Aplinkos ministerija siūlo padidinti mokesčius už taršą, kad būtų įvykdyti įsipareigojimai dėl klimato kaitos. Mokesčiai paliestų ne tik pramonės ir žemės ūkio įmones, bet ir gyventojus: jiems tektų daugiau mokėti už nuotekų tvarkymą. Valdininkai ramina žemdirbius, kad bent kol kas neketinama taršos mokesčiu apmokestinti senų traktorių ir kitų žemės ūkyje naudojamų mechanizmų.

Verda karštos diskusijos

Aplinkos ministerija parengė mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo projektą, kuriuo numatyta vidutiniškai 2–3 kartus padidinti mokesčius už taršą. Taip bus siekiama įvykdyti įsipareigojimus dėl klimato kaitos.

Ministerija „Valstiečių laikraščiui“ pateikė duomenis, kad žemės ūkio sektoriuje daugiausia išmetama amoniako, azoto oksidų ir kietųjų dalelių, todėl šiame sektoriuje mokestis už amoniaką padidėtų 4 kartus, už kietąsias daleles – iki 2,8 karto, o už azoto oksidus jis nesikeistų. Tačiau realus mokesčio dydis priklausytų nuo išmetamo teršalų kiekio. Jeigu įmonė nuspręstų investuoti į taršą mažinančias priemones, ji nuo mokesčio už taršą šiais teršalais būtų atleista iki 3 metų – atsižvelgiant į priemonės įgyvendinimo laikotarpį.

Europos Sąjungoje karštai diskutuojama dėl įsipareigojimo iki 2050 m. sukurti klimatui neutralią ekonomiką ir smarkiai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Lietuva yra tarp tų šalių, kurios besąlygiškai tai palaiko. Lenkija, Čekija ir Vengrija tokiam planui kol kas nepritarė.

Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika žiniasklaidai yra užsiminęs, kad ilgalaikis tikslas, kurį norima pasiekti iki 2050 metų, – nulis emisijos. Žemdirbių bendruomenės atstovai jau spėjo įvertinti tokio siekio rezultatus: „Nulis emisijos – nulis žemės ūkio, jeigu mūsų politikai ir valdininkai, neįvertinę realybės ir pasekmių, kaip įprastai uoliai puls vykdyti pasirašytų įsipareigojimų.“

Kalbant apie klimato kaitą visų ES šalių žemdirbių bendruomenėse verda itin karštos diskusijos. Dažnu atveju jie sutinka, kad itin intensyvi žemdirbystė, gausus chemijos pramonės produktų naudojimas neveda į gera, ir pritaria tausojančiam ūkininkavimui, tačiau prašo politikų neprarasti sveiko proto. Kartu pasigirsta raginimų neignoruoti ir tų mokslininkų, kurių manymu, klimato kaitai gerokai didesnę įtaką gali turėti ne žmonių veikla, bet natūralūs evoliuciniai procesai.

Bijo pasakyti, ką įsipareigojo

„Jeigu teršiame, turime tai pripažinti. Daugiau nei 7 milijardai pasaulio gyventojų kasdien išmeta po plastikinį maišelį, vadinasi, kiekvienas iš mūsų turėtų būti suinteresuotas, kad tarša būtų bent pristabdyta. Dėl klimato kaitos atliekami įvairūs skaičiavimai ir modeliavimai. 86 valstybės yra ratifikavusios Paryžiaus sutartį. Lietuva taip pat tai padarė ir įsipareigojo mažinti emisijas. Bet blogybė ta, kad valdininkai neinformuoja visuomenės, ką yra pasirašę ir įsipareigoję. Vieni pasirašo, kiti bijo pasakyti, nes tai politiškai nepopuliaru“, – sakė Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas dr. Arūnas Svitojus.

dr. Arūnas Svitojus.

Jis neabejoja, kad visam pasauliui reikia prisidėti prie taršos mažinimo, tačiau politikai ir valdininkai turėtų įvertinti, kokiomis priemonėmis siekti efekto, o ne vien skubėti didinti mokesčių.

Persitvarkyti turėtų ir aplinką teršiantys augalininkystės bei gyvulininkystės ūkiai. „Baltijos jūra – viena labiausiai užterštų pasaulyje. Aišku, ją teršia ne tik Lietuva, bet ir Švedija, Suomija ir kitos šalys. Žemės ūkyje naudojama daug trąšų, mūsų dirvožemiai neturi pakankamai humuso, tad jų patenka į vandens telkinius, trąšos pasiekia jūrą ir maitina dumblius, kurie daugindamiesi ir pūdami sunaudoja daug deguonies. Taip atsiranda negyvųjų zonų“, – teigė Žemės ūkio rūmų vadovas.

