Jaunas iniciatyvus ūkininkas Robertas Amšiejus į veiklą žemės ūkyje įsiliejo baigęs Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademiją. Išbandęs ne vieną žemės ūkio sritį ir veiklą, pastaraisiais metais vyras užsiima mėsine galvijininkyste.

Nesibodėjo darbo

R.Amšiejus, baigęs mokyklą, nutarė savo ateitį susieti su žemdirbiška profesija. Šį jo pasirinkimą tikriausiai nulėmė tai, kad seneliai puoselėjo smulkųjį ūkį.

Jaunuolis dirbti pradėjo besimokydamas Veterinarijos akademijoje, nes pragyvenimui reikėjo pinigų. Baigęs magistro studijas ir įgijęs gyvulininkystės technologo specialybę, Robertas pradėjo darbuotis Vilniaus rajone esančiame Juodšilių paukštyne. Jam buvo patikėtas tėvinių paukščių pulkas, iš kurio buvo perinami broileriai. Nors, pasak pašnekovo, alga paukštyne buvo gera, tačiau jaunam žmogui ji buvo nepakankama. Robertas puoselėjo mintį kurti nuosavą verslą, todėl ryžosi atidaryti parduotuvę.

„Prekiavau garsių Lietuvos ūkių produkcija, taip pat tautinio paveldo produktais. Ant kiekvienos produkto puikavosi gamintojų vardai“, – apie savo pirmąją įmonę pasakojo R.Amšiejus.

Pirkėjams buvo pristatomas didelis prekių asortimentas: duona, sūriai, grietinė, sviestas, dešros, taip pat uogos, bulvės, kitos daržovės. Anot pašnekovo, tokio tipo parduotuvės, kaip jo įkurtoji prieš dešimtmetį, mūsų šalyje pradėjo populiarėti tik pastaraisiais metais, ypač didmiesčiuose.

Nederlingose Ignalinos rajono žemėse labiausiai tinka auginti angusus, nes jie ne tokie reiklūs pašarui kaip kitų veislių gyvuliai. Asmeninio archyvo nuotr.

Viliojo gyvuliai

R.Amšiejų traukė darbas su gyvuliais, todėl jis parduotuvę pardavė ir įsidarbino dideliame dviejų padalinių pieno ūkyje, kuriame karvės per parą duodavo per 20 tonų pieno. Jaunas vyras buvo atsakingas už vieno padalinio darbą.

Prieš šešerius metus jis susidomėjo nauja – mėsinės galvijininkystės sritimi, kurioje iki šiolei sėkmingai darbuojasi. „Pasirinkome Ignalinos rajoną, nes čia buvo daug laisvos valstybinės žemės. Tuo metu pavyko išsinuomoti didesnius jos plotus: vieną kartą – 60, kitą – 100 hektarų. Vėliau atsirado daug sofos ūkininkų, todėl situacija pasikeitė“, – pasakojo Robertas. Įkurtas ūkis, pasak R.Amšiejaus, buvo ne jo asmeninis, o uždaroji akcinė bendrovė. Kuriant ją nebuvo pasinaudota Europos Sąjungos parama, buvo imti kreditai, banko paskolos.

Robertas prisimena, kaip bendrovei, prižiūrinčiai kelis šimtus galvijų ir turinčiai 200 hektarų žemės bei įvairios technikos, taip pat dirbančio personalo, Lietuvos valstybės mokestinei sistemai net trejus metus reikėjo įrodinėti, kad ji užsiima ūkininkavimu. „Klerkams nepakako visų šių įrodymų ir mes negaudavome žymėtojo dyzelino. Beakciziai degalai trejus metus „valgė“ mūsų bendrovės pinigus“, – piktinosi R.Amšiejus.

