių ir žie­mi­nių ko­pūs­tų, to­ma­ti­lų, pas­ta­rie­ji dar ne vi­siems lie­tu­viams ži­no­mi. „To­ma­ti­lai – la­bai der­lin­gas, gel­to­nos ar­ba vio­le­ti­nės spal­vos po­mi­do­rams ir dum­plai­niams gi­mi­nin­gas au­ga­las. Juos ga­li­ma ža­lius val­gy­ti, dė­ti į sriu­bas, troš­ki­nius“, – pa­ta­rė ūki­nin­kė.

„Vil­kės“ so­dy­bo­je ne­trūks­ta ir prie­sko­ni­nių au­ga­lų – por­tu­la­kų, kra­pų, graž­gars­čių, juo­za­žo­lių, čiob­re­lių, rau­do­nė­lių, ba­zi­li­kų, bur­no­čių. V.V.Tu­la­bai­tė pa­ta­ria bur­no­čių la­pų dė­ti į troš­ki­nius, jie pa­tie­ka­lui su­tei­kia ne­pa­kar­to­ja­mo sko­nio.

Vi­sus au­ga­lus ūki­nin­kė au­gi­na iš ne­hib­ri­di­nių sėk­lų, ku­rių par­si­siun­čia iš už­sie­nio, nes Lie­tu­vo­je gau­ti or­ga­ni­nių eko­lo­giš­kų ko­ky­biš­kų sėk­lų sun­ku, o kar­tais ir ne­įma­no­ma. Be to, už­sie­ny­je ga­li­ma ras­ti di­des­nę įvai­ro­vę.

„Hib­ri­dų ne­to­le­ruo­ju, man tai ne­tik­ras au­ga­las“, – tei­gė V.V.Tu­la­bai­tė.

Par­da­vi­nė­ja dar­žo­vių rin­ki­nius

Pre­ky­ba dar­žo­vė­mis tur­gu­je ūki­nin­kei nu­ei­tas eta­pas. At­si­sa­kė ir už­sa­ky­mų iš­ve­žio­ji­mo po na­mus, nes toks dar­žo­vių re­a­li­za­vi­mo bū­das at­im­da­vo la­bai daug lai­ko ir iš­var­gin­da­vo.

Jau ne pir­mą se­zo­ną V.V.Tu­la­bai­tė už­au­gin­tą der­lių pa­gal už­sa­ky­mus ve­ža Vil­niaus ir Kau­no gy­ven­to­jams į par­duo­tu­ves, iš ku­rių jie pa­si­i­ma pa­to­giu lai­ku. Klai­pė­die­čiams už­sa­ky­mus siun­čia per siun­tų tar­ny­bas. Apie ruo­šia­mus dar­žo­vių krep­še­lius pir­kė­jus in­for­muo­ja so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se.

„Į krep­še­lį de­du to­kių dar­žo­vių, ko­kių tuo me­tu tu­riu. Pa­skai­čiuo­ju, kiek vi­du­ti­niš­kai šei­ma ga­li su­val­gy­ti ko per sa­vai­tę. Ža­lu­my­nų sa­vai­tei ne­pri­dė­si, o mor­kų, cu­ki­ni­jų, pa­ti­so­nų, po­mi­do­rų ga­li­ma. Pri­de­du vie­ną ki­tą prie­sko­nių ry­še­lį.

Kar­tais at­si­žvel­giu ir į pir­kė­jų pa­gei­da­vi­mus, bet daž­niau­siai su­ruo­šiu stan­dar­ti­nius krep­še­lius, nes ruo­šiant krep­še­lius pa­gal in­di­vi­du­a­lius už­sa­ky­mus, su­gaiš­ta­ma dau­giau lai­ko. At­si­sa­kiau ir svė­ri­mo, dar­žo­ves su­ren­ku ir su­de­du iš akies. Tai la­bai pa­de­da su­tau­py­ti lai­ko“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Iš dar­žo nie­ko ne­iš­ne­ša

Anot V.V.Tu­la­bai­tės, dar­že ra­vė­ji­mas rei­ka­lin­gas, kad pik­tžo­lės ne­už­gož­tų au­gi­na­mos kul­tū­ros, bet ne toks, kad ne­lik­tų nė vie­nos žo­ly­tės. Iš to­kio pli­kai iš­ra­vė­to dar­žo nie­ko ge­ro. „Ži­no­ma, dar­žo­vės ja­me au­ga, ta­čiau ne to­kios ver­tin­gos, ko­kių ti­ki­mės. Po­mi­do­rai – jei pa­mul­čiuo­ta, yra žo­lių, ne­nu­ska­by­ti vi­si la­pai, jų sko­nis vi­sai ki­toks, nei au­gan­čio iš­ra­vė­to­je že­mė­je ir nu­ska­by­tais la­pais. Ta­da po­mi­do­ras ne­tu­ri sko­nio. Dar­žo­vės sko­nis yra toks, kas yra au­ga­le, jei nė­ra sko­nio, va­di­na­si, ja­me nie­ko nė­ra“, – įsi­ti­ki­nu­si gam­ti­nės dar­ži­nin­kys­tės at­sto­vė.

