Judrėnuose veikianti įmonė „Judrės medis“ per savaitę šildymo sezono metu pagamina iki 900 tonų biokuro ir juo aprūpina 12 katilinių.

Didėjant medienos kuro importui į Lietuvą, vietos medienos kuro gamintojai ir pardavėjai, ypač smulkesni, sunkiai beišgalės konkuruoti ir turės pasitraukti iš rinkos. Sumažėjus medienos kuro tiekimui iš vietinių šaltinių, užsienio gamintojai turės galimybę diktuoti savo kainas ir prekybos sąlygas. Kertame šaką, ant kurios sėdime – taip lakoniškiausiai būtų galima apibūdinti susidariusią situaciją.

„Gerai, kad šiandien yra baltarusiškų čipsų, tačiau kai jų pradės trūkti, atsiras problema. Įmonės bus išsipardavusios techniką, atleidusios darbuotojus, kitos veiklos bus ėmęsi smulkūs gamintojai, kurie šiandien įmonėms pristato šakas ir krūmus“, – taip perspektyvą mato Kelmės rajone, Tytuvėnuose veikiančios miškininkystės įmonės „Egritmeda“ vadovas Egidijus Puidokas.

„Jei niekas nesikeis, šalies biokuro gamintojų laukia liūdna ateitis. O kad niekas nesikeis, galima drąsiai prognozuoti“, – pesimizmo neslepia Klaipėdos rajone, Judrėnuose veikiančios įmonės „Judrės medis“, be kita ko, užsiimančios ir biokuro (skiedrų, čipsų) gamyba, vadovas Raimondas Rėbžda. – Kol turime sutartis, dar patempsime, o kas bus toliau ir kiek tokia situacija truks, neaišku. Baltarusiai mums lipa ant kulnų, o su jais nepakonkuruosi. Jei baltarusiai ir toliau taip lįs į rinką, sunaudos visą kvotą, daug žmonių liks be darbo“.

Prognozuojama, kad gali atsitikti taip, kad dabar pigiau čipsus parduodantys kaimynai, kai lietuviai iš šios srities jau bus pasitraukę, padidins kainą ir kelio atgal nebebus.

Įmonės stabdo veiklą

Pasak asociacijos LITBIOMA direktorės Vilmos Gaubytės, biokuro gamintojai ir tiekėjai, kurie dalyvauja kitų šalių (Ukrainos, Serbijos, Kroatijos) rinkose, pastebi, jog pagrindinė šalių problema, užkertanti kelią sėkmingai biomasės energetikos plėtrai yra ne resursų trūkumas, o biokurą gaminančių įmonių stygius (pilnos biokuro tiekimo grandinės nebuvimas).

„Pastaraisiais metais išaugo biokuro importas iš Baltarusijos, kas galėjo padaryti įtaką biokuro kainų kritimui. Šiuo metu Lietuvoje esanti biokuro kaina yra netvari ir nepadengia biokuro gamintojų ir tiekėjų savikainos nei investicijų poreikio“, – teigia asociacijos LITBIOMA direktorė.

V. Gaubytė prognozuoja: ilgesnį laiką besilaikanti tokia biokuro kaina sugriautų Lietuvos biokuro gamintojų ir tiekėjų sektorių – didelė dalis Lietuvoje veikiančių gamintojų galimai nutrauks savo veiklą, kas sąlygos kelių monopolinių tiekėjų rinką ir atitinkamai išaugsiančią biokuro kainą. Šiandien žinome ne vieną įmonę, kuri išleido darbuotojus neapmokamų atostogų ir sustabdė veiklą.

Veiksmų turėtų imtis Vyriausybė

Gintautas Činga, VDU Žemės ūkio akademijos Miškotvarkos ir medienotyros instituto lektorius yra įsitikinęs: siekiant išvengti tokios situacijos, Vyriausybė su atitinkamomis šakinėmis ministerijomis turėtų svarstyti, kokios vietinių gamintojų palaikymo priemonės galėtų būti taikomos, pavyzdžiui, ekonominio ar tiesioginio medienos kuro importo reguliavimo priemonės arba ekonominiai svertai, nukreipti į vietinių biokuro gamintojus.

