LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Europos Parlamentas nepritarė, kad visų ES šalių ūkininkams būtų suvienodintos tiesioginės išmokos, tačiau norėtų iki 30 proc. padidinti aplinkosaugai skirtą išmokų dalį. ES žemės ūkio ministrai sutarė tam skirti 20 proc. Lietuvoje nuogąstaujama, kad mūsų ūkininkams tai būtų per didelė ekonominė našta, atsiliepsianti ir maisto kainai.
Prievolės panašios, o išmokos skirtingos
ES dėliojant naujo septynerių metų laikotarpio bendrosios žemės ūkio politikos gaires,aiškėja naujos aplinkosauginės prievolės ūkininkams. ES žemės ūkio ministrų taryboje buvo sutarta, kad ateinančiame finansiniame laikotarpyje mažiausiai 20 proc. tiesioginių išmokų turėtų būti skirta už aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimą. Taryboje dalyvavęs žemės ūkio viceministras Evaldas Gustas sakė vienintelis nepalaikęs tokio sprendimo, nes tai gali tapti didele našta Lietuvos ūkininkams. Europos Parlamento (EP) ambicijos dar didesnės – čia norima tiesioginių išmokų dalį aplinkosaugai padidinti iki 30 proc. Tai negalutinis sprendimas, dėl to dar bus deramasi.
Lietuvos ūkininkams atstovaujančių organizacijų lyderiai skirtingai vertina politikų siekį kuo daugiau tiesioginės paramos nukreipti į aplinkosaugą. O Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovai pripažįsta, kad kol nepasiekta tiesioginių išmokų išorinė konvergencija, kai dalies ES šalių narių, tarp kurių ir Lietuva, ūkininkų gaunamų išmokų dydis yra mažesnis nei ES vidurkis, toms šalims keliamos aplinkosauginės ambicijos turėtų būti nuosaikesnės.Nebūtų teisinga, kai esant labai skirtingo dydžio išmokoms užkraunamos panašios „žaliosios“ prievolės.
ŽŪM Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovė Jurgita Stakėnienė, paklausta, kokio dydžio tiesioginių išmokų dalis aplinkosaugai būtų naudinga Lietuvai, perklausė, kokiu atžvilgiu turėtume tai vertinti?Juk šiuo atveju reikia turėti omenyje ne tik ūkininkų interesus, bet ir visuomenės poreikius bei lūkesčius, ir rasti tarp jų balansą.
Jurgita Stakėnienė
„Bet kurio gatvėje sutikto žmogaus paklausus, ar jis pasisako už sveiką maistą ir švarią aplinką, greičiausiai jis pritars. O dauguma ūkininkų, manau, nėra patenkinti, kad vienokia ar kitokia išmokų dalis bus skiriama už aplinkosaugą“, – sakė J.Stakėnienė.
Ji sutiko, kad tiems patiems piliečiams uždavus kitą klausimą, ar jie norėtų ir svarbiausia, ar galėtų mokėti daugiau, atsakymas gali būti ne toks jau vienareikšmiškas. Būtent apie galutinio produkto kainą siūlo diskutuoti ūkininkų organizacijų atstovai.
Atsigręš prieš vartotoją?
Kalbėdamas apie svarstymus, kokią tiesioginių išmokų dalį skirti už aplinkosauginius reikalavimus, Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas, Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos vadovas Raimundas Juknevičius pirmiausia pabrėžė, kad ūkininkai jokiu būdu nėra nusiteikę prieš aplinkos saugojimą, klimato kaitos mažinimo priemones ir galimybes vartotojui pateikti kuo sveikesnį maistą. Priešingai – žemės ūkis yra itin pažeidžiamas dėl klimato kaitos pasekmių ir aplinkos pokyčių, todėl žemdirbiai suinteresuoti, kad tokios rizikos būtų valdomos.
„Šiuo atveju vartotojas – padėties valdovas. Tik problema, kad politikai, žadėdami vartotojams geresnį maistą, nepasako, kad toks maistas bus brangesnis. Kas už tai mokės? Juk neišvengiamai išlaidos aplinkosaugai atsigręš prieš vartotoją, kuriam teks daugiau mokėti parduotuvėse arba mokesčių į biudžetą, nes žemdirbiai remiami viešaisiais pinigais. Ar jie tambus pasiruošę?“ – vadovautis ne tik emocijomis, bet ir ekonominiais skaičiavimais kviečia LŪS vicepirmininkas. Jis pridūrė, kad žemės ūkio produkcijos gamintojai yra remiami visame pasaulyje, kitaip vartotojams maistas būtų brangesnis.