Dar vie­na tai­syk­lė, ku­rios griež­tai lai­ko­si ūki­nin­kė, – nie­ko ne­iš­neš­ti iš dar­žo. Iš­rau­tas žo­les V.V.Tu­la­bai­tė pa­ta­ria klo­ti ant ežios, nes iš jų au­ga­las gau­na ir an­glies dvi­de­gi­nio, rei­ka­lin­go sėk­min­gam au­ga­lų au­gi­mui, bei vi­sų rei­ka­lin­gų mi­ne­ra­lų. „Su trą­šo­mis au­ga­lui su­tei­ki ke­lis mi­ne­ra­lus, o su žo­lė­mis iš­ne­ši vi­są Men­de­le­je­vo ele­men­tų len­te­lę. Tai ne­ap­dai­ru ir ne­eko­no­miš­ka“, – tei­gė ūki­nin­kė.

V.V.Tu­la­bai­tė jo­kių prie­mo­nių prieš ken­kė­jus ir li­gas ne­nau­do­ja. Šias pro­ble­mas pa­lie­ka spręs­ti pa­čiai gam­tai, ir ji daž­niau­siai sėk­min­gai su­si­do­ro­ja.

Au­ga­lų kai­my­nys­tę pa­ren­ka pa­si­nau­do­da­ma su­de­ri­na­mu­mo tai­syk­lė­mis. Ka­dan­gi ūki­nin­kau­jant pa­gal gam­ti­nę žem­dir­bys­tę, kas ant­rus me­tus tas pa­čias dar­žo­ves ga­li­ma au­gin­ti to­je pa­čio­je vie­to­je, šiek tiek nau­do­ja sė­jo­mai­ną.

Že­mės ru­de­nį, kaip daž­nam lie­tu­viui įpras­ta, ne­su­aria, nui­ma der­lių ir taip pa­lie­ka žie­mai, nes gi­lu­mi­nio ari­mo me­tu su­si­mai­šo pa­vir­ši­nė bak­te­ri­nė ter­pė, le­mian­ti mais­ti­nių me­džia­gų įsi­sa­vi­ni­mą. Kad dir­va vėl bū­tų kaip bu­vu­si, tu­ri pra­ei­ti šiek tiek lai­ko.

Pa­va­sa­rį iš iš­pu­ren­tos že­mės iš­ren­ka žo­lių šak­nis ir so­di­na dar­žo­ves, ku­rias bū­ti­nai mul­čiuo­ja. „Žo­lės mul­čia­vi­mui rei­kia 1 hek­ta­rui apie 6–7 hek­ta­rų pie­vų. Rei­kia ži­no­ti, kad žo­le mul­čiuo­ja­ma ne sto­res­niu kaip 10 cen­ti­met­rų sluoks­niu, o šiau­dais ga­li­ma mul­čiuo­ti dvi­gu­bai sto­riau“, – da­li­jo­si pa­tir­ti­mi V.V.Tu­la­bai­tė.

At­ei­ties pla­nuo­se – vy­nuo­gy­nas

„Vi­sus dar­bus dir­bu pa­ti – au­gi­nu, re­kla­muo­ju, par­duo­du. Dar­bas dar­že už­ima vi­są lai­ką, bet tai ma­no gy­ve­ni­mo bū­das“, – ne­si­skun­dė dar­bų gau­sa mo­te­ris.

Kar­tais jai ūky­je tal­ki­na sa­va­no­riai, no­rin­tys įgy­ti gam­ti­nės dar­ži­nin­kys­tės pa­tir­ties. Esant rei­ka­lui, ra­vė­ti sam­do dar­bi­nin­kų. „Aš pa­ti la­bai mėgs­tu ra­vė­ti, tik lai­ko trūks­ta“, – apie po­mė­gį kal­bė­jo ūki­nin­kė.

Anot V.V.Tu­la­bai­tės, Dzū­ki­ja to­kia vie­ta, kur ne­di­de­lia­me plo­te ga­li bū­ti la­bai skir­tin­ga že­mė. Yra ir to­kių že­mės lo­pi­nė­lių, ku­riuo­se ne­no­ri aug­ti nė vie­nos rū­šies dar­žo­vės. „Plo­te, kur ne­au­go nei ko­pūs­tai, nei jo­kios ki­tos dar­žo­vės, ža­du au­gin­ti vy­nuo­ges, nes šių au­ga­lų šak­nys ga­li pa­siek­ti ke­lio­li­kos met­rų gy­lį ir gau­ti vi­sų joms rei­ka­lin­gų me­džia­gų“, – apie at­ei­ties pla­nus kal­bė­jo V.V.Tu­la­bai­tė.

Mo­ters at­ei­ties pla­nuo­se ir 1 hek­ta­ro lau­ki­nis so­das. „Žo­dis lau­ki­nis ne­reiš­kia, kad ja­me augs lau­ki­niai vais­me­džiai ir vais­krūmiai, ja­me tik ne­bus griež­tos tvar­kos, tai bus tar­si so­das-džiun­glės. Bus ir ma­žų – kvad­ra­ti­nio met­ro dy­džio – dar­žiu­kų. Vie­na­me augs dau­gia­me­čiai svo­gū­nai, ki­ta­me – braš­kės, dar ki­ta­me – ki­to­kios dar­žo­vės“, – pa­sa­ko­jo ūki­nin­kė.

Ar ga­li­ma iš­gy­ven­ti iš gam­ti­nės dar­ži­nin­kys­tės? „Tu­rint pa­kan­ka­mai ži­nių ir pa­tir­ties, iš­gy­ven­ti tik­rai ga­li­ma, nes svei­kai už­au­gin­tų pro­duk­tų pa­klau­sa vis au­ga“, – įsi­ti­ki­nu­si V.V.Tu­la­bai­tė.

 

Rita KRUŠINSKAITĖ

Rekomenduojami video