Šarūno Žulio nuotr.

Švenčionių rajono žemės savininkų atstovas Zenon Baldyš net dvidešimt metų laukia diskusijos tarp žemės savininkų ir medžiotojų. Jis viliasi, kad šį kartą rengiant Medžioklės įstatymo pataisas bus atsižvelgta į jo pageidavimus. Iki šiol žemės savininkas jautėsi diskriminuojamas.

Kodėl savo žemėje uždraudėte medžioti?

Nuo 1993 m. iki šiol visai nepaisoma mano, kaip žemės savininko, teisių. Ir ko tik nenutiko per tą laiką:ir važinėjo po mano žemę, ir statė bokštelius. Pavyzdžiui, atvažiavau kulti avižų, žiūriu, 30–40 ha lauko viduryje stovi bokštelis. Kitame sklype radau kopėčias, prikaltas vinimis prie medžio, buvo išvažinėtas grikių laukas. Visa tai esu užfiksavęs nuotraukose.

Kokių ėmėtės priemonių? Ar pavyko rasti teisybę?

Nuo 2011 m. susikaupė šūsnis įvairiausių mano rašytų popierių. Kur tik nesikreipiau: ir į Švenčionių rajono savivaldybę, ir į Aplinkos ministeriją, Gyvosios gamtos apsaugos inspekciją. Rašiau ir Seimo nariui Algimantui Salamakinui, tuometiniam Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui. Per 2010, 2011 ir 2012 metus man buvo padaryta žalos už beveik 12 tūkst. litų (apie 3 480 eurų). Tačiau šių nuostolių niekas neatlygino.

Švenčionių rajono savivaldybės žalos įvertinimo komisijos atstovo teigimu, man nepriklauso teisė gauti atlygį už nuostolius, nes esu uždraudęs medžioti savo žemėje. Remiantis dabartiniu Medžioklės įstatymu, savininkas privalo aptverti savo žemę arba pasėliai turi būti 200 m atstumu nuo miško. Tai sunkiai įgyvendinamos sąlygos.

Buvau apskundęs medžiotojus už važinėjimą po mano žemę Vilniaus regiono gamtos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūrai. Ši persiuntė savivaldybei „Pranešimą dėl prašymo“. Jame teigiama, kad komisija nenustatė, kas išvažinėjo grikių lauką ir kas prikalė kopėčias prie medžių. Kaip sakoma, varnas varnui akies nekerta.

A. Boldyš (dešinėje) susitikimas su tuometiniu Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku A. Salamakinu buvo bevaisis.

A. Boldyš (dešinėje) susitikimas su tuometiniu Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku A. Salamakinu buvo bevaisis.

Koks jūsų ūkio dydis?

Dabar esu 300 ha savininkas. Mano genealoginio medžio šakos Lietuvoje siekia 1735 metus. Aš 30 metų gyvenau Kazachstane, ten baigiau Žemės ūkio institutą, analogišką buvusiai Lietuvos žemės ūkio akademijai. Tad esu diplomuotas žemės ūkio specialistas. Grįžęs į Lietuvą 1993 m. susigrąžinau proproprosenelio žemę – apie 150 ha, dar iš valstybės nuomojausi 150 ha žemės, kurią vėliau išpirkau.

Kokios įstatymo pataisos atitiktų jūsų reikalavimus?

Dabartinio Medžioklės įstatymo 17, 18 ir19 punktai diskriminuoja mane kaip žemės savininką. Jeigu savininkas nedraudžia medžioti savo žemėje, tuomet nuostoliai jam atlyginami, jeigu uždraudžia – neatlyginami. Nesutinku su nuostata, kad pasėliai būtų 200 m atstumu nuo miško. Abejonių kelia ir reikalavimas aptverti teritoriją, joje naudoti repelentus, specialiąsias priemones, atbaidančias laukinius gyvūnus. Ar įsivaizduojate, kiek visa tai kainuoja? Šie punktai turėtų būti panaikinti. O nuostolius dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos turėtų kompensuoti draudimas. Tuomet nuo medžiotojų nebūtų priklausomi žemės savininkai, kurie laisva valia galėtų uždrausti ar leisti medžioti savo valdose.

Kaip jūsų siūlymus vertina medžiotojai?