„Medienos kuro importo iš Europos Sąjungos šalių riboti negalime. O štai iš Baltarusijos – galime, tačiau nebūtinai taikytini muitai ar tiesioginis importo ribojimas. Panašų poveikį duotų ir ekonominiai svertai, nukreipti kirtimo liekanų pardavėjų ar pirkėjų skatinimui“, – mano VDU Žemės ūkio akademijos Miškotvarkos ir medienotyros instituto lektorius.

„Judrės medis“ direktorius R. Rėbžda abejojo, ar Vyriausybė imsis veiksmų situacijai pažaboti. „Kai dabar per televizorių kalba apie biokuro kainą, aš negaliu klausyti. Sakoma, kad žmonėms šildymas atpigo 13 proc. Mes dabar priversti parduoti biokurą 30-40 proc. pigiau nei pernai. Pelno neturime, tačiau privalome išlaikyti savo „virtuvę“, pilstome iš tuščio į kiaurą ir nežinia, kada tai pasibaigs. Man įstrigo Vyriausybės atstovo žodžiai, pasakyti maždaug prieš metus, kai pradėjo kilti biokuro kaina: mes turime priemonių ir sutvarkysime šią problemą. Nuo to laiko kaina šalies gamintojams pradėjo pigti, matyt, jau tada buvo tam tikri susitarimai su Baltarusija“, – samprotauja įmonės vadovas.

Kreivė leidžiasi žemyn

Pasak G. Čingos, Lietuva įvykdė ES reikalavimą, pagal kurį energetiniame šalies balanse iki 2020 metų 23 proc. turi sudaryti atsinaujinantys ištekliai. „Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatyta dar didesnė atsinaujinančių energetinių išteklių dalis: iki 2020 m. – 30 proc., iki 2030 m. – 45 proc., o iki 2050 m. – 80 proc. Didžiąją dalį atsinaujinančių išteklių sudaro medienos kuras. Pavyzdžiui, centralizuoto šilumos tiekimo balanse biokuras sudaro apie 70 proc. Tačiau vertinant kirtimo liekanų gamybą ir pardavimą Lietuvoje, galima pastebėti ir neigiamų tendencijų. Pavyzdžiui, 2013 – 2016 m. valstybiniuose miškuose buvo paruošta ir parduota kasmet apie 250 tūkst. kubinių metrų kirtimo liekanų, nors jų kaina tuomet tesiekė 8 – 10 Eur/m³. O štai 2018 metais, net ir esant beveik dvigubai didesnei kainai (apie 16 Eur/m³), kirtimo liekanų pardavimas krito maždaug penktadaliu – iki 207 tūkst. kubinių metrų, nors medienos kurą naudojančių jėgainių tinklas gerokai išsiplėtė“, -pažymi pašnekovas.

VDU Žemės ūkio akademijos Miškotvarkos ir medienotyros instituto lektorius įsitikinęs: nesunku padaryti išvadą, kad viena pagrindinių priežasčių, ribojančių vietinių energetinių išteklių panaudojimą – pigesnio medienos kuro importas iš kaimyninės Baltarusijos.

Vertindamas susidariusią situaciją ekonominiu ir socialiniu aspektu, VDU Žemės ūkio akademijos atstovas pastebi: „Atrodytų, kad ekonominio racionalumo kriterijus pirmenybę turėtų suteikti pigesnės žaliavos naudojimui ir energijos kainų mažinimui. Tačiau būtina įvertinti, kokią įtaką energetinės medienos importas turi šalies ekonominiams rodikliams nacionaliniu lygmeniu, pavyzdžiui, bendrajam vidaus produktui bei eksporto–importo balansui. Svarbu įvertini ir socialinius aspektus, t.y. gyventojų užimtumą, ypač kaimo vietovėse.

