Žemės nuosavybės teisėms atkurti yra, mano naujasis Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) vadovas Laimonas Čiakas. Jis teigia nebijantis pratęsti liūdnai pagarsėjusių tarnybos vadovų sąrašą ir turintis ambicijų atkurti institucijos prestižą.

-Prieš jums pradedant eiti NŽT vadovo pareigas pastaruosius kelerius metus tarnybai vadovavo keli laikinieji vadovai, o ir tie vis turėdavo pasitraukti aplipę skandalais, kriminalais, keistomis istorijomis. Koks „velnias nešė jus į tą galerą“, kurioje niekam nesiseka?

Visas mano gyvenimas yra susijęs žemės ūkiu, kaimo plėtra. Esu baigęs Žemės ūkio universitetą, penkiolika metų dirbau Žemės ūkio ministerijos sferoje. Vienas darbo barų buvo Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, teko dirbti ir su valstybės auditais. Patirties turiu, visada sekiau tuos įvykius ir visada žinojau, kas vyksta. Ir visą laiką pagalvodavau – negi NŽT negali dirbti normaliai, be skandalų. Atsirado ambicija normalizuoti situaciją. Be to, rėmiausi šiuolaikinės vadybos tendencijomis, kad kas penkerius septynerius metus reikia bandyti karjeroje imtis ko nors naujo. Pamačiau skelbimą ir nusprendžiau dalyvauti konkurse. Žinojau apie tuos skandalus, bet juk ne paslaptis, kad jie kilo dėl netinkamo pačių vadovų ir pavaduotojų elgesio. Kalbu apie vairavimą neblaiviam, siekį pasipelnyti ir kt. Kadangi man tai nebūdinga, tai ir nebaugina.

-Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas XVI a. vykdė Valakų reformą ir per kelis dešimtmečius ją įvykdė. Praėjusio amžiaus tarpukario Lietuvoje Mykolo Krupavičiaus reforma irgi pavyko, nors nebuvo tokių priemonių kaip išmaniosios technologijos ar automobilių parkai. Išmaniai šių dienų Lietuvos valdžiai susitvarkyti niekaip nesiseka. Ar gerai pagalvojo žemės ūkio ministras sakydamas, kad šiemet reforma bus užbaigta kaimuose, o kitąmet miestuose?

Manau, ministras pasakė teisingai, nes šie terminai yra nurodyti Vyriausybės programoje. Kodėl nepavyksta? Turbūt reikėtų žvilgsnį kreipti į ištakas. Didžiausia bėda atsirado, kai žemė tapo kilnojamuoju turtu. Jei aš, būdamas panevėžietis, „atsikėliau“ žemę prie Vilniaus, vadinasi, kažkieno užėmiau. Tam kitam tada reikia jau ieškoti. Kitas dalykas, sulėtinęs visą procesą, – daugybė netikslių matavimų, kai buvo įsiveliama į ilgus teisminius procesus.

-Kodėl Žygimanto Augusto laikais ėmė ir išmatavo, o dabar matuoja, permatuoja ir neišmatuoja?

Vedant paralelę su Žygimanto Augusto laikais reikia pasakyti, kad tada buvo daugiau diktatūros – buvo išmatuota, pasakyta, ir taškas.

-Už sukčiavimą galėjo ir galvą nukirsti...

Iš dalies gal ir taip. O šiais laikais juk demokratija. Žmonės nepatenkinti, gali skųstis, ginčytis. Be to, žmonės neretai ir patys negali apsispręsti. Tie likučiai (kaime jų jau mažiau nei vienas procentas) išliko, nes tai giminės nesutaria, tai žmonės neatvyksta į komisiją, kur priimami sprendimai. Kažkas į užsienį išvykęs, kažkur teismas užsitęsė. Daugiau problemų dėl nuosavybės teisių atkūrimo liko miestuose, kur pati brangiausia žemė: Vilniuje, Palangoje, Trakuose ir t.t.

Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) vadovas Laimonas Čiakas

-Bet esama absurdiškų atvejų, kai reikalai įstringa būtent NŽT kabinetuose. Antai, žmogus turėjo atsiimti žemę po viena iš Kauno ligoninių, panoro persikelti ją į Vilnių, bet jam net į raštus nebuvo atsakoma, nes Vilniuje negalima. Jeigu negalima sostinėje, kodėl nebuvo pasiūlyta perkelti kitur? Juk žemės yra.

