Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Be skubios paramos - smulkių verslų krachas ir didžiulės socialinės problemos

Lietuvos vyriausybė padarė gerą pradžią, paskelbusi apie paramos paketą ir kai kurias priemones siekiant amortizuoti koronaviruso COVID-19 sukeltus nuostolius. Tačiau šiuo atveju, posakis „gera pradžia – pusė darbo“ netinka. Jei bus ilgai svarstoma kokius verslus, kaip ir kodėl remti, daugeliui jų netrukus nebereikės jokios paramos, nes jų tiesiog nebeliks.

Taip teigia ne tik patys paramos prašantys Lietuvos verslininkai, bet ir iš šalies situaciją stebintys ekspertai. Anot Šveicarijoje gyvenančio ir dirbančio finansų eksperto, vieno iš Lietuvos finansų analitikų asociacijos steigėjų Gitano Kancerevyčiaus, daugybė entuziastingai nusiteikusių Lietuvos piliečių tris dešimtmečius kūrė tvarią Lietuvos ekonomiką, vadovaudamiesi nuostata, kad jie turi duoti Lietuvai, o ne atvirkščiai. Tačiau šiandien patekome į visiškai netikėtai kilusią krizę ir atėjo laikas valstybei paremti savo piliečius. Būtent taip elgiasi situaciją aiškiai suvokiančios Europos šalių vyriausybės.

Gitanа Kancerevyčius

Pasak Gitano Kancerevyčiaus, Lietuvos vyriausybė šiandien paramą verslui planuoja taip, lyg būtume susidūrę su dar viena ekonominės sistemos vidinių problemų sukelta krize, tačiau taip nėra. Krizę nulėmė visiškai netikėti išoriniai faktoriai ir norint ją įveikti, būtina reaguoti kuo greičiau. Kitu atveju, didžiausią smūgį patirs smulkiosios įmonės, kurių Lietuvoje yra daugiausiai. O tai savo ruožtu reikš, kad rudeniop į valstybę pagalbos kreipsis jau ne verslininkai, o bedarbių “armija“.

- 2008 metų krizę sėkmingai pergyveno įmonės, kurios turėjo pasiruošusios finansinių rezervų sunkmečiui. Kodėl dauguma įmonių to iki šiol nedaro, nors žino, kad krizės kartojasi periodiškai?

- Ekonominėms krizėms įmonės ruošiasi taip, kaip išmano ir pajėgia. Tarkime, bankai savo veiklą apskritai vykdo atsižvelgdami į galimus blogiausius scenarijus. Tuo metu mažesnėms, ypač paslaugų tiekimo įmonėms pasiruošti krizei yra sunkiau, bet per ilgesnį laiką ir jos sugeba optimizuotis ir prisitaikyti prie tokių faktorių, kaip pavyzdžiui, klientų skaičiaus svyravimas.

Ši krizė neturi precedentų, nes iš esmės sveika ekonomika patyrė staigų laikiną stabdymą.

Palyginimui: jeigu važiuojate dviračiu slidžiu keliu ir turite stabdyti, slydimą, turint geresnius įgūdžius, galima suvaldyti. Tačiau jei jums į priekinį ratą papuola pagalys, tuomet įgūdžiai, arba kitaip sakant pasiruošimas, menkai tegelbsti, nes reikia šalmo.

Tai supranta visos verslo veiklos ir gyventojų judėjimo apribojimus įvedusios šalys. Ir duoda verslui „šalmą“ - įvairias finansines (finansavimas) ir teisines (atidėjimai, moratoriumai mokėjimams) pagalbos priemones.

Akcentuoju laikiną ir staigų ekonomikos sustabdymą, nes, skirtingai nuo visų kitų matytų ekonomikos krizių, kurias sukėlė giluminės ekonomikos problemos ir išbalansavimas, šiuo atveju priežastis yra staigi ir išorinė, o ne giluminė ir inercinė. Todėl yra vilties sulaukti greitesnio ekonomikų atsigavimo, ypač jeigu sėkmingai pavyks pergyventi šį trumpą krizinį laikotarpį.

- Kurios Lietuvos vyriausybės priemonės, Jūsų nuomone, yra efektyvios, o kurios ne? Kaip elgiasi kitos šalys? Ką derėtų pataisyti, o ką padaryti jau per vėlu?

