Scanpix nuotr.

Šiuo paramos laikotarpiu nelengvai įdiegta ir nemažai painiavos iki šiol kelianti žalinimo programa, kurią lydėjo sankcijos ir tiesioginių išmokų mažinimas, aplinkosaugos požiūriu beveik neveiksminga. Tokią ūkininkus pribloškusią išvadą padarė Europos audito rūmų auditoriai.

Nepaisant to, žalinimo reikalavimai ir toliau gadina ūkininkams nervus.

Be reikalo apsunkino

Žalinimas – viena esminių ES bendrosios žemės ūkio politikos reformos dalių, tačiau nuo pat pradžių jis kėlė nemažai diskusijų. Nors praėjusių metų pabaigoje Europos audito rūmai paskelbė, kad žalinimo programa, apsunkinusi paramos įgyvendinimą, aplinkosaugos požiūriu menkai veiksminga, Briuselis ir toliau koreguoja žalinimo programos taisykles ir audrina ūkininkus. Štai šiemet žalinimo plotuose auginamus žirnius ir pupas draudžiama apdoroti cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis.

Auditoriai nustatė, kad naujos išmokos padarė sistemą sudėtingesnę, tačiau dėl jų ūkininkavimo praktika pasikeitė tik maždaug penkiuose procentuose ES agrarinės žemės.

Žemės ūkio politikos strategai skelbė, kad žalinimo reikalavimai įvesti siekiant švelninti klimato kaitos poveikį ir saugoti aplinką. Tačiau auditoriai konstatavo, kad mažai tikėtina, jog žalinimas duotų didelę naudą aplinkai ir klimatui. Ir pirmiausia dėl to, kad didelė dalis subsidijuojamos praktikos būtų taikoma ir be išmokos.

Žalinimo, dėl kurio tikslingumo išreikšta abejonių, parama sudaro apie 30 proc. visų tiesioginių išmokų, tam iš ES biudžeto skiriama apie 12 mlrd. eurų per metus.

Vienodos priemonės         netinka

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) vadovo Aušrio Macijausko auditorių išvados nenustebino. Anot jo, ūkininkai žalinimo priemones kritiškai vertino dar prieš jas įvedant, tačiau jų niekas per daug nepaisė.

A. Macijauskas

A. Macijauskas

„Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad visoms Europos Sąjungos šalims – nuo Suomijos iki Portugalijos – vienodos priemonės netiks. Dar prieš 2014 metus ūkininkų atstovai teigė, kad efekto nebus. Dabar auditoriai konstatavo tą patį – įvestos žalinimo priemonės savo tikslų nepasiekė. Tai buvo daugiau politinis sprendimas“, – sakė javų augintojas.

Ūkininkai piktinasi, kad, nepaisant auditorių išvadų, žalinimo taisyklės vėl keičiamos. Anot A.Macijausko, uždraudus naudoti pesticidus azotą kaupiančių augalų pasėliuose, žalinimo reikalavimų įgyvendinimas tampa dar sudėtingesnis.

„Kiekvienai šaliai reikia individualių priemonių. Ne kartą pabrėžėme, kad Lietuvoje reikėjo įvesti reikalavimą dėl sėjomainos. Ją taiko dauguma mūsų ūkininkų. Tai būtų kur kas geresnis sprendimas nei pasėlių įvairinimas. Dabar ir auditoriai padarė tokią pat išvadą, o į mūsų pastabas anksčiau niekas neįsiklausė. Lietuvos žemės ūkio ministerija galėjo įdiegti reglamento leidžiamas ekvivalentiškas priemones, tačiau to nedarė. Kitos valstybės žalinimo priemones labiau pritaikė prie savo šalies sąlygų“, – apgailestavo LGAA vadovas.

Dvejopi standartai

Nemažai ūkininkų sutinka, kad intensyvinant žemdirbystę būtina paisyti tvaraus ūkininkavimo principų, bet dėl atsiradusių naujų žalinimo reikalavimų jie nedžiūgavo. Ir ne todėl, kad jiems būtų nepriimtini žalinimo politikos tikslai.

