"Alytaus naujienų" nuotr.

Vi­sai ša­lia Aly­taus ra­jo­no ri­bos, Laz­di­jų ra­jo­ne, Bab­rau­nin­kų kai­me, įsi­kū­ręs „Vil­kės“ ūkis, ku­rio šei­mi­nin­kė Vil­kė Vai­da Tu­la­bai­tė dar­žo­ves au­gi­na pa­gal na­tū­ra­lius gam­tos dės­nius – ne­aria že­mės, ma­žiau lais­to, ma­žiau nei įpras­ta ra­vi, ne­ko­vo­ja su au­ga­lų li­go­mis ir ken­kė­jais, ta­čiau už­au­gi­na aukš­čiau­sios ko­ky­bės pro­duk­tus.

„Kai nu­spren­džiau ūki­nin­kau­ti – gam­ti­nė dar­ži­nin­kys­tė ta­po ma­no gy­ve­ni­mo bū­du“, – tei­gė Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te (VGTU) Sta­ty­bos fa­kul­te­te Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ver­ti­ni­mo va­dy­bos stu­di­jas bai­gu­si ir pa­gal pa­si­rink­tą spe­cia­ly­bę nė die­nos ne­dir­bu­si V.V.Tu­la­bai­tė.

Mei­lę gam­tai bū­si­mo­ji ūki­nin­kė pa­ju­to dar vai­kys­tė­je, daug lai­ko pra­leis­da­ma mo­čiu­tės so­dy­bo­je, vaiz­din­go­se Du­sios eže­ro apy­lin­kė­se. Bū­da­ma ma­ža mer­gai­tė, ji ža­vė­jo­si įvai­riais žo­ly­nais, to­dėl spren­di­mas im­tis gam­ti­nės žem­dir­bys­tės bu­vo la­bai na­tū­ra­lus vai­kys­tė­je už­si­mez­gu­sio ry­šio su gam­ta įpras­mi­ni­mas.

Pa­grin­di­nis prin­ci­pas – au­gin­ti šva­riai

Nu­spren­du­si au­gin­ti dar­žo­ves, V.V.Tu­la­bai­tė da­vė sau žo­dį ūki­nė­je veik­lo­je va­do­vau­tis prin­ci­pu – au­gin­ti ypač šva­riai bei gam­tiš­kai ar­ba ne­au­gin­ti vi­sai. Sa­vo dar­žuo­se mo­te­ris ne­nau­do­ja nei trą­šų, nei che­mi­ka­lų, nei mėš­lo. Da­lis dar­žų – gam­ti­niai, t. y. pa­deng­ti mul­čiu.

„Mul­čius gam­ti­nė­je dar­ži­nin­kys­tė­je la­bai svar­bus, nes jis pa­de­da su­kur­ti ter­pę, pa­de­dan­čią dar­žo­vėms pa­si­sa­vin­ti vi­ta­mi­nų tiek, kiek rei­kia. Su­da­ro są­ly­gas gy­ven­ti nau­din­giems mik­ro­or­ga­niz­mams, ku­rių veik­la le­mia au­ga­lų svei­ka­tą, at­spa­ru­mą, der­lin­gu­mą ir mais­ti­nę ver­tę, bei vabz­džiams, efek­ty­viai ko­vo­jan­tiems su dar­žo ken­kė­jais”, – aiš­ki­no V.V.Tu­la­bai­tė.

Bu­vu­sio­je mo­čiu­tės so­dy­bo­je – 10 hek­ta­rų ūky­je, ku­rio be­veik 1 hek­ta­rą už­ima gam­ti­nis dar­žas, – V.V.Tu­la­bai­tė  ūki­nin­kau­ja jau ket­ve­rius me­tus.

 

Prieš dve­jus me­tus mo­te­ris įre­gist­ra­vo „Vil­kės“ ūkį, ta­čiau ne­sie­kė eko­lo­gi­nio ūkio sta­tu­so. „Ma­no ser­ti­fi­ka­tai – ma­no re­pu­ta­ci­ja“, – tvir­ti­na mo­te­ris.