Ūkininkas aiškino, kad 20 ar 30 proc. tiesioginių išmokų skyrus už aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimą, tokia dalimi nebus padengtos gamybos sąnaudos. „Gamtosauginiai projektai kainuoja, todėl mažiau tiesioginės paramos teks produktų gamybos sąnaudoms padengti. Tada lieka du variantai: branginti produkciją arba išaugusią gamybos savikainą kompensuoti gautu pelnu. Abejoju, ar ūkininkai turi tokių rezervų. Lietuvoje kasmet mažėja ūkių. Jeigu ūkininkai traukiasi iš šios veiklos, vadinasi, ji nėra tokia pelninga“, – konstatavo R.Juknevičius.
Akis bado prieštaravimai
Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos vadovas priminė ir tai, kad didėjant investicijoms į aplinkosaugą, bus daugiau problemų konkuruojant su produkcija iš trečiųjų šalių. „Kaip konkuruoti su produkcija, kuri gaminama nesilaikant tokių griežtų reikalavimų? Juk jos gamybos sąnaudos mažesnes, o ji gulės toje pačioje lentynoje, gal net patraukliau įpakuota. O turinys? Mums, gamybininkams, kyla daug klausimų“, – sakė pašnekovas.
R.Juknevičius taip pat užsiminė apie prieštaravimus, kuriuos žemdirbiai mato ES žaliojo kurso pagrindą sudarančiose biologinės įvairovės ir tvarios maisto grandinės strategijose. Pasak jo, į vieną krūvą suplakta daug tikslų, priemonių ir teiginių, kurie prieštarauja vieni kitiems.
„Štai kalbant apie ekologinio ūkininkavimo plėtrą reikia pabrėžti, kad ekologiniame ūkyje maisto pagaminama gerokai mažiau nei chemizuotame. Norint iškepti duonos kepaliuką iš ekologiškų grūdų, energijos sunaudoti reikia gerokai daugiau. Viską įvertinus, ūkininkams kyla klausimas, ar visi „žalieji“ reikalavimai yra suderinti ir pagrįsti? Ar neatsitiks taip, kad žemdirbiai bus skandinami ir gelbėtis teks patiems? Kolegoms atvirai sakau, kad mūsų laukia sunkūs laikai“, – nerimo dėl ateities neslėpė ūkininkas.
Gąsčioja stambieji
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) pirmininkas Vidas Juodsnukis įsitikinęs, kad dėl aplinkosauginių prievolių dabar labiausiai gąsčioja stambieji ūkininkai, o smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai viliasi, jog Lietuvos žemės ūkis pagaliau bus orientuotas į europinį lygį.
„Ne kartą ES institucijose buvo pasakyta, kad smulkus ir vidutinis šeimos ūkis yra draugiškiausias aplinkai ir gamtai. Baiminamės tik dėl vieno – kad mūsiškė valdžia nebūtų uolesnė ir neprikurtų labiau stambiems ūkiams pritaikytų reikalavimų“, – teigė LŠŪS vadovas.
V.Juodsnukis sakė dalyvavęs, kai ES valstybėse buvo vertinama, kaip įgyvendinamos žalinimo programos. „Pavyzdžiui, Lenkijoje, kur daug smulkių ūkių, problemų dėl žalinimo nėra, o štai Ispanijoje, kur gyvuoja stambūs ūkiai, daug tragiškų vaizdų. Jie taip nuniokojo gamtą, kad turės nemažai problemų, o iš lenkų galime pasimokyti“, – kalbėjo šeimos ūkininkų atstovas.
Jis kviestų šalies politikus įsiklausyti, kokios žinios sklinda iš pasaulinių tribūnų. „Girdime perspėjimus, kad tokia žemės ūkio politika, kokia iki šiol buvo vykdoma tiek ES, tiek pasaulyje, toliau tęstis negali. Ją reikia iš esmės peržiūrėti, orientuojantis į vidutinį šeimos ūkį“, – sakė V.Juodsnukis.