Gali būti, kad taip buvo. Negaliu atsakyti už tai, kas vyko praeityje. Einu pareigas nuo 2017 metų gruodžio 12 dienos. Porą savaičių, atmetus šventes. Girdėjau žmonių nusiskundimų, kad negauna atsakymų, nors į kai kuriuos paklausimus galima atsakyti per porą dienų. Arba būna, kad žmogui pateikiamas atsakymas be jokių motyvų, ir žmogus tiesiog nesupranta, ką jam toliau daryti. Biurokratijos tikrai yra.

-NŽT dirba 941 žmogus. Daugiau nei batalionas, jei kalbėtume kariniais terminais. Automobilių (priklausančių tarnybai) parkas –103 transporto priemonės. Resursų pakanka? O gal jų per daug? Kokie pirmi jūsų, kaip vadovo, darbai – išdalyti atleidimo lapelius ar nupirkti naujų baldų?

Ne. Aš tokios veiklos nuo pirmų dienų imtis nesiruošiu. Esu linkęs į visus procesus įsigilinti. Beje, kalbant apie NŽT, reikia suprasti, kad ši tarnyba „dengia“ visą Lietuvą. Centriniame aparate dirba apie 170 žmonių. Kiti yra teritorinių padalinių darbuotojai, pasklidę po visą šalį. Krūvis skirtingas, tad ir darbuotojų skaičius juose skiriasi. Žemės reforma eina į pabaigą, todėl svarstymų, kad reikėtų tarnybą optimizuoti, galbūt stambinti teritorinius padalinius, yra. Ne tik iš mūsų, bet ir Žemės ūkio ministerijos politikų pusės. Tik dar negalėčiau pasakyti, kada ir kaip kas bus daroma.

-Kažkada prie Žemės ūkio ministerijos veikė specialus audito padalinys, kuris operatyviai reaguodavo į skundus, susijusius žemės reikalais. Darbo partijos viešpatavimo laikais jis buvo panaikintas. Galbūt ketinama jį atkurti?

Centriniame aparate ir dabar turime žmonių, kurie kontroliuoja teritorinių skyrių darbą, nes norime ir teismams mažinti krūvį. Jei žmogus nepatenkintas, jis pirmiausia gali skųstis centrui. Dabar skundus žmonės rašo bet kur – į ministerijas, Seimą, prezidentei, premjerui, parlamento pirmininkui ir t. t. Nuo to procesas tampa tik ilgesnis, nes skundai vis tiek persiunčiami mums. Teritoriniai padaliniai turi pakankamai galių priimti sprendimus, tik kartais prisidengia centru, kai ko nors nenori spręsti – esą mes neleidžiame, nors mes to net nežinome. Todėl mes juos planuotai ir neplanuotai prižiūrime.

Kalbant apie žemės grąžinimą, tikrai yra laisvos valstybinės žemės. Antai, neseniai paaiškėjo, kad švietimo įstaigos savo mokslinėms reikmėms yra užsiėmusios nemažus plotus, kurie dažnai netiksliai išmatuoti, o vyksta juose bet kas. Rietave, kur žemę užėmusios švietimo įstaigos nė nebėra, įsikūręs turgus. Kaune policijos akademija užsiėmusi didžiulį plotą ir t. t. Gal reikėtų tuos sklypus išdalyti žmonėms, kuriems jų neva trūksta. Kas trukdo?

Geras klausimus. Kaip tik šiuo metu Žemės ūkio ministerija kartu su NŽT organizuoja tokius pasitarimus. Analizuojama, kiek mokymo įstaigos turi aplink save žemės. Tikrai matomas rezervas nuosavybės teisėms atkurti. Jeigu, kaip jūs sakote, kažkas ten laiko užsiėmęs plotus, juos tikrai galima tam panaudoti, nes atkurti nuosavybės teises – prioritetinė užduotis..

