Žoliniai pašarai – pigiausias ir geriausias galvijams skirtas maistas. Praėjusiais metais žolynus nualino sausra, šiais metais jiems taip pat trūksta drėgmės. Kaip išsaugoti žolynus ir jiems padėti, patarė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos (ŽŪA), Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto docentas dr. Evaldas Klimas.

Pašarui – daugiametės žolės

„Pasak žymaus Europos žolininko prof. J.Freimo, žolių ūkio tvarkymas yra menas. Kas tai supras, turės didelį pranašumą prieš kitus. Žoliniai pašarai yra geriausias galvijų pašaras. Jauna, šviežia, sultinga žolė – maistingiausia. Tinkamai organizuojant ganiavą, tokią žolę gyvuliai gali ėsti visą ganyklinį laikotarpį, Lietuvoje trunkantį 5 mėnesius“, – sakė VDU ŽŪA Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto docentas dr. E.Klimas.

Jis tvirtino, kad pašarui tinkamiausios daugiametės žolės, kurios bene vienintelės iš visų augalų mūsų gamtinėmis sąlygomis gali augti beveik be rizikos. Būdamos ilgos vegetacijos, jos geriausiai išnaudoja saulės energiją, o tinkamai patręštos išaugina gausų, 10–12 t ha-1, sausųjų medžiagų derlių, savo energetine verte prilygstantį 8–9 t ha-1 grūdų. Taigi, anot dr. E.Klimo, žoliniai pašarai, kurių pašarinis vienetas turi 110–115 g virškinamųjų proteinų, yra itin vertingi ir gali būti naudojami net aukšto produktyvumo galvijams šerti be jokių baltyminių priedų. Juolab kad jie yra patys pigiausi, nes tinkamai įsėta pieva ar ganykla būna naudojama kelerius metus.

Naudingi produktyvūs žolynai

Nors Lietuvoje žalienų plotų netrūksta, mokslininko teigimu, didžioji jų dalis yra ekstensyvūs, mažai derlingi. Todėl jų žaliosios masės tiek pašarinė vertė, tiek baltymingumas – menki.

„Gyvulininkystės ūkyje neįmanoma pasiekti aukštų pieno primilžių ir galvijų priesvorių be pakankamo baltymingų ir aukštos energetinės vertės žolinių pašarų, pagamintų savame ūkyje. Kokybišką žaliavą tokių pašarų gamybai gali tiekti tik produktyvūs sėtiniai žolynai“, – tvirtino docentas dr. E.Klimas.

Jei produktyvūs sėtiniai žolynai yra tinkamai tręšiami, jų 3–4 pjūčių derlius gali siekti daugiau nei 70 t/ha žaliosios masės. Vokiečių mokslininkai nustatė, kad šeriant labai kokybiškais žoliniais pašarais, iš karvės per metus galima primelžti 8 tūkst. litrų pieno. ASU mokslininkų atlikti gamybiniai bandymai parodė, kad Limuzinų veislės mėsinius jautukus šeriant labai kokybišku šienainiu, jie gali priaugti 2 kg per parą.

Žolių mišiniai

Pašarų energijos šaltinis – varpinės žolės. Lietuvoje yra 53 jų rūšys, o ūkiškai reikšmingų – tik 17. Varpinės žolės turi sudaryti 60 proc. visaverčio sėtinio žolyno.

Docentas dr. E.Klimas paaiškino, kad žolių mišinį geriausia sudaryti atsižvelgiant į gyvulių fiziologinius poreikius ir ūkio dirvožemio agrocheminius rodiklius. Konkrečią mišinio sudėtį lemia ir numatomo žolyno paskirtis: šienavimui ar ganymui. Baltymingą ir aukštos energetinės vertės žolės biomasė gaunama iš žolyno, kurio mišinys yra sudarytas iš 40 proc. ankštinių ir 60 proc. varpinių žolių.