Rado kelią į rinką

Pasakodamas apie mėsinių galvijų auginimą jaunas vyras pabrėžė, kad ši veikla buvo sėkminga, nes jie buvo vieni iš pirmųjų augintojų, pradėjusių skersti gyvulius ir pardavinėti skerdeną. „Savos skerdyklos neturėjome, todėl paslaugas pirkome. Mėsos pardavimas buvo vykdomas plačiu mastu. Jos įsigydavo didmiesčių kavinukės, restoranai. Į rinką įėjome lengvai, nes konkurentų nebuvo“, – atviravo R.Amšiejus.

Anot sėkmingai besidarbuojančio ūkininko, neturint savo skerdyklos bei mėsos išpjaustymo cecho, augintojams naudingiau gyvulius parduoti gyvus eksportui. Taip jie atrado kelius ir atvėrė vartus į Vokietijos, Lenkijos, Italijos rinkas. „Žinoma, einant šiuo keliu, gaunamas šiek tiek mažesnis pelnas. Tačiau skirtumas ne toks, kad vertėtų skersti gyvulius ir pardavinėti mėsą“, – teigė R.Amšiejus.

Vadovaudamas bendrovei ir besidarbuodamas jai priklausančiame ūkyje vyras visą laiką svajojo įkurti nuosavą ūkį. Jį R.Amšiejus taip pat įkūrė Ignalinos rajone. Ūkininkas augina angusų veislės galvijus. „Ignalinos žemių derlingumas žemas, jis siekia 28–32 balus. Net ir tręšdami pievas, nesugebame išauginti tokio gausaus kiekio pašarų, kokie išauginami kituose rajonuose. Ignalinos rajone pašarų savikaina labai didelė, todėl pasirinkau auginti angusus, nes jie ne tokie reiklūs pašarams kaip kitų veislių gyvuliai “, – teigė R.Amšiejus. Robertas savo ūkyje laikė 100 galvijų. Pardavus prieauglį, jų liko per 50.

R.Amšiejus visus savo darbus kruopščiai apsvarsto, jis nori, kad jie ūkiui kurtų pridėtinę vertę, o jam suteiktų moralinį pasitenkinimą. Asmeninio archyvo nuotr.

Žingsnis po žingsnio

Robertui šiais metais sukaks 33-eji. 2015 metais jis pasinaudojo ES parama jaunajam ūkininkui įsikurti. „Buvau parašęs paraišką gyvuliams įsigyti ir tentiniam angarui pasistatyti. Žinoma, gyvulių įsigijau ir angarą pasistačiau, tačiau leidimą šio statybai Ignalinos savivaldybėje derinau pusantrų metų. Biurokratinis mechanizmas Lietuvoje dar labai stiprus. Per įvairius trukdžius vos spėjau angarą laiku priduoti“, – karčia patirtimi pasidalijo jaunas vyras.

Ateityje R.Amšiejus sakė planuojantis modernizuoti ūkį ir jame įrengti buliukų penėjimo stotį bei laikyti daugiau jautukų. Jis turi ir dar vieną sumanymą, kurį norėtų įgyvendinti sostinėje. Vyras teigė, kad jis savo idėjas įgyvendina palengva, skolindamasis pinigų iš banko. Taip jis kuria ir savo ateities ūkį, kuriame galės dirbti ir išlaikyti šeimą. „Man niekas nieko ant lėkštutės neatnešė, visko ėmiausi nuo nulio. Visus darbus kruopščiai apsvarstau, noriu, kad jie ūkiui kurtų pridėtinę vertę, o man teiktų moralinį pasitenkinimą“, – teigė R.Amšiejus.

Nenorėdamas būti vien tik stebėtoju, R..Amšiejus aktyviai dalyvauja ūkininkų veikloje, praėjusiais metais jis tapo Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos tarybos nariu. Jo teigimu, pastaruoju metu šioje asociacijoje daug kas verčiasi aukštyn kojomis, daug diskutuojama, svarstoma, kurias sritis būtina tobulinti, kur reikėtų.