Teks pasukti galvas
J.Stakėnienė pabrėžė, kad kol nėra galutinio sprendimo, kokia tiesioginių išmokų dalis teks aplinkosaugai, ŽŪM negali dėlioti konkrečių priemonių, taip pat dėl to diskutuoti su žemdirbiais. „Nuo to, koks tiesioginių išmokų procentas bus skirtas aplinkosaugos reikalavimams įgyvendinti, priklausys, kokias ekologines schemas tvirtinsime“, – aiškino ŽŪM atstovė.
Ekologinėms schemoms gali būti priskirta neariminė žemdirbystė, dirvožemio kalkinimas, ražienų palikimas per žiemą ir kt. Tačiau dėl šių priemonių nėra sutarimo, nes jos vertinamos gana prieštaringai. Pavyzdžiui, dėl neariminės žemdirbystės patys ūkininkai nesutaria, kiek ji naudinga ir kokia ji turi būti.
„Mus neramina tai, kad ši išmoka yra susieta su plotu, vadinasi, čia akcentas augalininkystei. Dar neaišku, kaip baigsis derybos, ir ar bus galima prie vadinamųjų eko pinigų „pririšti“ gyvulius.Mes siekiame, kad į pinigų krepšelį, kuris bus skirtas ekologinėms schemoms, galėtų pretenduoti bet kuris ūkininkas, užsiimantis tiek augalininkyste, tiek gyvulininkyste. Taigi mums reikės labai pasukti galvas, kad sugalvotume tokias priemones ir schemas“, – teigė J.Stakėnienė.
Prisiimti didesnes prievoles nerealu
Bronis Ropė, Europos Parlamento narys
EP tokios bendrosios žemės ūkio politikos nepalaikiau ir už tai nebalsavau. Vienas iš pagrindinių motyvų – nevienodos tiesioginės išmokos. EP daugiau narių balsavo už tai, kad išmokos nebūtų suvienodintos. Jų išorinė konvergencija turėjo įvykti 2013 metais, paskui 2019-aisiais, tačiau ji neįvyks ir 2027-aisiais. Tada pasieksime tik 80 proc. ES vidurkio. Tad mums prisiimti didesnius įsipareigojimus dėl aplinkosaugos nebūtų teisinga. Mes siekiame, kad nauja bendroji žemės ūkio politika užtikrintų visiems ES šalių žemdirbiams daugmaž panašų gyvybingumą ir panašias sąlygas konkuruoti. Tačiau matome, kad to nebus. Jau dabar mūsų žemdirbiai už tas pačias žalinimo priemones gauna maždaug tris kartus mažiau nei kolegos iš senųjų ES valstybių narių, o jų išlaidos labai panašios, kartais mūsiškių net didesnės.
EP nori dalį tiesioginių išmokų žaliosioms programoms padidinti iki 30 proc., bet tai būtų tik vidutiniškas dydis. Jis nebūtų taikomas kiekvienai šaliai, nes tarp jų yra dideli žemdirbystės intensyvumo skirtumai. Ne paslaptis, kad turtingos šalys naudoja daugiau pesticidų, mineralinių trąšų ir kt. Kiekvienai šaliai bus nustatyti atskiri rodikliai, priklausomai nuo esamos situacijos, palyginti su 1990 metais.
Pokytis tas, kad anksčiau žalinimo priemonės buvo privalomos kiekvienam žemdirbiui, dabar siūloma tokia sistema, jog „žaliosios“ programos būtų privalomos kiekvienai valstybei, kuri savo ruožtu turės parengti bendras ekologines schemas ir numatyti atitinkamus rodiklius atskiriems sektoriams. Kitaip tariant, aplinkosauginė našta gali būti paskirstyta tarp sektorių, ir, pavyzdžiui, žemės ūkiui gali būti nustatyti mažesni rodikliai ir reikalavimai.
Manau, kad pirmiausia turėtume sukurti tokias paramos schemas, kad patys apsirūpintume maistu. Juk dabar, pavyzdžiui, apie pusę kiaulienos įsivežame. Gal turėtume mažiau remti augalininkystę, o daugiau gyvulininkystę.