To­kios pa­čios nuo­sta­tos lai­ko­si vi­si gam­tiš­kai ūki­nin­kau­jan­tie­ji. To­dėl pir­kė­jai tu­ri pa­si­ti­kė­ti ūki­nin­ku ar­ba pa­tys vyk­ti į ūkį ir pa­ma­ty­ti, kaip au­gi­na­mos dar­žo­vės.

Pra­dė­jo nuo tur­gaus

Ūki­nin­kės ke­lią V.V.Tu­la­bai­tė pra­dė­jo nuo ne­di­de­lio že­mės lo­pi­nė­lio – 6 arų. „Pa­si­so­di­nau tra­di­ci­nių lie­tu­vių mėgs­ta­mų dar­žo­vių ir dve­jus me­tus par­da­vi­nė­jau jas tur­gu­je“, – pri­si­mi­nė pir­muo­sius ūki­nin­ka­vi­mo žings­nius mo­te­ris.

Ki­tais me­tais iš­si­plė­tė dar­žo že­mės plo­tas ir au­gi­na­mų dar­žo­vių įvai­ro­vė: „No­rė­jo­si daug ką pa­čiai iš­ban­dy­ti ir pa­siū­ly­ti pir­kė­jams.“

Pre­kiau­da­ma tur­gu­je ūki­nin­kė įsi­ti­ki­no, kad ko­ky­biš­kų, šva­riai už­au­gin­tų dar­žo­vių pa­klau­sa yra. Dau­ge­lis no­ri svei­kai už­au­gin­tų dar­žo­vių, ta­čiau dėl daug įdė­to dar­bo jos yra bran­ges­nės ir ne kiek­vie­nas ga­li jas įpirk­ti.

Su be­si­ple­čian­čiu dar­žo­vių asor­ti­men­tu, aukš­ta jų ko­ky­be at­si­ra­do pir­kė­jų pa­si­ti­kė­ji­mas, o kai ku­rie jų ta­po nuo­la­ti­niai klien­tai.

„Už pir­mų me­tų der­lių nu­si­pir­kau mo­tob­lo­ką, ta­čiau be­si­ple­čiant ūkiui su­pra­tau, kad rei­kė­jo in­ves­tuo­ti į ga­lin­ges­nę tech­ni­ką – trak­to­riu­ką“, – sa­kė V.V.Tu­la­bai­tė.

Hib­ri­dams griež­tas „ne“

Ži­nių, kaip gam­tiš­kai ūki­nin­kau­ti, mo­te­ris sė­mė­si in­ter­ne­to pla­ty­bė­se, skai­ty­da­ma įvai­rią li­te­ra­tū­rą ir ben­drau­da­ma su to­kia pa­čia veik­la už­si­i­man­čiais žmo­nė­mis.

 

„Iš­ti­sus me­tus kau­piau ži­nias, kaip au­gin­ti dar­žo­ves, kad jos už­au­gin­tų ge­rą der­lių ir bū­tų tik­rai ver­tin­gas mais­tas, net žie­mą skai­ty­da­vau apie eko­lo­gi­nį, bio­di­na­mi­nį ūki­nin­ka­vi­mą. Da­bar vis daž­niau pa­ste­biu, kad nu­si­pir­ku­si ko­kį žur­na­lą re­tai ran­du ką nors nau­ja ir ne­ži­no­ma. Da­bar jau pa­ti, rem­da­ma­si sa­vo pa­tir­ti­mi, ga­liu pa­tar­ti ki­tiems“, – pa­sa­ko­jo apie pa­tir­ties įgi­ji­mą mo­te­ris.