„Palyginti su Vakarų Europos valstybių ūkininkavimo praktika, Lietuvoje žemdirbystė aplinkosaugos požiūriu labai gera – mes laikomės sėjomainos, taikome kitas priemones“, – konstatavo A.Macijauskas.

Ne kartą ūkininkai išsakė nuomonę, kad Briuselio komisarų rūpinimasis aplinkosauga dvelkia dvejopais standartais. Pavyzdžiui, vieniems leidžiama auginti genetiškai modifikuotas kultūras, kurių padariniai biologinei įvairovei ir ekologinei pusiausvyrai nenuspėjami, o iš kitų reikalaujama žalinti. Be to, mokslininkų teigimu, kai kurie žalinimo programos elementai net žalingi dirvai.

„Uždraudus naudoti neonikotinoidų grupės veikliųjų medžiagų turinčius beicus, ūkininkams tenka daugiau purkšti pasėlius. Taigi tai nenaudinga gamtai“, – sakė LGAA vadovas.

Kurioziniai reikalavimai

Pasak Lietuvos ūkininkų sąjungos Joniškio skyriaus pirmininkė Lilijos Šermukšnienės, ūkininkai nuo pat pradžių šiaušėsi prieš žalinimo reikalavimus, kurie sukėlė nemažai painiavos.

L. Šermukšnienė

L. Šermukšnienė

„Buvo ir pykčio, ir painiavos dėl žalinimo reikalavimų. Pradėjus dėl žalinimo auginti azotą kaupiančius žirnius ir pupas, viskas daugmaž normalizavosi. Mūsų ūkininkams nebuvo taikomos sankcijos. Bet šiemet uždraudus žalinimo plotuose žirnius ir pupas purkšti cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis, vėl kilo triukšmas“, – aiškino ūkininkų organizacijos atstovė.

Jos teigimu, dabar vietoj ankštinių kultūrų ūkininkai žalinimo plotuose sės posėlį arba įsėlį. Posėlį reikalaujama pasėti nuo birželio 30 dienos iki rugpjūčio 15-osios nuėmus ankstyvųjų bulvių, ankstyvųjų daržovių, javų arba rapsų derlių. Žolinių augalų įsėlis turi būti sėjamas į pagrindinį pasėlį nuo balandžio pradžios iki birželio 30 pabaigos.

„Mūsų rajono ūkininkai nuogąstauja, kad jiems bus sunku reikalavimus išpildyti. Iki rugpjūčio 15 dienos mūsų krašte dar gali būti nenukulti visi pasėliai. Rašysime Žemės ūkio ministerijai, gal dar ką pakeis“, – apie naujus rūpesčius aiškino L.Šermukšnienė.

Ji neslėpė, kad ūkininkų diskusijos dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimą apsunkinusių žalinimo priemonių kai kuriais atvejais atrodydavo panašios į suaugusių žmonių žaidimą smėlio dėžėje.

„Įgyvendinant žalinimą gali būti užskaityti ir kraštovaizdžio elementai – medžių grupės ir miškeliai, tvenkiniai, palaukės, grioviai. Būdavo ir juokinga, ir graudu, kai ūkininkai bandydavo skaičiuoti tuos kraštovaizdžio elementus, kiek jų reikėtų, kad atitiktų žalinimą, ir pan. Pavyzdžiui, svarstydavo, kiek medis ir jo šakos duoda naudos, kas bus, jeigu kokia šaka nulūš ar nudžius“, – apie ūkininkų pastangas įtikti kurioziniams Briuselio reikalavimams pasakojo Lietuvos ūkininkų sąjungos Joniškio skyriaus pirmininkė.

Maišosi interesai

Anot Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininko, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vadovo Vytauto Buivydo, akivaizdu, kad dėl žalinimo tiesioginių išmokų schema tapo sudėtingesnė, buvo daugiau vargo paramą administruojančioms institucijoms, o žemdirbius užgulė biurokratinė našta.