- Tai, ką daryti per vėlu – jau nebesvarbu, nes laiko atsukti jau neįmanoma. Tikrai pradžiugino anksčiau paskelbtas viltį stiprinantis virš 5 milijardų eurų vertės priemonių paketas. Taip pat „prie vairo“ yra tikrai gerbiamų profesionalų kurie krizės problemas sprendžia ir turi tam visas prielaidas.

Tačiau vėliau paskelbti priemonių planai, bent jau kol kas, turi nemažai trūkumų, kurie mano manymu yra susiję su tradiciniu požiūriu į krizės efektus ir priešnuodžius. Žvelgiant „iš viršaus“, iš priemonių skirstymo pozicijų, gali atrodyti, kad darbas nuveiktas.

Tuo metu žiūrint „iš apačios“, iš įmonės, kurios mokėjimai sutriko ir kuriai iki balandžio 5 dienos reikės kažkaip mokėti atlyginimus ar nuomą, tos priemonės nepasiekiamos.  Kol kas paramai naudojami mechanizmai, kurie veikė per 2008 metų krizę. Tačiau dabartinės krizės priežastis ir pobūdis kitokie.

Ši krizė yra ne tokia, kaip 2008 metais, kai po truputį besikaupiančios įmonių problemos, galiausiai neišvengiamai nuveda į bankrotą. Ši krizė yra susijusi su staigiu pinigų srautų sutrikimu. Dėl tokio pobūdžio problemų gali greitai žlugti netgi geriausiai veikęs ir pasiruošęs verslas.

Tačiau atkūrus pinigų srautus per palaikymo priemones, toks verslas galės sėkmingai toliau veikti, nes iš esmės jis yra sveikas. Palyginkime su liga. Jeigu po truputį atsivėrė skrandžio opa - ji diagnozuojama ir skiriama operacija bei dieta. O jeigu užspringote, nors ir esate visiškai sveikas, reikia stipraus stuktelėjimo, kad pradėtumėte kvėpuoti. Skirti dietą arba tabletes nuo užspringimo yra netinkama priemonė, nei sveikam, nei anksčiau pasiligojusiam.

Taigi, trūkumai, šiuo atveju, yra laikas ir būdai, kaip parama pasiekia jos gavėjus. Parama per bankus negali ateiti, nes bankai turi skolinti atsakingai (pvz., vertinti, iš ko bus grąžinama paskola, nepaisant užstato dydžio) - toks įstatymas. Ir čia jau yra įstatymus leidžiančios valdžios uždavinys.

Pavyzdžiui, Vokietija sustabdė nemokumo įstatymą 3 mėnesiams, taip pat sustabdė skolų išieškojimus. Prancūzija - nuomos sutarčių nutraukimus dėl mokėjimų vėlavimo ir panašiai. Italija be papildomų procedūrų nustatė automatinį smulkių įmonių skolų grąžinimo atidėjimą iki rugsėjo 30 dienos.

Taigi, norint panaudoti bankus, kaip paramos instrumentą reikia ir įstatymo nuostatų, kurios suteiktų bankams galios tai padaryti. Šiuo metu, krizė ar ne krizė, jie negali eiti prieš įstatymą. Įstatymas paramos programų prasme, turi paversti bankus tiesiog valstybės paramos paskirstymo instrumentu. Valstybė duoda, o bankas atlieka techninę procedūrą. Kol nėra tokio įstatymo, parama taip ir nepasieks tų, kam jos reikia, nes bankai privalo vertinti kredito riziką to, kas paskola gauna. Nesiūlau tokio požiūrio ilgam laikui – tai yra maždaug 3 mėnesių trukmės instrumentas, tinkamas, jeigu būtų pritaikytas dabar.

Visos šalys vienaip ar kitaip žiūri tik į du aspektus: darbo vietų ir žmonių pajamų apsaugojimą bei įmonių išsaugojimą. Priemonės tam taikomos įvairios, bet savo esme panašios. Pavyzdžiui, Italija visai uždraudė du mėnesius (iki gegužės) atleidinėti darbuotojus, bet valstybė moka iki 80% algos dydžio dėl prarasto užimtumo. Šveicarija ir Vokietija taiko sumažintą nedarbą, kai darbuotojas tarsi dirba sumažintu režimu, bet valstybe prisiima dalies algos mokėjimą.