Jis pridūrė, kad investuojant ir modernizuojant ūkius reikia diegti tokias technologijas, kurios mažintų taršą. Pavyzdžiui, gyvulių fermose iš mėšlo gali būti gaminama elektros energija. Tam turėtų būti skiriama parama.

A.Svitojus įsitikinęs, kad per artimiausius 5–10 metų žemės ūkis stipriai keisis ir dėl klimato kaitos, ir dėl sparčiai besivystančių įvairių sričių technologijų. „Skaitmeninės technologijos, kitos inovacijos sparčiai ateina į žemės ūkį. ES skaitmenizacijai skiria apie 100 mlrd. eurų, apie penktadalį šių lėšų turbūt gaus žemės ūkis. Mes turėtume būti pasiruošę dalyvauti tame procese“, – kvietė jis.

Skiriasi taršos mastai

Žemės ūkio rūmų pirmininkas pabrėžė, kad klystama, kai norima visus ūkius pakišti po viena kepure, kai pučiamas baubas esą karvės yra didžiausios oro teršėjos. „Viena karvė gamtos neteršia. Tarša atsiranda ten, kur yra didelė gyvulių koncentracija. Amerikoje taršos mastai yra nepalyginami su Lietuvos. Man teko būti fermoje, kur melžė 10 tūkst. karvių. Tokioje vietoje metano koncentracija pramuša skylę ozono sluoksnyje. O kai vienoje vietoje šeriama 1 mln. galvijų per metus, ten didžiulė tarša, dykuma. Ten vagonais vežami pašarai, gyvuliai – į skerdyklas, o mėsa – į makdonaldus“, – pasakojo pašnekovas.

Kartu su kitų šalių mokslininkais A.Svitojus yra dalyvavęs atliekant tyrimus dėl gyvulininkystės ūkių taršos. „Buvo padaryta išvada, kad nedidelė gyvulių koncentracija apsaugo gamtą. Esant ekstensyviai žemdirbystei, atsinaujina humusas, lėtėja žemės degradacija. Taigi smulkiųjų ir vidutinių ūkių vystymas padeda apsaugoti gamtą. O to nesuprantantys pareigūnai apribojimus nori taikyti visiems ūkiams“, – apgailestavo Žemės ūkio rūmų pirmininkas.

Maitinsimės tarakonais?

Žemės ūkio rūmų ir Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovo Marijampolės krašte Sigučio Jundulo manymu, žemės ūkiui nepamatuotai klijuojama vieno didžiausių teršėjų etiketė.

„Neseniai bendravome su gyventojais, jie labai išsigandę. Klausė, ką daryti, jeigu negali auginti kiaulių net savo poreikiams. Negi lietuviai maitinsis tarakonais? Ūkininkams tikrai bus sunku ateityje. Juk daug karvių fermų vos gyvuoja, pelnas svyruoja, nes nėra normalių pieno ir mėsos supirkimo kainų. Gyvulių augintojai negali investuoti į papildomas priemones, kurios mažintų taršą, pavyzdžiui, srutų nurūgštinimą, metano surinkimą ir jo panaudojimą energijos gamybai. Žmogus negali investuoti, jeigu dorai neuždirba“, – konstatavo žemdirbių organizacijų atstovas.

Anot jo, Lietuvos žemdirbiams daug sunkiau susitarti su valdininkais, kurie dėl įvairių apribojimų pirštu rodo į Briuselį, nors patys perlenkia lazdą. „Štai pas mus nemažai miškų, bet kažkodėl jų negalime įtraukti skaičiuodami žalinimo koeficientą. O Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje ir kitose šalyse miškai įtraukiami“, – palygino S.Jundulas.

Aplinkosauga – lyg įrankis

Buvęs ilgametis Krakių žemės ūkio bendrovės vadovas, kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ pirmininkas Nikolajus Danilčenko, paklaustas apie aplinkosaugą ir mokesčius už taršą, giliai atsiduso: „Susidaro įspūdis, kad aplinkosauga – lyg įrankis gyvulininkystės sektoriui sunaikinti. Taip atrodo ne man vienam. Jau seniai daug kas kalba, kad susidaro įspūdis tarsi specialiai būtų naikinama pieno, mėsos gamyba. Gal žmones norima atpratinti nuo normalaus maisto?“ – svarstė jis.

