Lietuvos vidutinių pieno gamintojų asociacijos (LVPGA) gretose jau yra beveik du šimtai pieno gamintojų. Neseniai šios pieno gamintojų organizacijos nariai apsilankė pieno perdirbimo įmonėse ir pabandė pasitarti dėl pieno pardavimo kainų. Kaip jiems sekėsi ir kokias padarė išvadas, papasakojo LVPGA pirmininkas Vytautas Buivydas.

Kiek perdirbimo įmonių aplankėte?

Apsilankėme trijose stambiausiose pieno perdirbimo įmonėse: UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Žemaitijos pienas“ ir AB „Pieno žvaigždės“.

Ką siūlėte?

Pabandėme išsiaiškinti, kiek perdirbėjai mums mokėtų, jeigu sumanytume jiems pieną tiekti bendrai – apie 20 t pieno.

Ir kokie derybų rezultatai?

Negalėčiau visų trijų įmonių apibendrinti. Kita vertus tai buvo tik tarsi žvalgyba, tačiau jau susidarėme nuomonę, su kuriomis įmonėmis bus galima tartis, o su kuriomis neverta gaišti laiko. Pavyzdžiui, vienos iš paminėtų įmonių atstovas pasakė, kiek gali mums mokėti ir diskusijos buvo baigtos – jis mums pasiūlė kainą, kuri buvo mažesnė už galiojančią pavieniams ir gerokai mažiau pieno parduodantiems pieno gamintojams.

Gal paaiškino, kaip jie taip keistai nustatė supirkimo kainą?

Nepaaiškino. Aš jiems pateikiau konkrečius duomenis apie konkretų pieno gamintoją, kuris jiems tiekia 500 kg ir ta kaina buvo gerokai didesnė nei jie pasiūlė mums, dvidešimčiai vidutinių pieno ūkių savininkų.

Kokią kainą jums siūlė?

Viena iš įmonių mums pasiūlė mokėti po 25 ct/kg.

O kitos gal siūlė daugiau?

Nors neturiu įrodymų, bet susidarė įspūdis, kad jos elgėsi tarsi būtų susitarusios. Tiesa, viena įmonė pasiūlė didesnę kainą ir dar tai buvo ne galutinė kaina.

Taigi derybos tęsis?

Taip. Be to, yra ir daugiau pieno supirkėjų.

Tariantis dėl supirkimo kainos įmonė, tikėtina, reikalaus, kad pieno kiekį už sutartą kainą jiems tiektumėte ne savaitę ar mėnesį, o ilgesnį laiką. Ar galėsite tai garantuoti? Ar toks susitarimas būtų pieno gamintojų kooperatyvo kūrimo užuomazga?

Bandysime tartis. Deja, pieno gamintojai lengvai pasiduoda pieno supirkėjų vilionėms – pasiūlo 1-2 ct/kg didesnę supirkimo kainą ir ūkininkas palieka bendraminčius. Labai blogai. Deja, ūkininkai pasyvūs. Tariamės, lyg ir susitariame, o po dienos kitos jis jau pakeičia nuomonę. Bet jeigu mes kooperatyvą kursime, tai jis tikrai nebus tarpininkas tarp gamintojų ir perdirbėjų, o bus tikras pieno gamintojų kooperatyvas.

Ar LVPGA gretose yra pieno gamintojų, kurie norėtų susijungti į kooperatyvą?

Tokių yra, tačiau ir stojantys į kooperatyvą norėtų turėti garantijas, kad jo padėtis nepablogės. O juk pieno perdirbėjai labai seka tokius ūkininkų bandymus ir kaitaliodami pieno supirkimo kainas bando sugriauti ūkininkų vienybę.

Kokia garantija ūkininkus nuramintų?

Svarbu, kad kooperatyvas turėtų pieno tiekimo alternatyvą. Pavyzdžiui, jeigu nepavyksta susitarti su pieno supirkėjais Lietuvoje, svarbu turėti galimybę pieną tuoj pat parduoti Lenkijoje. Manau, kai ūkininkai per parą į kaimyninę Lenkija galės išvežti apie 100 t pieno, tada Lietuvos pieno perdirbėjai mus pradės gerbti, tada ir derėtis bus lengviau.

Ar yra kitų variantų?

Manau, kad Vyriausybė bei Žemės ūkio ministerija neišnaudoja visų poveikio pieno perdirbimo įmonėms galimybių. Štai pieno perdirbimo įmonėms yra skiriama ES parama produkcijos eksporto paieškai, o valstybė dar ir koofinansuoja. Taigi ministerija tikrai galėtų pieno perdirbėjams kelti reikalavimus – teikti paramą tik toms įmonėms, kurios įsipareigotų laikytis tam tikro pieno supirkimo kainų lygio.  Jeigu tokia įmonė susitarimo nesilaikytų – prarastų galimybes gauti paramą ateityje.

Ką palinkėtumėte savo kolegoms ūkininkams?

Kooperuotis mes galime įvairiai. Pavyzdžiui, galėtume pradėti nuo kooperuoto poveikio pieno supirkėjams – nenusileisti, kai ketinama mažinti pieno supirkimo kainas. Paskaičiuokite, kiek prarandate. Kai vienas mano kaimynas suskaičiavo, kad 1 ct/kg sumažinus pieno supirkimo kainą per metus jis prarado apie 4 tūkst. EUR. Tada jis pakeitė nuomonę apie Lietuvos vidutinių pieno gamintojų asociaciją ir dabar yra labai aktyvus mūsų organizacijos narys.

Sonata Kisielienė