Bendrovės nuotr.

Vis garsiau šalies pieno ūkių šeimininkai kalba, kad šie metai jiems bus ypač sudėtingi. Gegužę dėl sausros nedygo net žolė, žiemos pašarai jau baigėsi. O pieno supirkėjai supirkimo kainas jau peržiūrėjo.

„Tarptautinėse biržose padėtis stabili. Mūsų prekybos tinkluose geriamojo pieno bei kitų pieno gaminių kainos taip pat stabilios, – sako Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) direktorius Sigitas Dimaitis, – bet šiandien kalbėti apie gamintojų ir perdirbėjų partnerystę sudėtinga. Yra taip, kad perdirbėjas padėties šeimininkas, o pieno gamintojas – ant pavadėlio.

Paanalizavome 58 supirkėjų taikytas kovo mėnesį vidutines pieno supirkimo kainas. Jos svyruoja nuo 191,4 Eur/t iki 353,8 Eur/t . Akivaizdu, kad mažiausias pieno tiekėjas gauna visišką niekalą. Mėginsime aiškintis, kodėl yra tokia milžiniška kainų diferenciacija. Pieno gamintojams dabar supirkimo kainos mažinamos 1-2 ct/kg. Per didelį pieno kiekį susidaro milžiniškos sumos. Jokių priežasčių kainoms mažinti nėra, tik prasidedanti ganiava. Supirkėjai yra priklausomi nuo perdirbėjų sprendimų“, – primena Rūmų direktorius.

Anot S. Dimaičio, Konkurencijos tarybai vertėtų pasidomėti, kodėl vienu metu kainas mažina visos pieno perdirbimo įmonės, ar tai nėra ilgus metus besitęsiantis perdirbėjų „žaidimas“, o gal jo nenorima matyti?.

„Pieno įstatymas turėjo pieno supirkimo rinką. Įstatymo laikymąsi privalėjo užtikrinti valstybinė įmonė – Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, kuri reorganizuota į viešąją įstaigą Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrą. Pieno rinkos priežiūros skyriuje dirba du žmonės. Keista, kad agentūrai nekliūva akivaizdžios įstatymo interpretavimo ydos – iškreiptos pieno pirkimo-pardavimo sutartys, žaliavinio pieno supirkimo sąlygos?

Sutartyse numatoma nedidelė pagrindinė kaina ir daug įvairių priedų: už lojalumą, ekologiją, už atšaldytą pieną&Tuo tarpu teisės aktai, Europos reglamentas nurodo, kad žaliavinio pieno kaina „apskaičiuojama atsižvelgiant į (&) pristatyto žalio pieno kiekį, taip pat – jo kokybę ar sudėtį“. Reglamentas šalims narėms yra tiesioginio taikymo dokumentas. Bet niekas nepaaiškina, ką bendro turi lojalumas ar kai kurie kiti dabar perdirbėjų numatyti priedai su pieno kiekiu, kokybe ar sudėtimi?“ – pažymi S. Dimaitis.

Žemės ūkio rūmų atstovės Sonatos Kisielienės teigimu, gaunama daug skundų iš pieno gamintojų. Todėl pieno supirkėjų paprašyta atsiųsti Rūmams sutarčių pavyzdžius. Rūmai pateiks pasiūlymus, kaip gerinti žaliavinio pieno kainų skaičiavimą, kad nesikirstų su Lietuvos ir Europos teise.

Anot žemdirbių savivaldos organizacijas ir ūkininkus vienijančių ŽŪR, turėtų būti taikoma bazinė kaina plius pieno kokybės rodikliai. Teisingiausia būtų vidutinę pieno kainą skaičiuoti pagal koeficientą. Pieno riebalai, baltymai kuria pridėtinę vertę, ir už ją turi būti apmokama. Priklausomai nuo to, kokios sudėties pienas perdirbėjui labiau aktualus, jis galėtų per tuos koeficientus reguliuoti reikiamos sudėties žaliavos pasiūlą.

S. Dimaitis atkreipia dėmesį ir į tai, kad kitą įstatymo interpretavimo ydą jaučia pieno tiekėjai, kurie turi šaldytuvus ir pieną tiekia kas antrą dieną. Supirkėjai įsigudrino parduotą kiekį padalyti kiekvienai viso pirkimo ciklo dienai, todėl žmogus patenka į kitą pieno pardavėjų grupę ir gauna mažesnę kainą. Nors tai prieštarauja Pieno įstatymui. Jau yra atvejų, kai ūkininkai kreipėsi į teismą, norėdami priversti viešąją įstaigą „Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrą“ vykdyti jai pavestas funkcijas. Svarbiausia tai, kad dabar galiojantis pieno pardavėjų skirstymas į grupes, kaip Konstitucinio Teismo prašymu išaiškino Europos teisingumo teismas, prieštarauja Europos teisei.

„Šių metų balandžio 17 d. Europos Parlamentas ir Taryba išleido direktyvą dėl įmonių vienų kitoms taikomos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje. Atsiradus naujoms teisinėms prielaidoms, tikriausiai bus peržiūrėtas Pieno įstatymas arba Atsiskaitymo už žemės ūkio produktus įstatymas. Bet kokiu atveju mes tuose procesuose dalyvausime ir teiksime savo pasiūlymus. Esame įsitikinę, jog vienodų parametrų žaliavinis pienas turėtų būti superkamas tomis pačiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, kaip grūdai: nesvarbu, kiek tonų atveši į elevatorių, už produkciją yra viena kaina, ji diferencijuojama tik pagal kokybę“, – sako ŽŪR direktorius S. Dimaitis.

Žemės ūkio rūmų pozicija tokia: mažuosius gamintojus reikėtų ne stumti iš rinkos, o jiems padėti – burti į kooperatyvus ir gamintojų grupes, šviesti, sudaryti sąlygas gerinti laikomų karvių veislę, produktyvumo savybes. Valdžia turėtų daugiau kištis į pieno rinką.

„Turime dominuojančias įmones, pieno pardavėjas yra silpnesnė pusė. Kita vertus, nuo seno karvutė yra pagrindinė kaimo maitintoja. Yra visuomenės interesas žmogui sudaryti sąlygas užsidirbti pragyvenimui, o ne stumti į pašalpų gavėjų gretas. Tokias išvadas mums pateikė ir advokatai Rimantas Talačka bei Vilenas Vadapalas, ŽŪR prašymu išnagrinėję teisinę padėtį pieno supirkimo rinkoje, Europoje ir Lietuvoje. Žinoma, laisvos rinkos sąlygomis negalima.“

 

Birutė Mačienė