Kalbėjau su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotoju Eugenijumi Tijušu. Jo nuomone, dauguma medžiotojų neblogai sutaria su savininkais ir dėl jų tarpusavio santykių nėra didelių problemų. Todėl, anot E.Tijušo, įstatymo pataisa tenkintų tik nedidelės žmonių grupės interesus. Sutinku, kad tokie santykiai liečia savininkus, turinčius nuo 3 iki 10 ha žemės. Tačiau savęs mažuma aš anaiptol nelaikau. Kaip pavyzdį E.Tijušas pateikė Vokietijos medžioklės įstatymą. Pagal jį leidžiama formuoti medžioklės vienetą turint 500 ha. Panagrinėjęs Vokietijos medžioklės įstatymą, atradau išimčių, suteikiančių teisę registruoti medžioklės vienetą ir mažesniame žemės plote.

Savininkai kovoja už teisę medžioti savo žemėje.

Savininkai kovoja už teisę medžioti savo žemėje.

Ar steigtumėte savo medžiotojų būrelį, jeigu leistų įstatymas?

Aš ketinu reikalauti, kad būtų priimtos įstatymo pataisos, leidžiančios tokiems žmonėms kaip aš, viename plote turintiems ne tik 200 ha žemės, bet ir 100 ar net 70 ha, būti nepriklausomiems nuo vietinio medžiotojų būrelio. Aš pasirengęs paklusti tik Medžioklės įstatymui ir Aplinkos ministerijos bei Aplinkos apsaugos agentūros potvarkiams.

Aš turiu minčių įkurti savo medžioklės būrelį. Dabar aš savo teritorijoje neturiu teisės medžioti, nes manęs nepriima į būrelio narius – esą keliu savo reikalavimus ir nuostatas. Jeigu aš medžiosiu, tai tik savo žemėje ir joje be mano sutikimo nemedžios niekas kitas.

Jūs baigėte medžiotojų rengimo kursus, tačiau egzaminų nelaikėte. Kodėl?

Kam man egzaminai, jeigu aš esu žemės savininkas? Aš turiu turėti teisę nustatyti, kas mano žemėje bus vyresniuoju medžiotoju ar medžioklės vadovu. Pažįstu ne vieną kompetentingą žmogų, išmanantį medžioklės reikalus ir turintį kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Galiu nuomoti plotus tokiam asmeniui, sudaryti su juo sutartį, leisdamas jam medžioti mano žemėje ir mano miške. Esant poreikiui, ketinu savo žemėje priimti ir daugiau medžiotojų. Nereikia išradinėti dviračio. Pavyzdžiui, Anglijoje ar Vokietijoje ateina medžiotojai pas savininką ir sutaria dėl leidimo. Nušautus gyvūnus medžiotojai palieka savininkui. Vokietijoje trofėjus (ragai, iltys, kailiai) atitenka medžiotojui, o mėsa paliekama savininkui. Šis savo nuožiūra gali ja pasidalyti su medžiotojais. Taip turėtų būti ir pas mus.

Viename mano 200 ha žemės plote (80 proc. sudaro miškas ir 120 ha – naudmenos) gyvena briedis ir daug kitų gyvūnų. Dabar medžiotojai nenori, kad aš būčiau šių plotų šeimininku. Tačiau ateityje viskas turėtų pasikeisti. Savininkai, įgiję daugiau teisių, turėtų vadovauti ir spręsti, kur, kam ir ką medžioti.

Ar šalyje atsiras lietuviškasis Hermanas?

E_Tijusas_01

Eugenijus Tijušas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas

Vokietijoje prieš kelerius metus nugriaudėjo garsi byla, pavadinta „Hermanas prieš Vokietiją“. Pilietis Hermanas Strasbūro teismui apskundė valstybę, neva šalies įstatymai, draudžiantys jam medžioti nuosavame 4 arų kolektyviniame sode, pažeidžia jo teises. Vokietijos atstovai kelerius metus varstė Strasbūro teismo duris, kad įrodytų, jog Hermano pretenzijos yra nepagrįstos. Po ilgai trukusio bylinėjimosi Strasbūro teismas vis dėlto nepripažino Hermano teisės medžioti savo 4 arų kolektyviniame sode.

Nenustebčiau, jeigu tokia byla išdygtų ir Lietuvos padangėje. Žemės savininkai pamėgo remtis Vokietijos medžioklės įstatymu, ypač išimtine jo nuostata, kad medžioklės vienetas gali būti formuojamas jau 75 ha plote. Tokia galimybė egzistuoja, tačiau statistiškai Vokietijoje medžioklės vieneto vidurkis yra apie 500 ha.