Pasak N.Danilčenko, kalbėti apie didesnius mokesčius žemdirbiams labai netinkamas metas. „Kaip tik dabar deramės su vienos pieno perdirbimo įmonės atstovais dėl pieno kainų. Jie nenori mokėti daugiau, o žemdirbiai skundžiasi, kad nėra pašarų, didžiulė sausra, kai kur karvėms šeriamas šiemet pagamintas silosas! Ką toliau daryti? Panašu, kad valstybei nereikia žemės ūkio. O gamtosaugininkai daro viską, kad žemdirbiui būtų blogai“, – nusivylimo neslėpė kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ pirmininkas.

N.Danilčenko užsiminė, kad mokslininkų dabar pateikiami skaičiai ir faktai dėl klimato kaitos priežasčių nėra konstanta. „Patikėkite, po kurio laiko mokslininkų išvados gali pasikeisti. Mokslo duomenys dažnai keičiasi, tokių pavyzdžių turime daug“, – tvirtino jis.

Aplinkos tvarumo diktatas

A.Svitojus pabrėžė, kad aplinkos tvarumas negali būti aukščiau visko. Apie tai vis dažniau prabylama ir Briuselyje.

„Negerai, kai Lietuvoje aukščiausiai iškeliami ekonominiai dalykai, nors pirmiausia turėtų rūpėti socialiniai – gyventojų sveikata, švietimas, kultūra, tradicijos, bendruomeniškumas ir pan. Ir aplinkosauga neturi būti pirma, ji – socialinės srities dalis. O ekonomika turėtų užtikrinti dviejų pirmųjų funkcionavimą. Lietuvai reikia keisti prioritetus ir daugiau dėmesio skirti gyventojų gyvenimo kokybei gerinti“, – teigė ŽŪR pirmininkas.

Tarifai padidėtų kartais

Virginija Kalesinskienė, Aplinkos ministerijos ES investicijų ir ekonominių priemonių departamento Ekonominių priemonių taikymo politikos skyriaus vyriausioji specialistė

Parengtu mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo projektu numatoma didinti mokesčio už taršą kai kuriais į atmosferos orą ir vandenį išmetamais teršalais tarifus siekiant paskatinti ūkio subjektus imtis priemonių taršai mažinti ir bent iš dalies prisidėti mažinant neigiamus taršos padarinius aplinkai ir žmonių sveikatai. Tarifai turėtų padidėti vidutiniškai 2–3 kartus.

Dėl mokesčio padidėjimo mokestinė našta visam kiaulių auginimo sektoriui, jeigu nebus mažinamas išmetamas teršalų kiekis, padidėtų apytiksliai 2,8 karto. Pavyzdžiui, kiaulių ūkiui, kuriame auginama 28 tūkst. kiaulių, mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių padidėtų nuo 553 iki 1 778 eurų per metus. Vidutiniškai vienai kiaulei apskaičiuota mokestinė našta sudarytų 0,06 euro, o produkcijos gyvojo svorio pardavimo kainoje – apie 0,001 euro.

Maisto pramonėje taršos mokesčių mokėtojai yra stambieji mėsos ir pieno perdirbėjai. Jiems mokestis keistųsi priklausomai nuo su nuotekomis išleidžiamo teršalo kiekio, kuris, likęs po valymo, išleidžiamas į aplinką. Mokesčio tarifai už BDS₇, bendrąjį azotą ir bendrąjį fosforą, padidėtų 1,5–2,6 karto. Tarifas padidėtų ir už taršą sulfatais ir chloridais, tačiau išmetamas šių teršalų kiekis nėra didelis, o jų neigiamas poveikis vandens telkinių būklei yra labai didelis dėl eutrofikacijos ir pelkėjimo.

Kokią įtaką tarifų didinimas turėtų gyventojams atsiskaitant už teikiamas vandens tiekimo įmonių paslaugas, priklauso nuo įmonės pajėgumų ir galimybių geriau išvalyti gyventojų buitines nuotekas. Jeigu nuotekos būtų išvalomos iki nustatyto lygio, dabartinė nuotekų tvarkymo kaina (apie 0,76 Eur/kub. m) po padidinimo būtų 0,80 Eur/kub. m. Pavyzdžiui, gyventojo, per metus išleidžiančio 84 kub. m nuotekų (7 kub. m per mėnesį), mokama suma už nuotekų tvarkymą padidėtų nuo 1,18 iki 4,28 euro, skirtumas – 3 eurai per metus.