Ta­čiau, ne­pai­sant ži­nių ir pa­tir­ties, žmo­gus yra be­jė­gis prieš gam­tos įno­rius. Anot V.V.Tu­la­bai­tės, šie­met va­sa­ra bu­vo ne­la­bai pa­lan­ki ge­ram der­liui už­au­gin­ti – šal­tos nak­tys, šla­pios die­nos. Iš 1 tūkst. ar­bū­zų dai­gų ne­už­au­go nė vie­nas. Mo­liū­gų der­lius de­šimt kar­tų ma­žes­nis nei pra­ėju­siais me­tais, sa­lo­tos ne itin ge­rai už­au­go, trū­ko agur­kų.

Ne­pai­sant ne­pa­lan­kių gam­tos są­ly­gų, ūki­nin­kės dar­žuo­se au­go gel­to­nų ir ža­lių agur­kų, bu­ro­kė­lių, sa­lo­tų, po­mi­do­rų, svo­gū­nų, mo­liū­gų, pa­ti­so­nų, smid­rų, va­sa­ri­nių, ru­de­ni­nių ir žie­mi­nių ko­pūs­tų, to­ma­ti­lų, pas­ta­rie­ji dar ne vi­siems lie­tu­viams ži­no­mi. „To­ma­ti­lai – la­bai der­lin­gas, gel­to­nos ar­ba vio­le­ti­nės spal­vos po­mi­do­rams ir dum­plai­niams gi­mi­nin­gas au­ga­las. Juos ga­li­ma ža­lius val­gy­ti, dė­ti į sriu­bas, troš­ki­nius“, – pa­ta­rė ūki­nin­kė.

„Vil­kės“ so­dy­bo­je ne­trūks­ta ir prie­sko­ni­nių au­ga­lų – por­tu­la­kų, kra­pų, graž­gars­čių, juo­za­žo­lių, čiob­re­lių, rau­do­nė­lių, ba­zi­li­kų, bur­no­čių. V.V.Tu­la­bai­tė pa­ta­ria bur­no­čių la­pų dė­ti į troš­ki­nius, jie pa­tie­ka­lui su­tei­kia ne­pa­kar­to­ja­mo sko­nio.

Vi­sus au­ga­lus ūki­nin­kė au­gi­na iš ne­hib­ri­di­nių sėk­lų, ku­rių par­si­siun­čia iš už­sie­nio, nes Lie­tu­vo­je gau­ti or­ga­ni­nių eko­lo­giš­kų ko­ky­biš­kų sėk­lų sun­ku, o kar­tais ir ne­įma­no­ma. Be to, už­sie­ny­je ga­li­ma ras­ti di­des­nę įvai­ro­vę.

„Hib­ri­dų ne­to­le­ruo­ju, man tai ne­tik­ras au­ga­las“, – tei­gė V.V.Tu­la­bai­tė.

Par­da­vi­nė­ja dar­žo­vių rin­ki­nius

Pre­ky­ba dar­žo­vė­mis tur­gu­je ūki­nin­kei nu­ei­tas eta­pas. At­si­sa­kė ir už­sa­ky­mų iš­ve­žio­ji­mo po na­mus, nes toks dar­žo­vių re­a­li­za­vi­mo bū­das at­im­da­vo la­bai daug lai­ko ir iš­var­gin­da­vo.

Jau ne pir­mą se­zo­ną V.V.Tu­la­bai­tė už­au­gin­tą der­lių pa­gal už­sa­ky­mus ve­ža Vil­niaus ir Kau­no gy­ven­to­jams į par­duo­tu­ves, iš ku­rių jie pa­si­i­ma pa­to­giu lai­ku. Klai­pė­die­čiams už­sa­ky­mus siun­čia per siun­tų tar­ny­bas. Apie ruo­šia­mus dar­žo­vių krep­še­lius pir­kė­jus in­for­muo­ja so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se.

„Į krep­še­lį de­du to­kių dar­žo­vių, ko­kių tuo me­tu tu­riu. Pa­skai­čiuo­ju, kiek vi­du­ti­niš­kai šei­ma ga­li su­val­gy­ti ko per sa­vai­tę. Ža­lu­my­nų sa­vai­tei ne­pri­dė­si, o mor­kų, cu­ki­ni­jų, pa­ti­so­nų, po­mi­do­rų ga­li­ma. Pri­de­du vie­ną ki­tą prie­sko­nių ry­še­lį.