Visa tai daroma tikintis, kad panaikinus apribojimus, verslas startuos iš panašių pozicijų, kokiose buvo vasario mėnesį. Todėl antra pozicija susijusi su įmonių palaikymu. Įmonės, be visa ko, yra ne tik žmonės, bet ir darbo priemonės bei procesai, santykiai su tiekėjais ir pirkėjais. Todėl naują verslą paleisti yra daug sunkiau ir brangiau, negu atnaujinti sustabdytą veiklą.

Dar vienas šios krizės skirtumas - ne įmonių finansinės padėties blogėjimas palaipsniui, o mokėjimų srauto sutrikimas. Vieni verslai nebegauna įplaukų, kiti verslai atideda mokėjimus iki paskutinio momento ir tokiu būdu net sveikos ir pelningomis buvusios įmonės susiduria su pinigų srautų problemomis. Todėl valstybės ir duoda instrumentus, kurie realiai leidžia išlaukti sutrikimo momentą.

Pradedant nuo tiesiog paskolų nuo buvusios apyvartos ar darbo užmokesčio fondo, kaip Šveicarijoje, baigiant garantijomis ir neatlygintinomis išmokomis, kaip Vokietijoje, kur mažosios įmonės bei savarankiškai dirbantys asmenys gali gauti iki 15000 eurų neatlygintinų išmokų.

Lietuvoje kol kas matoma diskusija, kaip atsirinkti, kam duoti, o kam neduoti remiantis kažkokiais "normalios" krizės kriterijais. Tam tiesiog nėra laiko, nes rezultate parama nepasieks savo gavėjų, po krizes teks lipdyti verslus nuo pradžių, o žmonės atsidurs darbo biržoje, vis tiek apkraunant finansine našta valstybę.

Be abejo, visos šitos išvardintos priemonės yra prasmingos tik veikiant nedelsiant, dabar. Nes po keleto mėnesių turėsime “lėtą” išlikusių įmonių problemų krizę, kaip 2008, kuriai minimi sprendimo variantai yra netinkami.

- Valstybės paramos prašo ir smulkus, ir stambus verslas. Koks turėtų būti paramos skyrimo prioritetas? Stambios įmonės? Eksportuotojai? Smulkūs verslai? Visus remti vienodai?

- Kol kas programos labiau prieinamos dideliems ir vidutiniams verslams. Mano nuomone, parama (galima diskutuoti apie jos dydį ar formą) turi būti prieinama visoms to reikalingoms įmonėms, kad jos galėtų su mažiausiais nuostoliais ir trikdžiais atnaujinti veiklą po apribojimų pabaigos. Mažosios įmonės ir savarankiškai dirbantys žmonės sudaro apie pusę Lietuvos darbo vietų ir didžiąją daugumą visų įmonių skaičiaus. Taip, jos yra smulkios, tačiau turi nepalyginamai didesnį socialinį svorį, nes maitina ir jų savininkų šeimas, kurie dažnai taip pat yra ir darbuotojai. Jiems nėra prasmės save atleisti iš darbo mažinant kaštus – nes alternatyva vistiek yra bedarbio pašalpa.

Įsivaizduokime šeimos įmonę, kuri turi nedidelę paskolą įrangai įsigyti, už kurią bankas greičiausiai bus paėmęs asmeninį laidavimą. Dabar jie susimoka mokesčius ir algas bei neprašo valstybės pinigų. Bet jei joms dabar nepadės, tai tie žmonės ne tik, kad nebemokės mokesčių, bet dar ir gali prarasti asmeninį turtą ir prašyti valstybės socialinės paramos išgyvenimui. Tai yra labai didelė problema, kuri nusipelno skubaus dėmesio.

- Kaip valstybei geriausia palaikyti įmones? Daryti  neatlygintinas pinigines injekcijas? Skolinti palankiomis sąlygomis?

