Kaip jau skelbta, sausio pabaigoje Estijos parlamentas galutinai priėmė naujos valdančiosios koalicijos žadėtą antrosios pensijų kaupimo pakopos reformą, kuri turėtų visiškai įsigalioti kitų metų spalį. Svarbiausias pakeitimas tas, kad kaupti pensiją antrojoje pakopoje nebus privaloma, kaip yra dabar (Lietuvoje kaupimas taip pat privalomas, į jį nauji darbuotojai įtraukiami automatiškai). Pensijų fonduose sukauptas lėšas estams bus galima pervesti į specialią investicinę sąskaitą banke.

Ją žmogus galės valdyti savarankiškai. T. y., pats galės nuspręsti, kur ir kiek lėšų investuoti. Be to, tam tikrais atvejais, jis galės išsiimti pinigus iš sąskaitos nesulaukęs pensinio amžiaus. Sulaukęs pensijos, žmogus, be kita ko, galės pats nuspręsti – išsiimti visą sukauptą turtą iš karto ar dalimis kaip priedą prie pensijos, kuris būtų mokamas tiek laiko, kokia būtų tikėtina jo gyvenimo trukmė.

 Tiesa, jeigu žmogus nuspręstų visą turtą pasiimti iš karto, nuo sukauptos sumos jis privalėtų sumokėti 10 proc. dydžio gyventojų pajamų mokestį (įprastinis tarifas – 20 proc.). Pasirinkus periodinius mokėjimus dalimis, šio mokesčio mokėti nereikėtų.

Naujienų portalas tv3.lt pasidomėjo, ar panaši reforma galėtų pasiteisinti Lietuvoje.

Pensijų fondų dalyvių asociacijos valdybos pirmininkas Marijus Kalesinskas kritiškai vertina Estijos politikų sprendimą liberalizuoti kaupimą antrojoje pensijų pakopoje. „Iš vienos pusės „daugiau laisvės“ skamba gerai, tačiau tokiuose ilgalaikiuose procesuose, kaip pasiruošimas senatvei, reikalingas nuoseklumas. Dažnai disciplina yra nemaloni, tačiau būtina ir naudinga patiems žmonėms, kurie turi praeiti tokį ilgą pasiruošimą“, – svarstė pirmininkas.

Anot jo, mąstant, kad pensijos kaupimą ir nutraukimą galima padaryti savanorišku, taip pat galima galvoti, kad gal ir kaupimas pirmoje pakopoje (mūsų „Sodros“ atitikmuo) galėtų būti savanoriškas. „Akivaizdu, kad tai būtų perteklinis laisvės propagavimas ir šiuo atveju, aš manau, yra panašiai. Galima tyrimus panagrinėti apie žmonių psichologiją dėl ilgalaikių sprendimų. Yra ne viena studija, kuri įrodo, kad žmonės linkę nesirūpinti ilgalaike savo ateitimi, jeigu nėra disciplinuojami ar verčiami tai daryti. Jie visada kur kas didesnę reikšmę teikia dabarties poreikių patenkinimui, o ne ateities“, – komentavo M. Kalesinskas.

Deja, pasak jo, žinome demografijos tendencijas, kad žmonės gyvena vis ilgiau, o gimstamumas mažėja. Ilgiau gyvendami, į senatvę dažniau ir daugiau sergama. Dėl to didėja medicinos išlaidos ir kyla klausimas, iš ko jos bus finansuojamos. Iki šiol vienas iš būdų tai padaryti buvo dalies einamųjų pajamų, kurias žmogus gauna darbingo amžiaus, atidėjimas.

 „Taigi, šiuo sprendimu, Estija pasirenka kelią, kai nebereikalaujama taip griežtai pasirūpinti savo senatve. Trumpalaike prasme žmonėms tai gali pasirodyti kaip privalumas ar šventė, kad netikėtai atsilaisvina dalis jų santaupų, kurios buvo atidėtos tolimai ateičiai. Tačiau ilgalaike prasme, manau, tai yra jų pačių saugumo sumažėjimas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka įsitikinęs, kad estiškos reformos vertinimas priklauso nuo požiūrio į pensijų fondų veiklą ir jų investicijų grąžos skaičiavimą. „Tai priklauso nuo to, kaip žmonės bendrai žiūri į tokias sistemas. Aš žiūriu taip, kaip Estijos valdžia, kuri priėmė reformą. O jų argumentas toks: grąžos pernelyg mažos, administravimas brangus. Dėl to ilgą laiką žmonėms taip kaupti, remti tokias sistemas, nėra prasmės, o individualiai žmonės galės tą daryti, nes tie fondai nėra uždaromi. Man atrodo, logiškas sprendimas taip reformuoti antrąją pakopą, nes ji neveikia kaip socialinės politikos instrumentas.