Remdamiesi savo interesams palankiu Vokietijos pavyzdžiu žemės savininkai sąmoningai nutyli keletą svarbių momentų. Vienas iš jų – faunos gausumas. Vien dvi pagrindinės medžiojamųjų stambiųjų gyvūnų rūšys – stirnos ir šernai – Vokietijoje kelis kartus gausesnės negu Lietuvoje. Atskirose Vokietijos teritorijose stirnų gausumas net 10 kartų pranoksta mūsų vidurkį, o šernų – iki 4 kartų. Ir atvirškščiai – vienintelio Vokietijoje gyvenančio stambaus kanopinio gyvūno elnio populiacija yra gerokai nustekenta. Tai pripažįsta patys vokiečiai. Mat netgi 500 ha plotas yra Žemės ser mažas, kad jame galėtų būti tinkamai vykdoma racionali stambių kanopinių gyvūnų atranka. O Lietuvoje dar gyvena ir briedžiai, kuriems reikalingos netgi didesnės teritorijos. Moksliniais tyrimais pagrįsta, kad vienam briedžiui per metus savo biologinėms reikmėms tenkinti būtina nuo 5 iki 6 tūkst. ha teritorija.

Savininkai nutyli ir tokius Vokietijoje savaime suprantamus subjektyvius veiksnius kaip vokiškas mentalitetas, įstatymo gerbimas ir pilietiškas drausmingumas. Jeigu kiekvienam savininkui bus suteikta teisė gvieštis į briedį, besiganantį jo kelių šimtų ha žemėje, istorijos ratas mus greitai sugrąžins į padėtį, vyravusią XVII–XIX a. Tuomet, skirtingai nei Vakarų Europoje, carinės Rusijos priespaudoje esančios Lietuvos feodalai savo žemėse galėjo daryti ką tinkami. Pasekmė – XX a. pradžios Lietuvoje buvo išnaikinti beveik visi stambieji gyvūnai.

Daugelio Europos vastybių pavyzdžiai rodo, kad pagrindinių Medžioklės įstatymo nuostatų pastovumas yra garantas, lemiantis tolerantiškus ir abiem pusėms naudingus medžioklės plotų naudotojų santykius su žemės ir miško savininkais bei sukuriantis palankias sąlygas tausoti ir gausinti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.

Medžiotojų visuomenei nerimą kelia kai kurios Seime svarstomos medžioklės reglamentavimo iniciatyvos. Visų pirma, siūlymas eliminuoti medžiotojų organizacijų atstovus iš įvairių komisijų, lemiančių su medžiokle susijusią veiklą. Šiuo metu medžiotojų organizacijos turi savo atstovus dviejose tarybose prie Aplinkos ministerijos, dviejose komisijose prie visų regioninių Aplinkos apsaugos departamentų ir dviejose komisijose prie visų savivaldybių administracijų. Toks atstovavimas svarbus, kad būtų racionaliai naudojami medžiojamųjų gyvūnų ištekliai, reguliuojami medžioklės plotų naudotojų ir savininkų santykiai.

Nerimauti verčia ir ketinimas smulkinti medžioklės plotų vienetus. Maksimalaus medžioklės ploto vieneto dydžio ribojimas ir lengvatinės salygos, sudarytos labai mažai stambiųjų žemės savininkų grupelei formuoti minimalius medžioklės plotų vienetus, pablogintų stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų populiacijos būklę. Tai prieštarautų ir plačiai pripažintai specialistų nuomonei, kad tik dideliuose medžioklės plotų vienetuose įmanoma racionaliai valdyti stambiųjų gyvūnų populiaciją, bei konstitucinei nuostatai, draudžiančiai bloginti gamtos išteklių būklę.

Radikalus mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą didinimas pažeistų medžiotojų, atstovaujančių visų socialinių šalies gyventojų grupių, tarp jų ir pensininkų, teisėms. Didelės jų dalies pajamos nesiekia statistinio šalies vidurkio. Drastiškai padidinus mokesčius mažiau uždirbantys kaimo gyventojai ir pensininkai netektų galimybės plėtoti savo pomėgio – medžioklės, o tai tik padidintų socialinę atskirtį.