Kalbant apie būsimos europinės paramos kryptis, kai kurių mūsų žemdirbių organizacijų lyderių nuomonė vienareikšmiška – būtina remti perspektyvias žemės ūkio pajamas, didinti konkurencingumą ir aiškiai atskirti socialinį rėmimą. Mokslininkai sako, kad tokiu atveju į socialinį užribį būtų pastūmėta daug smulkiųjų ūkių, kurie gauna pajamų iš ūkininkavimo, bet yra vadinami neefektyviais. Ar įmanoma suderinti ūkių konkurencingumo stiprinimą ir tvarią žemės ūkio ir kaimo plėtrą?

Pažadai – kaip iš utopijos

Darni Lietuvos žemės ūkio plėtra ir kaimo ateitis, gyvybingo kaimo išsaugojimas – tai dabartinės Vyriausybės siekis. Panašiai kalbėjo ir ankstesnės, tai neabejotinai žadės ir nauja valdžia. Siektina, bet dabar skamba kaip iš utopijos.

Per du finansinius europinės paramos laikotarpius į žemės ūkį ir kaimą nutekėjo milijardai eurų. Stambūs ūkiai ir bendrovės įsigijo našios technikos, įsirengė modernias fermas ir grūdų džiovinimo ir saugojimo bazes, įdiegė šiuolaikiškas technologijas. Ne vienas ūkis didžiuojasi, kad yra apsiginklavęs ne prasčiau, o kartais net ir geriau nei jų kolegos vakariečiai. Ir tai, be abejo, džiugina.

Tačiau gyvasties kaime nepadaugėjo, priešingai – kaimas tuštėja, o socialinė atskirtis gilėja. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) duomenimis, per 2005–2016 metų laikotarpį kaimo gyventojų skaičius sumažėjo 15,7 proc. (iki 15 metų amžiaus gyventojų – 35,7 proc.), o parama, teikiama kaimo plėtrai ir žemės ūkiui iš ES ir nacionalinio biudžeto, sparčiai augo – 2,9 karto. Dar sparčiau didėjo paramos suma, tenkanti vienam kaimo gyventojui, – 3,3 karto, tačiau dėl nepakankamos paramos sklaidos kaimo vietovėse skurdo rizikos lygis nemažėja – skursta apie 40 proc. kaimo gyventojų.

Stichiškai kapstosi

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vadovas Jonas Talmantas sako, kad mokslininkai kuria savo teorijas, politikai blaškosi tarp prioritetų žemės ūkyje, o žemdirbių realijos kitokios – jie palikti stichiškai kapstytis, kaip kas išmano.

„Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas siūlo paramą atiduoti smulkiesiems, ir esą viskas bus gerai. Ir valdžia taip kalba. Pasižiūrėsime, kas bus konkurencingas: ar tie, kurie kuria pridėtinę vertę ir darbo vietas, ar smulkieji socialiniai ūkiai? Jais turėtų rūpintis kita ministerija“, – nepainioti ekonomikos ir socialinės paramos siūlo jis.

LŪS vadovas ragina nenuklysti nuo stojimo į ES sutarties, kurioje kalbama apie paramą konkurencingiems ūkiams, pridėtinės vertės ir darbo vietų kūrimą. „Mes dabar mėtomės nuo vieno kraštutinumo prie kito ir niekaip nerandame balanso. Remiame tas šakas, kurios eina į minusą ir yra nykstančios. Ar tai įžvalgumas? Lietuvoje yra skirtingi rajonai ir dirvožemiai, reikia įvertinti, kur ir ką auginti ir gaminti, bet visur norime daryti tą patį“, – ilgalaikės strategijos, kuria be išlygų vadovautųsi kiekviena nauja valdžia, pasigenda J.Talmantas.

Parama į balą

Petras Puskunigis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas, žemės ūkio ir kaimo tvarumą pirmiausia susieja su konkurencingumu. „Kitas klausimas – su kuo konkuruosime? ES mes jau gana pajėgūs konkuruoti, bet šalia labai sparčiai auga Ukraina, Rusija. Pernai į pasaulinę grūdų rinką Rusija įliejo daug produkcijos, šiemet dėl sausros turės kiek mažiau grūdų, bet ten potencialas didžiulis. Tad jokiu būdu negalime pamiršti konkurencijos“, – teigia vienos moderniausių šalyje Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas.