V. Buivydas

V. Buivydas

„Pirmaisiais žalinimo programos metais daugelis žemdirbių nesuvokė tų painių reikalavimų. Jų neperpratę ūkininkai buvo nubausti – paprasčiausiai dėl nežinojimo. Auditoriams pripažinus, kad iš žalinimo buvo mažai naudos, darosi apmaudu. Gali būti, kad žemdirbiai nukenčia dėl tam tikrų įtakingų grupių primestos ideologijos“, – svarstė jis.

V.Buivydo teigimu, tokios audito išvados parodo, kad žemdirbiams ne visada reikia rekomendacijų ir nurodymų, kaip tinkamai dirbti žemę. „Daugeliui ūkininkų žemė yra maitintoja ir pragyvenimo šaltinis, todėl jie patys suinteresuoti gerinti dirvožemį, ieškoti būdų, kad jis nebūtų alinamas. Žemdirbiai naudoja žaliąsias trąšas, taiko sėjomainą ir pan. Aišku, kartais pasitaiko atvejų, kai augalininkystės ūkyje ilgai auginama viena kultūra, nesilaikoma sėjomainos, tačiau Lietuvoje, manau, tai galėtų būti tik vienetiniai atvejai“, – svarstė ŽŪR vicepirmininkas.

Žada pokyčių

Finansiniu laikotarpiu po 2020 metų žadama daug žalinimo politikos pokyčių. Brėžiant naujas „žalinimo architektūros“ kryptis ketinama daugiau laisvės suteikti ES šalims narėms. Valstybės linkusios kritikuoti tokį modelį, nes nuogąstaujama, kad kiekviena ES bendrijos narė gali pradėti įgyvendinti skirtingas strategijas.

„Viena vertus, tai nėra bloga iniciatyva. Bet tokiu atveju kiekvienai valstybei teks didelė atsakomybė. Reikės pasirinkti tokias priemones, kurios būtų efektyvios ir ūkininkavimo, ir aplinkosauginiu požiūriu ir netaptų per didele našta ūkininkams. Diskutuosime, tik tam maža laiko – iki rudens jau reikės turėti atitinkama „žalinimo rėmą“, – sakė A.Macijauskas.

Dirvos netenka humuso

Boguzas

Prof. dr. Vaclovas Bogužas, Aleksandro Stulginskio universiteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto direktorius

Matyt, audito išvados buvo pagrįstos, argumentų joms galima rasti ir Lietuvoje. Reikėtų pabrėžti, kad žalinimo priemonės yra geros, tačiau yra ir tam tikrų spragų. Pavyzdžiui, juodasis pūdymas gali būti vienas iš žalinimo elementų. Nuo seno žinoma, kad jis gerina dirvą, bet tik tokiu atveju, kai ji tręšiama mėšlu. Sena žinoma tradicija, kai paliekamas mėšlu patręštas pūdymas, o rudenį sėjami žiemkenčiai.

Pastaraisiais laikais tokį pūdymą palieka ne gyvulininkystės, o augalininkystės ūkiai, kurie neturi mėšlo. O jeigu pūdymas be mėšlo, jis praranda gerokai daugiau – iki 2 tonų humuso iš hektaro, bet ūkininkas už tokį pūdymą gauna žalinimo išmokas. Taigi, kai mėšlo neįterpiama, juodasis pūdymas dirvožemį ne gerina, bet blogina.

To padariniai prasti – ūkininkas turi gerokai daugiau tręšti pasėlius, tačiau patręšus negaunamas prognozuojamas derlius, nupurškus cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis irgi efekto nebūna, tenka purkšti dar kartą. Ūkininkas pradeda galvoti, kad kažką ne taip patarė konsultantai, bet visos problemos slypi dirvožemyje. Sumažėjus jame humuso, padidėja dirvos suspaudimas, blogėja struktūra ir atsiranda daug kitų problemų.

Žalinimas – gera intencija, bet ne visi moka ja pasinaudoti. Vienadieniai sprendimai dėl išmokų nieko gero neduoda.