Kęstučio Kadūno nuotr.

Tęsiantis nuosavybės teisių į turėtą žemę grąžinimo procesui, pirmieji pretendentai jau paseno ir išėjo Anapilin, jų vaikai susilaukė vaikų ir anūkų. Šie metai jau gal paskutiniai šioje begalinėje istorijoje, tačiau rūpesčiams dėl žemės nėra pabaigos.

Total station set in the fieldBaigia begalinės istorijos pirmąją dalį

Jau ne viena valdžia ketino švęsti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pabaigtuves, bent jau kaimo vietovėse. Begalinės istorijos viena dalis vis dėlto baigiasi. Kaimo vietovėse  beliko suprojektuoti žemės sklypus apie 50 piliečių.

16 miestų nuosavybės teises liko atkurti iki dešimties pretendentų, o šalies sostinėje – netgi 3,2 tūkst. piliečių būriui, „rasti“ 1,8 tūkst. ha žemės.

Priežastys, kodėl tokia lėta pažanga Vilniuje, vis tos pačios. Koją kiša tai, kad trūksta sklypų neatlygintinai perduoti nuosavybėn. Žemės grąžinimą komplikuoja tai, kad nacionalizuojant nuosavybę čia, kaip ir kitur, buvo paplitusi rėžių sistema. Galiausiai prisideda užvilkintos reformos veiksnys: paskutiniai pretendentai yra pasyvūs, neskuba rinktis sklypo, vis tikisi geresnio. Vilniaus savivaldybės administracijai ant kulnų lipa reformos vykdytojai, Vyriausybė – ji yra įsipareigojusi padėti tašką nuosavybės teisių atkūrimo procese, o kadencijos laikas nenumaldomai senka.

Tačiau žemės reformos darbų pabaigos nematyti.

Žvilgsnis nukrypo į apleistas žemes

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) šioje srityje mato kelis prioritetus. Žemės naudotojams svarbiausia žinia, kad ketinama mažinti apleistos žemės plotus, išgyvendinti savavališko valstybinės žemės naudojimo atvejus. ŽŪM svarsto, kad reikėtų griežtinti sankcijas už apleistas žemes. Teigiama, kad jos, palyginti su užsienio šalimis, yra per švelnios.

Kaip skelbia Valstybės žemės fondas, apleistų žemių kasmet mažėja, tačiau jų vis dar esama kiekviename rajone. Gruodžio 1-osios duomenimis, bendras apleistų žemių plotas Lietuvoje siekė 49 tūkst. ha.

Nei privatizuoti, nei nuomojami

Yra nuo šalies nepriklausomybės pradžios „pakibusių“ sklypų – jie nėra privatizuoti, už juos nemokamas ir žemės mokestis. Tai apie 5 tūkst. sklypų sodininkų bendrijose, 3 tūkst. asmeninio ūkio, apie 500 individualiai statybai skirtų sklypų.

Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) iš naudotojų negali pareikalauti atsakomybės, nes apie juos nėra duomenų – kur yra asmenys, kuriems savo laiku buvo skirti šie sklypai, ar gyvi.

ŽŪM siūlo sprendimą pirmiausia dėl sklypų sodininkų bendrijose: nuo 2023 metų leisti aukciono būdu galimai bešeimininkius sklypus įsigyti kitiems asmenims. Teisės aktų pakeitimo svarstymą pradėjo Seimo Kaimo reikalų komitetas (KRK).

Galės tikrinti be įspėjimo

Valstybinės žemės naudojimo kontrolę griežtinanti NŽT žada didinti patikrinimų taiklumą. Be to, bus sukurta mobili aplikacija, leisianti siųsti signalą su tiksliomis koordinatėmis – piliečiai galės informuoti tarnybą bei matyti, kur vyksta žemės naudojimo valstybinė kontrolė.

Valstybinę žemės kontrolę atliekantiems pareigūnams rengiamasi suteikti teisę lengviau patekti į tikrinamų objektų teritorijas – be išankstinio informavimo apie numatomą patikrinimą. Kaip paaiškina NŽT direktorius Laimonas Čiakas, to reikia tam, kad būtų galima tinkamai reaguoti į gaunamus skundus dėl žemės sklypų savininkų bei naudotojų piktnaudžiavimo. Pasitaiko atvejų, kai trukdoma kitiems žemės naudotojams – kelias užritinamas akmenimis ar sukuriamos kitokios dirbtinės kliūtys. Esant pareigai iš anksto informuoti apie numatomą patikrinimą, tokio pobūdžio skundų tikrinimai būna neefektyvūs.

Human Hand Holding Pencil Over Cadastre MapApstu dar nesuformuotų sklypų

Valstybės institucija nuolat griežtina žemės naudotojų kontrolę, tačiau ar tinkamai tvarko pati patikėjimo teise valdomą turtą? Žemdirbių savivaldos atstovai žemės fondo tvarkytojams turi daug priekaištų.

Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Aušrys Macijauskas KRK posėdyje tiesiai šviesiai rėžė: „Valstybė dabar nežino, kiek turi žemės!“ Kiekviename rajone yra valstybinės žemės nesuformuotų sklypų, kurių nėra jokioje apskaitoje.

Žemdirbių atstovo vertinimu, tokių sklypų yra dešimtys tūkstančių, bendras jų plotas gali siekti 50–60 tūkst. ha. Ūkininkus jaudina, kas ateityje nutiks su šiais sklypais, kurie neretai yra dirbamų laukų masyvų viduryje. Ar jie nebus pateikti į atvirus pardavimo aukcionus. Vietos žemdirbiai būtų nepajėgūs varžytis su apsukriais verslininkais, o šie paskui reketuotų žemdirbį, priverstų nuomotis brangiau nei rinkos kaina. NŽT direktorius L. Čiakas pripažįsta, kad spragų institucijos veikloje esama, tačiau tvirtina, jog su valstybės turtu viskas yra gerai.

Valstybės žemės fondą sudaro 2,16 mln. ha, iš jos Nekilnojamojo turto registre įregistruota 1,44 mln. ha. Iš patikėjimo teise NŽT valdomos valstybinės žemės (1,03 mln. ha) žemės sklypais yra nesuformuota 719,17 tūkst. ha. Tai žemė, su kuria institucija „turi dirbti“.

Ko turėtų tikėtis žemdirbiai? Lieka viltis, kad šie sklypai, juos suformavus, atitiks įsiterpusio sklypo sąvoką – neviršys 3 ha ploto ribos. Beje, dabartinė įstatymo pataisa, suteikianti galimybę be aukciono įsigyti įsiterpusius sklypus, nelabai veikia. Politikai pripažįsta, kad lengvata žemės naudotojams nėra patraukli, nes turi per daug apribojimų, sklypas pagal dabartinę nuostatą negali ribotis su keliu.

Didžiausias galvosūkis yra praeities klaidos

Žemdirbiai priekaištauja žemės ūkio politikos formuotojams ir dėl to, kad nėra aiškių valstybinės žemės nuomos kriterijų. O kaip sutvarkyti žemės reformos praeities klaidas – šiandien apskritai niekas nežino. Žmonės mina teismų slenksčius dėl pradingusių servitutų, be privažiavimo likusių dirbamos žemės sklypų ir net sodybų.

NŽT vadovas skėčioja rankomis – šiandienos komandai tenka prisiimti atsakomybę dėl to, kas buvo padaryta prieš 15–20 metų, bet niekas nežino, kaip rasti teisingą sprendimą. Pasak L. Čiako, problemą įmanoma išspręsti, kai nėra pavojaus pažeisti trečiosios šalies interesų. Deja, tokie atvejai yra retenybė. Gal Seimo nariai, teisininkai galėtų duoti patarimą? Apmaudu, bet vienintelis kelias konfliktams spręsti dėl NŽT praeities neteisingų sprendimų šiuo metu yra teisminis. Visi sutinka, kad tai nėra teisinga. Tačiau kitokių išeities variantų kol kas niekas nemato.

Į spąstus dėl NŽT neteisingų sprendimų patekę žmonės svarsto, kad atsakomybės reikėtų pareikalauti iš tuos sprendimus dariusių asmenų. Kiti sako, kad nereikia pradėti raganų medžioklės, nedera kaltės suversti NŽT, nes prie chaoso yra daug prisidėję politikai, nuolat kaitalioję teisės aktus.

Chaosui durys vis dar atviros

Įžvalgomis paprašėme pasidalyti Žemės ūkio rūmų pirmininką dr. Arūną SVITOJŲ, kuris žemės reformos pradžioje dirbo Žemės ūkio ministerijoje, problemą mato ir gali vertinti visapusiškai.

– Kaip manote, ar reikėtų šiandien įvardyti, kas kaltas dėl netinkamų praeities sprendimų?

– Žemės reformos sistemos pavyzdžių nebuvo kitose šalyse, neturėjome iš kur semtis patyrimo. Tai buvo mūsų naujadaras. Be abejonės, padaryta daug klaidų – politinių, techninių, gal ir kitokių. Kiekvienas galime išvardyti dešimtis nešvarių žemės grąžinimo, sklypų formavimo atvejų, dėl kurių atsakingi aukštesnio rango pareigūnai, savivaldybių specialistai.

Privalome sakyti teisybę, žmonės turi žinoti, kas buvo, nors kaltininkus įvardyti sunku, nes reformą vykdome dešimtmečiais. Daugelio jų gal jau ir nėra. Tačiau įvardyti klaidas – reikia. Žemės reforma dar nėra pasibaigusi. Miestuose, ypač Vilniuje, žmonės tebelaukia savo eilės. Visi jaučia, kad kažkas ne taip. Jeigu pareigūnai, valstybės institucijos, visa sistema veiktų tinkamai, reforma būtų užbaigta daug anksčiau.