Petras Puskunigis

Jis pabrėžia, kad ir šalyje yra netvarkos, dėl kurios ūkiams yra skirtingos konkurencinės sąlygos. „Pavyzdžiui, vieni žemdirbiai moka visus mokesčius, o kiti – ne, ir taip gyvename 25-erius metus. Tai iškreipia konkurencingumą. Juk daug darbuotojų iš kaimo pabėgo, nes jie žemės ūkyje dirbo be socialinių garantijų. Dabar problema – imigrantų įdarbinimas. Legaliai įdarbinti kokius ukrainiečius gyvulininkystės srityje – labai sudėtinga. Gyvulininkystė, pieno gamyba dabar nyksta ir dėl darbo jėgos stygiaus. Įdiegta, kad toks darbas nemadingas, be to, ne tik žemės ūkyje, bet ir kitur šlubuoja darbuotojų drausmė ir atsakomybė“, – aiškina P.Puskunigis.

Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovo manymu, neperspektyvių ūkių, kurie esą palaiko kaimo gyvybingumą, rėmimas tėra pinigų išmėtimas į balą. „Tai parama naujiems kaliošams įsigyti (taip išmokas smulkiesiems ūkiams yra pavadinęs LŽŪBA garbės prezidentas Jeronimas Kraujelis). Pažėrė pinigėlių kaimo gyventojams: vieniems, kad naikintų ūkius, kitiems, kad įkurtų, ir tam buvo skirtos labai nemažos sumos. O ką turime? Tėvų paveldėtos kolūkių fermos sugriuvo, vaikai dirba užsienyje. Kas sugrįš į tokius ūkius? Tie ūkininkai pragyveno, bet nieko nesukūrė.

Visame pasaulyje vyksta ūkių stambėjimas, gaminama naši technika, valdoma iš palydovų. Smulkieji jos neįpirks. Bet politikai nepopuliarių sprendimų nepriima, ko nori tauta, tai ir siūlo, ypač prieš rinkimus. Taip ir toliau gyvensime ir mėtysime pinigus“, – ryžtingų sprendimų pasigenda LŽŪBA prezidentas.

Jaunimas dirbs ūkiuose?

LAEI direktorė dr. Rasa Melnikienė, kalbėdama apie tvarų žemės ūkio ir kaimo vystymąsi, pirmiausia siūlo visiems atsakyti į klausimą: ar mes norime radikaliai sumažinti žemdirbių bendruomenę ir turėti apie 10 tūkst. didelių ūkių? Jeigu taip, ką tada veiks kiti kaimiškose vietovėse likę gyventojai ir kaip ateityje atrodys kaimas?

Rasa Melnikienė

Mokslininkė akcentuoja, kad mūsų politikai ir žemdirbiai dažnai konkurencingumą suvokia kaip gamybos ir pelno mastą, kuris priklauso nuo turimo kapitalo – žemės ploto, technikos ir gamybos bazės. Bet, anot jos, dabar išryškėjo, kad tvarumas priklauso ir nuo socialinių dalykų, aplinkosaugos ir išteklių. Svarbu, ar sektorius pritraukia darbuotojus, ar gamybos technologijos leidžia atkurti gamtinius išteklius – juk, pavyzdžiui, dirvožemio į Lietuvą neatsiveši.

„Taip, ekonominį proveržį padarėme – auga mūsų ūkių gamybos apimtis, našumas, ūkiai dirba gana pelningai. Dabar didžiausias iššūkis – tuštėjantys kaimai ir griūvanti visa socialinė infrastruktūra, gyvenimas kaime tampa vis mažiau patrauklus. Kai kuriose savivaldybėse depopuliacija tiek pažengusi, kad vargu ar atkursime socialines bendruomenes. Pati svarbiausia problema – ar žemės ūkis bus patrauklus Z kartai? Manau, kad apie tai yra per mažai kalbama“, – įsitikinusi LAEI vadovė.

Įsigalės tik stambieji?

Anot R.Melnikienės, problema ta, kad iki šiol paramos priemonės konkurencingumui stiprinti buvo orientuotos tik į masto ekonomiją. Rezultatas – 3,4 proc. ūkių turi daugiau kaip 100 ha žemės ir yra apsirūpinę pažangia technika, technologijomis, o kiti negali pasinaudoti tomis priemonėmis.

„Ar galime mūsų žemės ūkio konkurencingumą sieti tik su keliais procentais ūkių? Aišku, yra nemažai pagyvenusių ūkininkų, kurie natūraliai traukiasi iš gamybos. Bet yra daugybė ūkių, kurie neturi galimybių pasiekti masto ekonomijos, nes neturi žemės ir negali dėl jos konkuruoti rinkoje. Ką su jais darysime? Lauksime, kol jie visi pasitrauks iš rinkos, ir stambūs ūkiai įsigalės visoje Lietuvoje ar vis dėlto remsime ir stiprinsime, kad jie galėtų bendradarbiauti, sudaryti atitinkamus klasterius ir išlaikyti gamybą“, – orientuotis į tvarų žemės ūkį ir gyvybingą kaimą ragina mokslininkė.