Šiaip, kaip pinigų kaupimo ilgalaikio taupymo instrumentas ji gali būti ir žmonių reikalas yra tą daryti“, – aiškino profesorius. Jis pripažino, kad ir Estijoje išlieka tam tikri ribojimai per kiek laiko galima išsiimti pinigus. Tačiau tai veikiau daroma dėl to, kad fondus valdančios bendrovės galėtų pasirengti permainoms, parduoti dalį vertybinių popierių, kad galėtų pinigus pervesti į žmonių investicines sąskaitas. „Man atrodytų, kad Lietuvoje panaši reforma pasiteisintų. Pagrindinis argumentas yra tas, kad dabar grąža lyginama su infliacija. Esą jeigu grąža ją viršija, tai jau gerai. Bet vertinti reikia su žmonių pajamų augimu.

Jeigu kaupimas skirtas žmonių apsaugai senatvėje, t. y. kad būtų kompensuojamos senatvėje prarastos pajamos, tai ir žiūrėti reikia, kokią dalį jie atideda ir kokią dalį algos atgaus, tarkime, skaičiuojant nuo vidutinės algos.

 Kadangi algos augo greičiau nei grąža Lietuvos ar Estijos pensijų fonduose, tai akivaizdu, kad taupydamas, ruošdamasis pensijai nuo algos sumoka didesnę dalį, nei atgaus nuo tuometinės algos. Žmogui svarbu, kiek atgaus nuo tuometinės, o ne šiandieninės algos.“, – komentavo R. Lazutka.

Lietuvos banko Makroprudencinės politikos skyriaus vyriausiasis ekonomistas Algirdas Prapiestis įsitikinęs, kad 2019 m. liepą pasibaigusi pensijų reforma Lietuvoje išsprendė kai kurias problemas, dėl kurių buvo inicijuota pensijų reforma Estijoje.

„Pirmiausia, buvo įdiegtas gyvenimo ciklo fondo principas, kuris sumažino investavimo rizikas kaupiančiajam ir užtikrino tinkamos rizikos fondo parinkimą pagal kaupiančiojo amžių. Antra, kasmet iki 2021 m. mažėsiantys pensijų fondų valdytojų mokesčiai taupo pinigus kaupiančiajam, bet tuo pačiu užtikrina profesionalų investicijų valdymą. Galiausiai, dėl kaupimo antrojoje pakopoje nebemažėja „Sodros“ pensija, dėl to pirmosios ir antrosios pakopos nuo šiol nebepriešinamos, o pensijų sistema tapo vientisesnė“, – aiškino A. Prapiestis.

Anot jo, sprendimas Estijoje „atrakinti“ antrosios pakopos pensijų fonduose sukauptas lėšas kelia klausimų: „Nors galimybė atsiimti antrojoje pensijų pakopoje sukauptus pinigus gali padidinti biudžeto pajamas, paskatinti vartojimą ir ekonominį augimą trumpuoju ekonominio pakilimo laikotarpiu, tačiau toks žingsnis gali sumažinti pensijų išmokas ateityje ir pensijų sistemos tvarumą dėl gerokai sumažėsiančio pensijų fondų dalyvių skaičiaus.

Tokį Estijos valdžios sprendimą kritikuoja ne tik Estijos centrinio banko, bet ir Tarptautinio valiutos fondo ekspertai. Jų manymu, galėdami laisvai disponuoti sukauptomis lėšomis ar perkelti šį turtą į investicinę pensijų sąskaitą, gyventojai gali susidurti su investavimo rizikomis ir patirti nuostolių.“ Be to, kaip pastebėjo Lietuvos banko atstovas, dauguma Estijos, kaip ir Lietuvos, gyventojų turi menką finansinį išprusimą, dėl to didelė dalis kaupiančiųjų tiesiog gali išleisti sukauptas lėšas einamosioms reikmėms.

„Tad norint labiau paskatinti gyventojų įsitraukimą į lėšų investavimą, pirmiausia turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys visuomenės finansiniam švietimui“, – apibendrino A. Prapiestis.

Kaip informavo socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja Eglė Samoškaitė, Lietuva pensijų kaupimo reformą įgyvendino 2019 m. pradžioje ir nauja reforma neplanuojama. „Kaupiantiems gyventojams atstovaujanti Pensijų fondų dalyvių asociacija yra ne kartą išreiškusi požiūrį, kad pensijų kaupimo sistemai reikalingas stabilumas – su tuo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija visiškai sutinka. Vertinti kolegų iš Estijos pensijų kaupimo reformos nenorėtume, nes kiekviena šalis siekia savų tikslų.

Lietuva siekė, kad privatus kaupimas antroje pakopoje taptų integralia pensijų sistemos dalimi, o kaupimas su galimybe disponuoti lėšomis nesulaukus pensinio amžiaus įmanomas pasinaudojus trečiąja pakopa. Todėl pasirinkimo galimybių tikrai yra“, – komentavo patarėja. Kaip ir Lietuvoje, Estijoje antroji pensijų pakopa finansuojama į ją pervedant dalį gyventojų algos (2 proc.) ir socialinio draudimo įmokų (4 proc.). Į trečiąją pakopą pervedami tik gyventojo pinigai.