Šiuo metu Seimo Aplinkos apsaugos komitete svarstomas Žemės gelmių įstatymo projektas. Daug nesutarimų kyla dėl projekte siūlomos lengvatos žemdirbiams nemokamai naudoti vandenį, jei jo išleidžia ne daugiau nei 100 kub. m per parą.

Kam tos išimtys?

Vyriausybė dar praėjusių metų kovą Seimui pateikė Žemės gelmių įstatymo projektą, kuriame siūloma nustatyti, kad leidimo išgauti gėlam požeminiam vandeniui nereikėtų tuo atveju, jei iš vandenvietės fizinis ar juridinis asmuo išgauna mažiau nei 10 kub. m vandens per parą. Taip pat siūloma žemės ūkio sektoriui numatyti išimtį, kada leidimo reikalaujama, - kai iš vandenvietės vidutiniškai per parą išgaunama daugiau nei 100 kub. m požeminio vandens. Kitaip sakant, išgaunantiesiems iki 100 kub. m - leidimo nereikėtų. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Linas Balsys nesutinka, kad ūkininkams būtų taikomos išimtys. „Ūkininkai labai pripratę gyventi iš daugybės lengvatų. Jie gauna dideles subsidijas ir iš valstybės, ir iš Europos Sąjungos. Ūkininkai ir žemės ūkio verslininkai motyvuoja tuo, kad čia juk Lietuvos žemės ūkis, tautiškumo pagrindas. Aš nepritariu tokiai lengvatai, manau, kad žemės ūkis yra didžiausias vandenų teršėjas Lietuvoje dėl trąšų didelio naudojimo, dėl blogo ūkininkavimo, dėl srutų netinkamo tvarkymo. Jeigu ūkininkai mokėtų už vandenį, tai nors kažkiek kompensuotų tą žalą, kurią padaro. Kodėl vanduo, kurį jie labiausiai teršia, jiems turi būti nemokamai? Aišku, jie čia rėkia. Jeigu jų paklausytumei, atrodytų, kad žemės ūkis turi būti primokamas ir išlaikomas iš mokesčių mokėtojų“, - žodžių į vatą nevyniojo L.Balsys.

Gyvulys turi gerti, kiek nori

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis „Vakaro žinioms“ išdėstė žemdirbių poziciją. Pasak jo, niekas juk nepila vandens lauk, jis skirtas gyvulių fiziologijai užtikrinti. „Vanduo naudojamas gyvūnų gerovei. Todėl yra prašymas nebloginti gyvulininkystės sąlygų. Ir anos, ir šios Vyriausybės programoje yra įrašyta, kad gyvulininkystei reikia suteikti prioritetą, nes tai šaka, sukurianti daugiausiai darbo vietų kaime, - teigė J.Sviderskis. - Mes nesakome, kad čia žemdirbiams lengvata, mes sakome, kad tai dėl gyvūnų gerovės, nes gyvulys turi gerti tiek, kiek jis nori.“ Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad dabartinis Žemės gelmių įstatymas juk numato, kad jeigu gręžinys yra savo reikmėms nuosavoje žemėje, tai vanduo neapmokestinamas.

Situaciją komentuoja Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyriausioji specialistė Valentina TUSKENYTĖ:

Bendroji vandenų politikos direktyva įpareigoja valstybes nares identifikuoti ir stebėti požeminio vandens telkinius, iš kurių per parą išgaunama 10 kub. m ir daugiau požeminio vandens. Direktyva įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad vandens kainų politika pakankamai skatintų vartotojus vandenį naudoti efektyviai ir taip padėtų siekti šios direktyvos aplinkos apsaugos tikslų įvairiose vandens naudojimo srityse. Jų yra išskirta bent trys - pramonė, buitinis sektorius ir žemės ūkis. Turėtų būti deramai padengiamos sąnaudos, patirtos teikiant vandens paslaugas, visų pirma atsižvelgiant į principą „teršėjas moka“. Per reguliacines priemones: leidimų išdavimo mechanizmą, apskaitos, išteklių įvertinimo ir ekonominio poveikio priemones siekiama tinkamo direktyvos įgyvendinimo ir vandens telkinių geros būklės užtikrinimo. Vertinant vandens telkinių būklę nustatyta, kad vienas pagrindinių taršos šaltinių - žemės ūkis, todėl būtina taikyti reguliacinio ir ekonominio poveikio priemones.

Pagal šiuo metu galiojantį Žemės gelmių įstatymą visi asmenys, naudojantys požeminį vandenį komerciniais tikslais, nepriklausomai nuo išgauto kiekio arba per parą išgaunantys ar planuojantys išgauti 10 kub. m ar vandeniu aprūpinantys 50 ar daugiau asmenų, privalo turėti leidimą ir mokėti mokestį už gamtos išteklius.

Pažymėtina, kad Žemės gelmių įstatymo projekte leidimas naudoti žemės gelmių išteklius, nepriklausomai nuo išdavimo procedūros, siejamas su konkrečiu objektu. Iki šiol galiojančiame įstatyme leidimas buvo siejamas su asmeniu, tačiau ne objektu. Tai reiškia, kad dėl kiekvienos vandenvietės būtų priimamas atskiras sprendimas dėl pareigos gauti leidimą.

Edita SIAVRIS

"RESPUBLIKA"