Lietuvoje sėkmingai auga ir dera įvairiausių spalvų saldžiomis kvapiomis kekėmis pasidabinę vynmedžiai. Tad vis daugiau atsiranda norinčiųjų jas auginti. Nors Lietuvos klimatas vynuogininkystei ne itin palankus, tačiau, pasirinkę tinkamą vietą ir veislę, sodininkai mėgėjai gali užsiauginti skanių ir ekologiškai švarių uogų.

Sodinukai

Susiruošus auginti vynuoges, reikia pasirinkti tinkamus sodinukus. Parduotuvėse dažnai parduodami iš Lenkijos atvežti šios šalies pietuose išauginti augalai. Lietuvos klimatas šaltesnis, todėl šaknys gali pašalti, augalai jaus diskomfortą, skurs ir normaliai neaugs. Geriausiai sodinukus pirkti iš Lietuvos sodininkų mėgėjų.

Vynmedžiams reikia erdvės. Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad vynmedį užtenka pasodinti, ir viskas, derlius pats kris į kibirus. Vienoje 10 metrų vynuogyno eilėje gali augti tik vienas arba du vynmedžiai – ir to pakanka. Vienam vynmedžiui reikia 5 metrų į kairę ir 5 – į dešinę. Tada augalą galima lengvai formuoti. Patariama auginti ant atramų, formuojant vadinamąsias rankoves. Vynuogynas turi persišviesti, jeigu ketinama auginti uogas, o ne lapus, negalima leisti klestėti džiunglėms. Senesni vynmedžiai gali būti nuolat atnaujinami, rūpestingai genimi.

Mėgsta lengvą dirvą

Pasirinktos veislės vynmedį reikia sodinti taip pat rūpestingai, kaip ir vaismedį. Šie pietų kraštų augalai mėgsta lengvą smėlio ar žvyro dirvą. Per trąši, sunki molio dirva jiems netinka. Kuo daugiau gyvos išjudintos žemės, tuo geriau. Vynuoges atviromis šaknimis geriausiai sodinti gegužės mėnesį, sprogstant medžių pumpurams. Sodinukai, pasodinti vėliau, kai dirva jau pradžiūvusi, prastai vystosi ir nespėja pasiruošti žiemai. Vazonėliuose įsišaknijusius sodinukus galima sodinti nuo gegužės iki pat rudens. Sunkioje žemėje būtinai reikėtų iškasti ne mažiau kaip 1 kub. m duobę. Būtinai įdėti perpuvusio mėšlo ir kompostinės žemės, galima įberti kalio ir fosforo trąšų. Prie pastatų duobės kasamos 30–40 cm atstumu nuo sienų, siekiant išsaugoti jų sukauptą šilumą. Sodinami 60–80 cm ilgio ūgliai turi būti sveiki, ne mažiau kaip 8 mm storio. Duobės viduje įbedamas kuoliukas. Imami vienas arba du ūgliai. Sodinant apatiniai jų galai dedami duobės sienų šonuose, išlenkiant į duobės kampus. Viršutiniai galai pririšami prie kuoliuko ir užpilama žemėmis, žemės paviršiuje paliekant du pumpurus. Vienas ūglis yra atsarginis. Jei prigyja abu, tai vienas iškasamas ir sodinamas į kitą vietą. Sodinukai, išaugę iš tokių ūglių, gerai vystosi ir trečiaisiais metais gali subrandinti pirmąsias uogas.

Vynmedžiai turi gerai išvystytą šaknų sistemą ir yra gana nereiklūs dirvai. Svarbu tik žiūrėti, kad dirvožemis nebūtų per rūgštus. Optimalus pH – nuo 5,5 iki 6, bet ne mažiau kaip 5. Tinkamiausia vieta vynmedžiams sodinti yra šlaitai su nuolydžiu į pietų pusę, apsaugoti nuo šiaurės ir šiaurės vakarų vėjų. Pietvakarinėje pusėje geriau auginti vėlyvąsias veisles, pietrytinėje – ankstyvąsias. Žemose vietose pasodintiems vynmedžiams, pradėjus sprogti pumpurams, žalos gali padaryti pavasarinės šalnos. Vieta paruošiama taip, kad augalų šaknys ilgą laiką būtų gerai aprūpintos drėgme bei maisto medžiagomis. Gruntiniai vandenys turi būti ne mažiau kaip 1,5–2 m nuo dirvos paviršiaus.