Dažnai svarstome apie klaidas: „skraidančią“ žemę, ko niekur kitur pasaulyje nebuvo, perkamus ir parduodamus dokumentus dėl žemės skyrimo. Buvo korupcijos. Šiandien matome pasekmes. Klaidingi žingsniai žemės reformos link labai sunkūs, atsiliepė valstybės moralei, žemės ūkio moralei. Tie dalykai nėra aiškiai ir viešai pripažįstami, todėl labai sunku judėti toliau.

– Dėl NŽT neteisingų sprendimų žmonės mina teismų slenksčius. Ar įmanoma ištaisyti praeities klaidas?

– Žmonėms neturi būti užkraunami rūpesčiai dėl sklypų formavimo, servitutų. Jie neturėtų vaikščioti po teismus. Turėtų būti sudaryta darbo grupė, kuri galvotų, kaip spręsti tas problemas. Čia yra dviguba atsakomybė: pirkėjo ir institucijų, kurios laiku nesužiūrėjo, registravo, perregistravo. Techniniai niuansai, kurių neįrašo į bylą ar nenori įrašyti.

Daugeliu atvejų matau kenkimo apraiškų. Pakelės išdalytos, geresni sklypai atiteko žmonėms iš kažkur. Lygiai taip pat ir su valstybinės žemės nuoma, lyg ir paisoma taisyklių, bet jas galima apeiti. Kas pirmutinis pateikė prašymą – to ir pirmumas, bet tas pirmutinis pareiškėjas kažkodėl stambusis ūkininkas, o 10–20 smulkiųjų lieka už borto. Dabar keičiama pirmumo tvarka. Tačiau visai nesitariama su žemdirbių visuomene.

ŽŪR laikosi principo, kad turi būti paisoma visų interesų, nė vienas negali būti viršesnis prieš kitą kaimo gyventoją, prieš kaimyną. Valstybė pasitelkdama savivaldą turėtų ieškoti kompromisinių sprendimų. Turi veikti konsolidavimo sistema. Man patinka Lenkijos sistema. Žemės pardavimas vyksta per valstybinę žemės tarnybą: žemę įsigyja valstybė, o paskui leidžiama įsigyti asmeniui su įpareigojimu dešimt metų ją išlaikyti. Lietuvoje to nėra, rinkoje žeme aktyviai manipuliuoja didelius finansinius bei teisinius pajėgumus turintys juridiniai asmenys, akcininkai. Tai riboja fizinių asmenų galimybes.

– Teigiate, kad problemos ilgai neišsprendžiamos, net į sprendimo procesą neįtraukiama žemdirbių savivalda?

– Deja, ji nenoriai įtraukiama net į diskusijas. Yra Žemės savininkų asociacija, Miško ir žemės savininkų asociacija, ŽŪR. Tik kai pareiškėme pretenzijas, sako: na, gerai… Tačiau išties diskusijos turi prasidėti būtent nuo savivaldos, o ne nuo ŽŪM, ne nuo valstybės institucijų. Tie, kurie turi techniškai administruoti procesus, tampa politikos formuotojais. Vežimą stumiame prieš arklį, viskas atbulai.

Taip pat ir į konkrečių pavienių probleminių situacijų sprendimą turėtų būti įtraukta savivalda. Žinau pavyzdžių iš Lenkijos, Vokietijos, Austrijos: vykstant kokio nors žemės sklypo pardavimui į savivaldybes ateina žmonės, koks nors pašalietis jos neįsigis. Pas mus daug atvejų, kai „debesyse“ paskelbiama, kad nuomojama valstybinė žemė, ir ją dirbti ateina kažkas iš kito rajono. Sukuriama trintis, nauji konfliktai tarp žemės naudotojų.

Jei NŽT ryžtingiau imtųsi konsolidavimo, to būtų išvengta, o dabar žemės sklypeliai kaip šachmatai išbarstyti per visą Lietuvą. Žemę konsoliduoti ūkininkai bando savarankiškai, bet ne visada tai pavyksta. Kai chaosui atviros durys, vyksta nešvarūs dalykai.

– Užsiminėte, jog tam, kad žengtume į ateitį, turėtume pripažinti klaidas. Kas turėtų užsiimti žemės reformos revizija, klaidų aptarimu?

– Ne politikai, o žemdirbių savivalda turėtų vertinti žemės ūkio politikoje padarytas klaidas ir pasakyti teisybę. Tada nebus politikavimo. Visos partijos klydo: dešinieji, kairieji, centristai. Blaškymosi buvo daug, ir visos valdančios politinės jėgos vengė įtraukti žemdirbių savivaldą į sprendimų procesą. Padėtis pradėjo keistis prieš penkiolika metų, kai asociacijos, savivalda, pilietinė visuomenė buvo įsileista į valstybinėse institucijose vykstančias diskusijas.

Požiūris keičiasi, bet vis tiek valstybės pareigūnai dar mano, kad jie valdo pinigus ir valstybę, jie lemia du trečdalius sprendimų. Trečdalis lieka savivaldai. O savivaldos įtaka turėtų būti daug didesnė, lemti du trečdalius sprendimų.

Irma DUBOVIČIENĖ