Kar­tais at­si­žvel­giu ir į pir­kė­jų pa­gei­da­vi­mus, bet daž­niau­siai su­ruo­šiu stan­dar­ti­nius krep­še­lius, nes ruo­šiant krep­še­lius pa­gal in­di­vi­du­a­lius už­sa­ky­mus, su­gaiš­ta­ma dau­giau lai­ko. At­si­sa­kiau ir svė­ri­mo, dar­žo­ves su­ren­ku ir su­de­du iš akies. Tai la­bai pa­de­da su­tau­py­ti lai­ko“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Iš dar­žo nie­ko ne­iš­ne­ša

Anot V.V.Tu­la­bai­tės, dar­že ra­vė­ji­mas rei­ka­lin­gas, kad pik­tžo­lės ne­už­gož­tų au­gi­na­mos kul­tū­ros, bet ne toks, kad ne­lik­tų nė vie­nos žo­ly­tės. Iš to­kio pli­kai iš­ra­vė­to dar­žo nie­ko ge­ro. „Ži­no­ma, dar­žo­vės ja­me au­ga, ta­čiau ne to­kios ver­tin­gos, ko­kių ti­ki­mės. Po­mi­do­rai – jei pa­mul­čiuo­ta, yra žo­lių, ne­nu­ska­by­ti vi­si la­pai, jų sko­nis vi­sai ki­toks, nei au­gan­čio iš­ra­vė­to­je že­mė­je ir nu­ska­by­tais la­pais. Ta­da po­mi­do­ras ne­tu­ri sko­nio. Dar­žo­vės sko­nis yra toks, kas yra au­ga­le, jei nė­ra sko­nio, va­di­na­si, ja­me nie­ko nė­ra“, – įsi­ti­ki­nu­si gam­ti­nės dar­ži­nin­kys­tės at­sto­vė.

Dar vie­na tai­syk­lė, ku­rios griež­tai lai­ko­si ūki­nin­kė, – nie­ko ne­iš­neš­ti iš dar­žo. Iš­rau­tas žo­les V.V.Tu­la­bai­tė pa­ta­ria klo­ti ant ežios, nes iš jų au­ga­las gau­na ir an­glies dvi­de­gi­nio, rei­ka­lin­go sėk­min­gam au­ga­lų au­gi­mui, bei vi­sų rei­ka­lin­gų mi­ne­ra­lų. „Su trą­šo­mis au­ga­lui su­tei­ki ke­lis mi­ne­ra­lus, o su žo­lė­mis iš­ne­ši vi­są Men­de­le­je­vo ele­men­tų len­te­lę. Tai ne­ap­dai­ru ir ne­eko­no­miš­ka“, – tei­gė ūki­nin­kė.

V.V.Tu­la­bai­tė jo­kių prie­mo­nių prieš ken­kė­jus ir li­gas ne­nau­do­ja. Šias pro­ble­mas pa­lie­ka spręs­ti pa­čiai gam­tai, ir ji daž­niau­siai sėk­min­gai su­si­do­ro­ja.

Au­ga­lų kai­my­nys­tę pa­ren­ka pa­si­nau­do­da­ma su­de­ri­na­mu­mo tai­syk­lė­mis. Ka­dan­gi ūki­nin­kau­jant pa­gal gam­ti­nę žem­dir­bys­tę, kas ant­rus me­tus tas pa­čias dar­žo­ves ga­li­ma au­gin­ti to­je pa­čio­je vie­to­je, šiek tiek nau­do­ja sė­jo­mai­ną.