Sudarant kiekvieno komponento procentinę dalį mišinyje, jį nulemia augavietės sąlygos. Kuo augavietė nevienodesnė, tuo daugiau komponentų reikia. Jeigu pagal dirvožemį galima rinktis du komponentus, visada imamas aukštesnę pašarinę vertę turintis. Dažniausiai produktyvūs žolynai būna sudaromi iš 7–8 komponentų.

Teigiama, kad naudingiausia rengti sėtinį žolyną penkeriems naudojimo metams. Tuomet įmanoma užtikrinti pakankamą ankštinių žolių kiekį. Žolyno nerekomenduojama laikyti ilgiau nei penkerius metus, nes jame neišvengiamai atsiranda piktžolių ir mažėja derlingumas, menkėja pašarinė vertė.

Produktyvus žolynas

VDU ŽŪA Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto docentas dr. E.Klimas sakė, kad naują, produktyvų žolyną su antsėliu geriausia sėti gegužės pradžioje. Tinkamiausias žolynų sėjos fenologinis indikatorius – kaukazinių slyvų žydėjimas. Sėjant vėliau, didėja sausros rizika. Naujo ir produktyvaus sėtinio žolyno antsėliui tinkamiausias vikių-avižų mišinys su gausiažiedėmis svidrėmis (100 + 7 kg į 1 ha). Mokslininkas pristatė ir kitas ankštines žoles, kurios yra pašarinių baltymų ir ekologiško azoto šaltinis: raudonasis dobilas, vidutiniškai atsparus sausrai, kurio sėklos norma gryname pasėlyje turėtų būti 15 kg ha-1. Alternatyva raudoniesiems dobilams ir liucernoms – rytinis ožiarūtis. Sėklos norma gryname pasėlyje – 25–30 kg ha-1, ją būtina nitraginuoti.

Sausrai jautriausi baltieji dobilai, kurių sėklos norma gryname pasėlyje – 2–8 kg ha-1. Alternatyva baltiesiems dobilams – paprastasis garždenis, galintis augti ir rūgštesnėse bei sausesnėse dirvose Jo sėklos norma gryname pasėlyje – 8 kg ha-1. Atspariausia sausrai žolė – mėlynžiedė liucerna, auganti tik karbonatingame dirvožemyje. Rekomenduojama šios žolės sėklos norma gryname pasėlyje – 17 kg ha-1. Perteklinę drėgmę geriausiai pakenčia rausvasis dobilas, kurio sėklos norma gryname pasėlyje – 8–10 kg ha-1. Žvyringoms, kalvotoms vietovėms tinkamiausias sėjamasis esparcetas. Jo sėklos norma gryname pasėlyje – 70 kg ha-1.

Gausus derlius

Pirmaisiais sėjos metais produktyvus žolynas turi būti tręšiamas prieš sėją ar po jos kompleksinėmis NPK trąšomis, santykiu 1:2:3. Trąšų norma priklauso nuo dirvožemio turtingumo ir tręšimo organinėmis trąšomis, tačiau dažniausiai rekomenduojamas kompleksinių trąšų kiekis – 300–400 kg/ha. Tinkamai prižiūrimas žolynas, esant pakankamam drėgmės kiekiui, sėjos metais gali užauginti gausų, net iki 40 t ha-1, žaliosios masės derlių. Sėjos metais žolynui nerekomenduojama taikyti jokios cheminės apsaugos.

„Liepos pirmą dekadą antsėlį būtina nupjauti 8–10 cm aukščiu. Nupjautą masę reikėtų parą pavytinti ir dėti į tranšėją arba vynioti į rulonus. Esant blogam orui, geriau visai nevytinti, nes žolei išgulėjus pradalgėse daugiau negu dvi paras, įsėlis gali iššusti“, – paaiškino mokslininkas.

Nuvalytą plotą rekomenduojama nedelsiant patręšti azotu, į 1 ha išberiant 100 kg amonio salietros. Rugsėjo pabaigoje nupjaunamas antsėlio atolo ir įsėlio žolių derlius. Sėjos metais naujame žolyne nenaudojamas skystas mėšlas, nerekomenduojama ganyti gyvulių.