Užimtumas ar bedarbystė

LAEI vadovei nepriimtinas ūkių skirstymas į socialinius ir ekonomiškai efektyvius. „Dideli ūkiai vykdo industrinę gamybą, samdo darbuotojus, investuoja. Tai panašu į kitų sričių verslą. Bet yra ir kitas modelis – savęs įdarbinimas. Gal toks žmogus neveikia labai efektyviai, bet jis ūkininkauja, gauna pajamų pragyventi, tas darbas jam patrauklus arba jis tiesiog neturi kito pasirinkimo, nes aplink nėra kitų darbų. Manau, kad toks modelis – irgi ekonominė veikla. O bendroji žemės ūkio politika skirta žemdirbių pajamų lygiui palaikyti“, – samprotauja ji ir priduria, kad neretai tiek Europoje, tiek Lietuvoje ūkininkavimas yra tik dalinis užimtumas.

2016 metų žemės ūkio struktūros tyrimai rodo, kad apie 250 tūkst. gyventojų vienaip ar kitaip gavo pajamų iš žemės ūkio veiklos. Iš jų tik 16 proc. nurodė, kad pagrindines pajamas gauna iš žemės ūkio veiklos.

„Gal kai kurie intensyviau ūkininkautų, jeigu turėtų daugiau žemės ir priemonių. Girdime raginimus, kad smulkieji ūkiai tegu traukiasi, nes yra neefektyvūs. O ką reiškia efektyvus? Jeigu žmogus efektyvus sau ir savo šeimai, vadinasi, ir visuomenei. Dalinis užimtumas žemės ūkyje – daug geresnis variantas nei ilgalaikė bedarbystė. Ar bedarbis – efektyvus?“– klausia mokslininkė.

Parama žemės ūkiui ir kaimui turėtų sutvirtinti vietos ekonomiką, sukurti erdvę kitiems verslams ir paslaugoms, pavyzdžiui, kirpykloms ir kepykloms gyvuoti. Tai būtų kelias į tvarų Lietuvos kaimą. Ar taip atsitiks, nuspręs politikai, įsiklausydami arba ignoruodami visuomenės balsą.

Taisyti klaidas – ne per vėlu

Dr. Arūnas Svitojus, Žemės ūkio rūmų pirmininkas

Pirmiausia turime kalbėti apie žemės ūkio ir kaimo tvarumą, kurio viena iš sudedamųjų dalių yra konkurencingumas. Tačiau konkuruoti turėtume kitų šalių rinkose, pasauliniame kontekste, o šalyje reikia ne konkurencijos, o kooperacijos, kad galėtume dirbti, užsidirbti ir patenkinti savo poreikius.

Tvarumas nėra tik ekonomika, bet ir socialiniai dalykai – švietimas, sveikata, bendruomeniškumas ir aplinka. Tvariam žemės ūkio ir kaimo vystymuisi reikalinga vizija ir strategija, kad be chaoso galėtume siekti užsibrėžtų ilgalaikių tikslų. Dabar rengiama Baltoji knyga. Aišku, jau turėjome Žaliąją knygą, bet, kuriant Kaimo plėtros programos priemones, nebuvo į ją atsižvelgta.

Ar ne per vėlu kalbėti apie tvarų kaimą? Iš tikrųjų pridaryta labai daug klaidų, gal kažkas net paskatino jas, bet niekada ne vėlu bandyti taisyti padėtį ir siekti kitokios vystymosi vizijos. Tai reikia daryti.

Ne į plotį, o į gylį

Lina Meilutė-Datkūnienė, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkė

Dažniausiai konkurencingu vadiname ūkį, kuris pasinaudojo parama, įsigijo modernios technikos ir pan. Jeigu konkurencingumą stiprintume kaip tvarumo pagrindą ir dėmesį sutelktume į vidutinius ūkius, tada galima būtų kalbėti apie tvarų kaimą.

Bet kokiu atveju negalime pabėgti nuo konkurencingumo, vežimas jau važiuoja, turime būti ir konkurencingi, ir tvarūs. Tai gali būti suderinama. Bet nebūtinai tiesa yra tai, kad konkurencingas gali būti tik daug hektarų turintis ūkis. Turėtume eiti ne į plotį, o į gylį.

Neturime aiškios strategijos ir vizijos, koks turėtų būti ateities kaimas ir žemės ūkis. Per programinius laikotarpius buvo blaškymosi. Mums reikėtų matymo, kas bus ne po 5, o po 50 metų. Tokią strategiją galėtume parengti ir įgyvendinti, jeigu ir kaimiškose vietovėse, ir politikoje atsirastų lyderių, kurie ne tik kalbėtų ir žadėtų, bet svarbiausia – prisiimtų atsakomybę.