-Šiais laikais visai nesudėtinga apskaičiuoti, netgi galima švieslentę ar ekraną pasikabinti kabinete, kur tie sklypai būtų sužymėti. Technologijos leidžia.

Labai gera mintis – reikės įsigyti gerą televizorių ir taip padaryti. Neseniai vyko pasitarimas su premjeru ir Vilniaus miesto meru. Jo metu parodėme merui, kad laisvų plotų yra. Neseniai paaiškėjo, kad yra 400 hektarų laisvos žemės, pasiūlėme ją panaudoti būtent nuosavybės teisėms atkurti. Mes savivaldybėms tą nuolat siūlome, nes plotų matome. Kartais savivaldybės juos laiko planuodamos miesto plėtrą ir pan. Bet mūsų pozicija tokia, kad pirmiausia reikia pabaigti įvykdyti teisingumą, o paskui jau visa kita. Vilniaus meras, pavyzdžiui, sakė matantis tam rezervų. Jo teigimu, šiam tikslui būtų galima panaudoti ir dalį rekreacinių zonų. Žodžiu, variantų yra.

-Dar vienas klausimas – nuomojama valstybės žemė. Dabar ją valdantys verslininkai, kurie jau pareiškė norą naudoti ją kokiai nors plėtrai, pagal svarstomą projektą turės sumokėti 20 proc. jos vertės, o kiti tiesiog turės ją išsipirkti. Ar tai logiška? Iš kur atsiras tie laisvi milijonai ir ar nesustos plėtra visai?

Projekto idėja visai pozityvi – siekiama iš mirties taško išjudinti daugelį įstrigusių investicinių objektų. Jį įgyvendinus ir valstybė turėtų naudos, ir verslas galėtų ką nors veikti, nes dabar daug kas įstrigę teismuose ir niekas nevyksta. Iš pradžių buvo numatyti 5 procentai, dabar siūloma 20. Kas ir kaip skaičiuoja – politinio sprendimo reikalas. Gal galima diferencijuoti tą dydį, nes vienose teritorijose ir 20 procentų nebus brangu, o kitur ir 5 labai daug. Tiesiog norima išjudinti procesus ir pasiekti, kad verslo plėtotojai taip pat laikytųsi bazinių, imperatyvių teisės aktų. Norima, pavyzdžiui, kad nebūtų tokių situacijų, kai nusiperkama katilinė, žemė išsinuomojama verslo plėtrai (logika sakytų, kad bus plėtojamas katilinės verslas), bet statomi kotedžai ar dar kas nors. Valstybė, kaip žemės savininkė, tokiu atveju turi pasakyti – palaukite, juk nuomojatės ne tam. Vienu metu, kai buvo imta labai griežtai kontroliuoti, pradėta mėginti nutraukti sutartis. Tada prasideda teismai ir atsiduriama akligatvyje, iš kurio niekam nėra naudos.

-Ką darysite, kad nebebūtų tokių situacijų, kai žmogus savo mišką randa iškirstą ir per Registrų centrą sužino, kad jį atseit perleido, nors to nedarė ir parašų nedėjo. Kai kas įsigudrina net Vilniaus senamiestyje atsiriekti iš kaimyno ar valstybės žemės. Nedaug, bet suma išeina ne tokia ir maža. Per NŽT „filtrą“ tai kažkaip prasprūsta ir taip pat viskas baigiasi begaliniais teismais.

Galiu pasakyti, kad per rankas jau perėjo įvairiausių skundų, sulaukta daugybės skambučių, pageidavimų susitikti. Matyt, žmonės tikisi, kad atėjus naujam vadovui bus išspręsti klausimai, kurie anksčiau buvo įstrigę. Konkrečių atvejų dabar nekomentuosiu, tik noriu patikinti, kad neverta numoti ranka ir galvoti, kad į NŽT neverta kreiptis ir ieškoti teisybės. Tikrai verta. Žinoma, kai už galutinį rezultatą atsakingos kelios institucijos, reikia galvoti apie efektyvesnę jų sąveiką. Kalbėdamas apie NŽT apeliuoju ir į darbuotojų sąmoningumą ir noriu patikinti, kad su sąžiningu pareigų atlikimu prasilenkiantys atvejai nebus toleruojami.