Že­mės ru­de­nį, kaip daž­nam lie­tu­viui įpras­ta, ne­su­aria, nui­ma der­lių ir taip pa­lie­ka žie­mai, nes gi­lu­mi­nio ari­mo me­tu su­si­mai­šo pa­vir­ši­nė bak­te­ri­nė ter­pė, le­mian­ti mais­ti­nių me­džia­gų įsi­sa­vi­ni­mą. Kad dir­va vėl bū­tų kaip bu­vu­si, tu­ri pra­ei­ti šiek tiek lai­ko.

Pa­va­sa­rį iš iš­pu­ren­tos že­mės iš­ren­ka žo­lių šak­nis ir so­di­na dar­žo­ves, ku­rias bū­ti­nai mul­čiuo­ja. „Žo­lės mul­čia­vi­mui rei­kia 1 hek­ta­rui apie 6–7 hek­ta­rų pie­vų. Rei­kia ži­no­ti, kad žo­le mul­čiuo­ja­ma ne sto­res­niu kaip 10 cen­ti­met­rų sluoks­niu, o šiau­dais ga­li­ma mul­čiuo­ti dvi­gu­bai sto­riau“, – da­li­jo­si pa­tir­ti­mi V.V.Tu­la­bai­tė.

At­ei­ties pla­nuo­se – vy­nuo­gy­nas

„Vi­sus dar­bus dir­bu pa­ti – au­gi­nu, re­kla­muo­ju, par­duo­du. Dar­bas dar­že už­ima vi­są lai­ką, bet tai ma­no gy­ve­ni­mo bū­das“, – ne­si­skun­dė dar­bų gau­sa mo­te­ris.

Kar­tais jai ūky­je tal­ki­na sa­va­no­riai, no­rin­tys įgy­ti gam­ti­nės dar­ži­nin­kys­tės pa­tir­ties. Esant rei­ka­lui, ra­vė­ti sam­do dar­bi­nin­kų. „Aš pa­ti la­bai mėgs­tu ra­vė­ti, tik lai­ko trūks­ta“, – apie po­mė­gį kal­bė­jo ūki­nin­kė.

Anot V.V.Tu­la­bai­tės, Dzū­ki­ja to­kia vie­ta, kur ne­di­de­lia­me plo­te ga­li bū­ti la­bai skir­tin­ga že­mė. Yra ir to­kių že­mės lo­pi­nė­lių, ku­riuo­se ne­no­ri aug­ti nė vie­nos rū­šies dar­žo­vės. „Plo­te, kur ne­au­go nei ko­pūs­tai, nei jo­kios ki­tos dar­žo­vės, ža­du au­gin­ti vy­nuo­ges, nes šių au­ga­lų šak­nys ga­li pa­siek­ti ke­lio­li­kos met­rų gy­lį ir gau­ti vi­sų joms rei­ka­lin­gų me­džia­gų“, – apie at­ei­ties pla­nus kal­bė­jo V.V.Tu­la­bai­tė.

Mo­ters at­ei­ties pla­nuo­se ir 1 hek­ta­ro lau­ki­nis so­das. „Žo­dis lau­ki­nis ne­reiš­kia, kad ja­me augs lau­ki­niai vais­me­džiai ir vais­krūmiai, ja­me tik ne­bus griež­tos tvar­kos, tai bus tar­si so­das-džiun­glės. Bus ir ma­žų – kvad­ra­ti­nio met­ro dy­džio – dar­žiu­kų. Vie­na­me augs dau­gia­me­čiai svo­gū­nai, ki­ta­me – braš­kės, dar ki­ta­me – ki­to­kios dar­žo­vės“, – pa­sa­ko­jo ūki­nin­kė.

Ar ga­li­ma iš­gy­ven­ti iš gam­ti­nės dar­ži­nin­kys­tės? „Tu­rint pa­kan­ka­mai ži­nių ir pa­tir­ties, iš­gy­ven­ti tik­rai ga­li­ma, nes svei­kai už­au­gin­tų pro­duk­tų pa­klau­sa vis au­ga“, – įsi­ti­ki­nu­si V.V.Tu­la­bai­tė.

 

Rita KRUŠINSKAITĖ