Rudenį vynuoges galima sodinti ne anksčiau nei spalio pradžioje, kai sulėtėja augalų gyvybiniai procesai. Pasodintus sodinukus, ypač vienmečius, reikia apsaugoti nuo šalčio. Įbeskite greta sodinuko kiek ilgesnę už patį sodinuką lazdelę, uždenkite sodinuką plastikiniu buteliu su nupjautu kakliuku. Butelyje pradurkite kelias angas ir užberkite spygliais arba žemėmis.

Tręšimas

Sodinukai laistomi vieną kartą gegužės viduryje; į kibirą drungno vandens įberiama 60 g azoto trąšų ir išmaišoma; vienas kibiras vienam sodinukui (palaukite, kol vanduo susigers, paskui supilkite dar vieną ar du kibirus vandens, kai jis susigers, sodinukus apmulčiuokite); antrą kartą laistoma tik vandeniu liepos pradžioje; azoto trąšomis dar kartą tręšiama po metų. Kitomis trąšomis po sodinimo tręšiama po 2–3 metų.

Paruošimas žiemai

Vynuogės Lietuvoje puikiai auga ir dera, jei pasirenkamos geros veislės. Rekomenduojamos auginti tokios, kurių nereikia žiemą dengti. Pirmaisiais antraisiais metais po pasodinimo sodinukus reikia rūpestingai paruošti žiemai. Užkloti lapais, durpėmis, paskui dar pridengti eglišakėmis. Gerai, jei ant viršaus padaromas dvišlaitis stogelis, kad per atlydžius augalai negautų drėgmės. Tam tiktų ir sena medinė dėžė. Svarbu, kad jaunas vynmedis būtų apsaugotas nuo temperatūros svyravimų, kurie dažniausiai pakenkia augalams. Vilniaus krašte gyvenantiesiems reikėtų ieškoti itin atsparių šalčiams vynmedžių. Iš ankstyvųjų veislių – Tambovskij belyj. Vynmedžiai sodinami pavasarį, bet sodinimui dera ruoštis jau rudenį, kai prinoksta vynuogės.

Šiauriniuose kraštuose auginamos vynuogės skoniu ir išvaizda pranoksta atvežamas iš pietų. 30–35 laipsnių karštyje sparčiai plinta ligos ir kenkėjai, todėl vynmedžiai per sezoną purškiami 15–18 kartų.

Genėjimas

Yra keli vynuogienojų formavimo būdai bei skirtingi genėjimo laikai. Uždarose patalpose augančius ir gerai apsaugotus vynuogienojus galima genėti rudenį. Atvirame plote augančius vynuogienojus rudeninis genėjimas susilpnins prieš žiemą, todėl yra nerekomenduojamas. Juos geriausiai genėti vėlyvą žiemą, ankstyvą pavasarį, gerą mėnesį prieš imant brinkti pumpurams. Jei genima prieš pumpurų brinkimą ar brinkimo periodu, augalas praranda daug sulčių. Dėl drėgmės kyla grybelinių ligų pavojus.

Kadangi ankstyvo genėjimo laiką parinkti sudėtinga, kai kurie vynuogininkai genėjimą atlieka po vegetacijos pradžios. Šaltesnio klimato zonose taip netgi geriau, nes tuo laiku matyti, kurie ūgliai peržiemojo, o kurie – nušalo. Genima ūgliams išleidus 3–4 lapus, sula tuo metu jau nustoja intensyviai tekėti.

Vegetacijos metu išlaužomi silpni ūgliai ir vilkaūgliai, trumpinami derantys ūgliai. Ėmus nokti uogoms, nulaužiamos derančių ūglių viršūnėlės paliekant 6–8 lapus virš kekės. Nokimo periodas prasideda, kai nustoja aktyviai augti ūgliai, o palinkusi žemyn viršūnėlė išsitiesia. Trumpinami ir pažastiniai ūgliai paliekant du lapus.