Pirmiausia išnaikinsime šakų, krūmų ir kitų atliekų tiekėjus

Klaipėdos rajone, Judrėnuose veikianti įmonė „Judrės medis“ per savaitę šildymo sezono metu pagamina iki 900 tonų biokuro ir juo aprūpina 12 katilinių. Šiuo metu įmonei už medienos kurą mokama 147-155 eurų už toną, kai pernai tuo pačiu laikotarpiu – 200-220 eurų už toną. „Tiek to, nereikia tų pernykščių kainų, užtektų, kad mokėtų 160-180 eurų“, – sako įmonės vadovas.

Kritus biokuro kainai „Judrės medis“ neišgali mokėti pernykštės kainos smulkiems ruošėjams. „Jie nukenčia labiausiai, nors daugumai jų žiemą tai yra pagrindinis išgyvenimo šaltinis. Parėmus baltarusius, Lietuvoje gyvenančiųjų iš pašalpų armija didės. O mes neturime jėgos atsilaikyti prieš Rytus, žlugdančius šalies biokuro gamintojus“, – teigia R.Rėbžda.

„Dauguma įmonių pačios ruošia medžiagą biokurui, tačiau yra tokių, kurios ją perka. Pirmiausia išnaikinsime šakų, krūmų ir kitų atliekų tiekėjus. Anksčiau jiems apsimokėjo tokia veikla užsiimti, o dabar jau ne, nes beveik nieko neuždirba. Jei anksčiau jiems už erdvinį metrą mokėdavome apie 7 eurus, dabar mokame 4,5-5 euro“, – antrina „Egritmeda“ vadovas Egidijus Puidokas.

R. Rėbžda teigia, jog ryšiai su Baltarusijos biokuro gamintojais buvo siūlomi ir „Judrės medis“ įmonei. „Tačiau mes palaikome savus žaliavos tiekėjus, todėl atsisakėme bendradarbiauti. Nors keletas  Lietuvos biokuro įmonių prekybą plėtoja su Baltarusijos tiekėjais“, – tikina direktorius.

Kilpą užverš bankai

Išnaikinus šakų, krūmų ir kitų atliekų tiekėjus, toliau eilė ateis toms įmonėms, kurios, patikėjusios šviesia biokuro gamybos ateitimi, surizikavo imti paskolas iš banko ir įsigyti technikos. „Egritmedos“ vadovas E. Puidokas neslėpė: biokuro gaminti neapsimoka jau dabar. „Jei neturi įsipareigojimų bankui, iš bėdos dar gali tai daryti. Tačiau tie, kurie technikai įsigyti yra paėmę paskolas, skaičiuoja ir atsisako gamybos“, – neslėpia E. Puidokas.

Jis tikina, kad yra įmonių, kurios nežinodamos, koks scenarijus kuriamas, apsirūpino technika. „Ją reikia užsisakyti prieš metus ir pernai, kai situacija buvo gera, daug kas taip ir padarė. O šiemet, kai jau gavo, paaiškėjo, kad technikos nebereikia, nes biokuro gaminti neapsimoka. Kai avansai sumokėti, kelio atgal nėra, todėl bus tokių įmonių, kurios iki pavasario neišgyvens: kai biokuro kaina žema, nebus iš ko mokėti palūkanų“, – prognozuoja jis.

Ateitis – miglota

„Egritmeda“, pasak E. Puidoko, nėra didelė biokuro gamintoja, tačiau turi sutarčių. Įmonė kol kas paliks tokias pačias biokuro gamybos apimtis, nes pusmetinėse sutartyse fiksuota ne tokia jau bloga kaina, už ją dar apsimoka gaminti. „Tačiau yra tokių, kurie vasarą supirko visas kvotas ir šiandien savaitiniuose ir mėnesiniuose aukcionuose baltarusišką čipsą pardavinėja vidutiniškai po 160 eurų už toną, o vietiniai gamintojai gauna vidutiniškai po 130 eurų už toną. Parduodant už tokią kainą, jau yra menas įmonėms išgyventi. Kas neturi bankams ar tiekėjams įsipareigojimų, tie išplaus ant nulio. Labiau orientuojamės į miškų ūkį – rąstų bei žaliavinės medienos gamybą. Situacija ir šioje srityje nėra pati geriausia, tačiau nesame skolingi bankams ir tiekėjams, todėl tikimės, kad išliksime“, – viliasi E. Puidokas.