- Skolinimas, neatlygintinos išmokos, dalinai garantuotos paskolos, netgi dalyvavimas akciniame kapitale - šiandien visos priemonės geros, tik skirtingiems gavėjams - skirtinga forma. Pavyzdžiui, to paties smulkaus verslo finansinės būklės vertinimas yra mažai prasmingas. Situacija tiek pasikeitusi, o sumos tokios menkos, kad valstybėms geriau ir pigiau duoti tiesiogines keliolikos tūkstančiu eurų išmokas ar greitąsias paskolas, negu užsiimti finansinės būklės analizėmis arba keliolikos lapų rekomendacijų ruošimu.

Mažieji turi mažiausiai „lašinių“ ir galimybių, todėl jiems parama turi būti teikiama kuo greičiau. Būtent greitis šiuo atveju yra prioritetas. Reikia suprasti – jeigu tie žmonės neišsilaikys savęs patys, jų išlaikymo našta kris ant tos pačios valstybės pečių. Tai yra dar vienas motyvas, kodėl kitos šalys pasirinko dotacijų patiems mažiausiems kelią. Nes dotacija ar bedarbio pašalpa valstybei kainuoja neatlygintinai, bet dotacija dar palieka šansą, kad atleidus apribojimus, ta įmonė sugebės tęsti veiklą.

Stambių įmonių atvejai dažniausiai nagrinėjami individualiai, nes jose situacijos labai skirtingos, o reikalingos paramos sumos santykinai didelės.

- Sunkmečiu valstybės paramos laukia ir visuomenė ir verslas. Tačiau matome, kad ir juose elgiamasi ne vienodai: vieni verslai ragina solidarizuotis, o kiti – nutraukia mokėjimus partneriams ir atleidinėja darbuotojus. Ar versle apskritai įmanomas solidarumas?

- Bet kuris mažiausias vardiklis yra vienas žmogus. Verslą sudaro žmonės. Valstybę taip pat. O žmonių yra visokių. Matome daug ir gražių bendradarbiavimo pavyzdžių, kaip tarkime, solidarus paramos medikams tiekimas arba parama bendruomenėms palaikant maitinimo verslą užsakymais. Sakyčiau, kad Lietuva šiuo atveju „iš šono“ atrodo tikrai įkvepiančiai.

Man labiausiai kelia nerimą tai, kad po viso šito sukrėtimo valstybė gali netekti entuziastingų piliečių. Tris dešimtmečius buvo kartojama: neklausk ką Lietuva gali duoti tau, klausk ką tu gali duoti Lietuvai. Ir štai jau turime sukurtą turtingųjų klube esančią valstybę su A+ skolinimosi reitingu.  Dabar turime situaciją, kuomet valstybės peties, jos paramos, jos finansinių galimybių reikia jos piliečiams. Pagalbos reikia ne malonumams, o baziniams išgyvenimo poreikiams. Petys šiandien yra tvirtas kaip niekada ir valstybė neturi teisės pavesti savo piliečių. Būtų blogiausias scenarijus, jei piliečiai prarastų tikėjimą Respublika. Pagaliau, tai yra takoskyra tarp posovietinių valstybių mentaliteto ir vakarietiško mentaliteto. Pastarosiose, nepaisant visur esančių problemų, ypač matoma abipusis palaikymas ir tikras rūpestis visuomenės nariais. Ne tik Prancūzijoje, kurioje šis principas diegiamas kelis šimtus metų. Individualistinėje Šveicarijoje mano kaimynas, kuris dažnai skundėsi dideliais mokesčiais, neseniai pasakė: dabar man negaila nė vieno sumokėto franko, nes jaučiu, kad nebūsiu paliktas likimo valiai.

- Kokia, Jūsų nuomone, šios krizės trukmė? Kada "stuktelsime į dugną" ir kada galėtume pradėti nuo jo kilti?

- Trukmė, jeigu paramos paketais krizei bus smogta, taip sakant, nusiėmus pirštines, greitai ir plačiai, turėtų būti „V formos“. Tai reiškia, kad greitą kritimą lydės greitas atsigavimas. Jeigu pavyktų pradėti grįžti į vėžes nuo gegužės - birželio mėnesio, tuomet iki metų galo daug dalykų turėtų būti atkurti.

Tačiau, jeigu priemonės bus taikomos selektyviai, palengva ir tik kai kam, tuomet ruduo bus labai sunkus, ypatingai socialinėje sferoje. Prisiminkime, kiek laiko reikėjo atsitiesti po 2008 metų.

 

Aidanas Praleika

Rekomenduojami video