Genėjimas pagerina vynuogių skonines savybes, nes kontroliuojamas auginamų kekių skaičius. Taip pat praretinamas augalo vainikas, o tai teigiamai veikia uogas ir padeda apsisaugoti nuo grybinių ligų. Dažniausiai pagrindinio genėjimo metu pašalinama apie 80 proc. šakų.

Tinkamas vynuogienojų genėjimas, formavimas ir tręšimas yra gera profilaktikos priemonė, sauganti augalą nuo ligų. Pavojingiausios grybinės ligos yra netikroji miltligė, miltligė, antraknozė, baltasis puvinys, kekerinis puvinys, askochitozė, septoriozė, bakterinis gumbas. Vynuoges puola ir kenkėjai: sodinės voratinklinės erkės, voratinklinės erkės, amarai, vapsvos.

Netikroji miltligė

Pavojingiausią vynmedžių ligą sukelia vynuoginė plasmopara. Liga pažeidžia jaunus lapus, ant jų viršutinės pusės atsiranda apskritų arba ovalo formos žalsvų dėmių. Apatinė pusė apsitraukia puria balsva plėvele. Ligai progresuojant, dėmės darosi kampuotos, susilieja, lapai ima džiūti ir galiausiai nukrinta. Ant ūglių atsiranda pilkšvų, kiek įdubusių dėmių. Džiūsta stiebai ir žiedai, ruduoja, raukšlėjasi, džiūsta ir nukrinta uogos. Sausu oru apatinėje lapo pusėje apnašų gali ir nesusidaryti. Ligai plisti ypač palankūs šilti ir drėgni orai, tačiau ji plinta ir žemos ar aukštos temperatūros sąlygomis. Pastebėjus ant lapų dėmes, reikėtų pradėti naudoti apsaugos priemones. Ligos plitimą skatina ir pertręšimas azoto trąšomis. Vynuogės netikrajai miltligei jautriausios laikotarpiu nuo žiedynų formavimosi iki uogų užsimezgimo. Purškiama fungicidais iki žydėjimo ir po žydėjimo. Likus 20 dienų iki derliaus nuėmimo, purkšti nereikėtų.

Grybelio sporos žiemoja nukritusiuose lapuose, stiebuose. Todėl sergančio augalo lapus reikia sugrėbti ir sudeginti, o žemę po juo perkasti.

Miltligė

Miltligės grybas pažeidžia lapus, ūglius ir uogas. Ligos požymiai: dėmėti arba ištisai balti, voratinkliška grybiena aptraukti lapai. Pažeisti lapai nustoja augti, garbanojasi, džiūsta ir nukrinta. Ant augančių stiebų matyti netaisyklingos formos rudos dėmės. Žiedynai ir uogos atrodo tarsi apibarstyti miltais. Purškiama sieros preparatais, kai temperatūra aukštesnė kaip 18 C. Pirmieji požymiai pasirodo vynuogėms nužydėjus. Kai sausa ir karšta, liga gali pasireikšti anksčiau.

Antraknozė

Antraknozę sukelia vynuoginis svylagrybis. Ant stiebų atsiranda nedidelių apskritų ar ovalo formos iškilių raudonai rudos dėmelių. Ligai progresuojant, dėmės pašviesėja, pasidaro pilkšvai baltos, gelsvos, pakraščiuose išryškėja platus rudai raudonas, kiek iškilęs apvadas, centras įdumba. Pradeda džiūti augalo stiebas, vysta ir krinta lapai. Sporos žiemoja stiebuose ir nukritusiuose lapuose, todėl užkrėstus lapus reikia sugrėbti ir sudeginti, o žemę sukasti. Purškiama fungicidais.

Bakterinis vėžys

Ligos sukėlėjas yra agrobacterium tumefaciens, arba bakterinis gumbas. Ant stiebų atsiranda šviesių, minkštų, vėliau sukietėjančių išaugų raukšlėtu paviršiumi. Dažniausiai formuojasi ant šaknies kaklelio arba pagrindinės šaknies. Augalas nusilpsta, prastai auga. Liga patenka per pažeistas vietas.

Artūras Germantas, želdinių specialistas