Rinkos senbuvis „Judrės medis“ , pasak jos vadovo, gyvena iš rezervo. Tačiau naujoms įmonėms atsirasti ir išsilaikyti, R. Rėbždos žodžiais, nėra jokių šansų, ypač toms, kurioms reikėtų įsigyti technikos. „Turint neseną, negendančią techniką dar įmanoma egzistuoti, tačiau technika dėvisi ir neinvestuojant į naują įmonės ilgai nepatrauks, o investuoti lėšų nėra. Kol kas užsidirbsime atlyginimams ir mokesčiams, tačiau jei tokia situacija tęsis ilgai, įrangą teks parduoti. O tada galėsime ne tik čipsus, bet ir elektrą iš baltarusių pirkti“, – samprotauja R. Rėbžda.

„Judrės medis“ sutartys baigsis kovą, o kokia situacija biokuro rinkoje susiklostys, direktorius teigia nežinantis.

Grėsmė strateginiam saugumui

G. Činga pabrėžė, kad vietinės energetinės žaliavos naudojimas tiesiogiai susijęs su strateginiu šalies saugumu, pavyzdžiui, energetinės nepriklausomybės didinimu. „Beje, tai tinka ir kitiems ištekliams – ne tik energetinei, bet ir žaliavinei medienai. Pavyzdys – Vokietijos miškuose kasmet kertama apie 52 – 55 mln. kubinių metrų medienos, nors daug miško ūkinių priemonių yra remiamos iš nacionalinių lėšų tiek privačiame, tiek ir valstybiniame miško sektoriuje. Galima prisiminti ir istorinį pavyzdį, kai žaliavinius išteklius importuojanti šalis susidūrė su strateginio saugumo problemomis. 2006 metais, Rusijai įvedus savo eksportuojamos apvaliosios medienos eksporto mokestį, daug medienos apdirbėjų, ypač Suomijoje, atsidūrė keblioje situacijoje, apsirūpindamos žaliava“, – primena pašnekovas.

Panašų scenarijų G. Činga prognozuoja ir medienos kuro rinkoje Lietuvoje. „Baltarusija yra centralizuotai planuojamo ūkio šalis, kurios 100 proc. miškų priklauso valstybei, todėl medienos kuro kainas gali nulemti ne tik ekonominiai veiksniai, bet ir politiniai sprendimai. Galimos ir ekonominės baltarusiško medienos kuro kainų kilimo priežastys, jeigu bus sparčiau plėtojamas medienos kuro naudojimas pačioje Baltarusijoje“, – mano VDU Žemės ūkio akademijos Miškotvarkos ir medienotyros instituto lektorius.

O štai ekologines grėsmes G.Činga atmetė. „Kartais pasigirsta nuomonių, kad kirtimo liekanų paėmimas iš kertamų plotų alina dirvožemį. Kirtimo liekanų leistini paimti kiekiai yra griežtai reglamentuojami Miškotvarkos darbų vykdymo reikalavimuose, numatant, koks procentas kirtimo atliekų gali būti paimamas iš kirtavietės, nepadarant žalos dirvožemiui ir ateities medynų našumui. Pavyzdžiui, itin nederlingose augavietėse kirtimo liekanų ruoša visai nėra leidžiama, o palankesnėse sąlygose leidžiama paimti nuo 2 iki 12 proc. iškertamo tūrio, priklausomai nuo augavietės tipo ir medynų rūšinės sudėties“, – tikina pašnekovas.

 

Vilma Kasperavičienė