Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Giedrė Užkurėlytė: „Niekas neatneš kilogramo laimės ir neįdės į rankas.“
Ka­vi­nu­kės „Kų Tu­jė?“ lan­guo­se kas­dien įsi­žie­bia švie­sa. Pa­no­ro­me su­ži­no­ti, ką mąs­to, ką pla­nuo­ja iš dar­bo už­sie­ny­je grį­žu­si ka­vi­nės šei­mi­nin­kė, dzū­kės Ge­nės ir aukš­tai­čio Juo­zo duk­ra, Gied­rė Už­ku­rė­ly­tė. Kal­bė­jo­mės apie vis­ką – gy­ve­ni­mą Drus­ki­nin­kuo­se, Pa­pi­ly­je ir Bir­žuo­se, pa­tir­tį Ang­li­jos mies­tuo­se. Ir, ži­no­ma, sva­jo­nes...
– Esi kai­mo ar mies­to vai­kas? Kur ge­riau jau­tie­si? – Aš esu iš tų, ku­rie ge­rai jau­čia­si ten, kur jie yra. Ge­ro­vę sau ku­riu ten, kur tuo me­tu esu. Bet gi­liai sie­los kam­pu­ty­je, ma­tyt, esu dau­giau kai­mo vai­kas. Aš gir­džiu čiul­ban­tį paukš­tį, gir­džiu kur­kian­čią var­lę, pa­žįs­tu ko­lo­ra­do va­ba­lą ant bul­vės la­po... Už šim­to met­rų nuo tė­vų na­mų – miš­kas. Man sma­gu bū­ti gam­to­je, įdo­mu ją jaus­ti, pa­žin­ti. Pa­tik­da­vo vai­kys­tė­je reng­ti var­žy­bas, kas iš­var­dins dau­giau upių, eže­rų pa­va­di­ni­mų. Trauk­da­vo In­gos Va­lins­kie­nės įgar­sin­tos te­le­vi­zi­jos lai­dos apie gam­tos pa­sau­lį. Kai tik iš­mo­kau skai­ty­ti, pa­mė­gau gy­vū­nų en­cik­lo­pe­di­ją. Gal­būt tai pa­dė­jo ir ren­kan­tis stu­di­jas...

– Vil­niaus uni­ver­si­te­te bai­gei geog­ra­fi­jos stu­di­jas, bet pa­su­kai ki­tu ke­liu...

– Uni­ver­si­te­te la­bai pa­trau­kė veik­la ne tik stu­den­tų gam­ti­nin­kų moks­li­nė­je drau­gi­jo­je, bet ir mu­zi­ki­nia­me teat­re, lei­dy­bos sri­ty­je, vi­lio­jo pro­tmū­šių or­ga­ni­za­vi­mas... Baig­da­ma ba­ka­lau­ro stu­di­jas, ne­bu­vau tik­ra, ar no­riu gi­lin­tis į geog­ra­fi­ją, ar į ku­rią nors ki­tą sri­tį. Nu­ta­riau pa­da­ry­ti per­trau­ką. Įs­to­jau į Vil­niaus tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro kom­piu­te­ri­nio pro­jek­ta­vi­mo spe­cia­ly­bę. Ten mo­kė­si net bai­gę tris aukš­tą­sias mo­kyk­las... Nus­te­bi­no aukš­tas stu­di­jų ly­gis. Taip klos­tė­si, kad šių moks­lų ne­bai­giau, nes, pa­si­tai­kius pro­gai, iš­vy­kau pa­dir­bė­ti į Ang­li­ją (pa­siė­miau aka­de­mi­nes ato­sto­gas). Ir vi­sai ne­ti­kė­tai su­lau­kiau tė­čio pa­siū­ly­mo grįž­ti į Bir­žus, im­tis veik­los par­duo­da­mo­je ka­vi­nė­je (stu­di­jų me­tais juo­kau­da­vau, jog ati­da­ry­siu res­to­ra­ną). Tė­tis ži­no­jo ma­no po­mė­gį ga­min­ti mais­tą. Gal ir juo­kais pa­siū­lė... Bet aš iš­gir­dau... [caption id="attachment_100396" align="alignnone" width="1024"]Asmeninio archyvo nuotr. Asmeninio archyvo nuotr.[/caption]

– Į Ang­li­ją va­žia­vai ir ati­da­riu­si ka­vi­nu­kę... Ko­dėl? Ką da­vė dar­bas už­sie­ny­je, ko iš­mo­kai, ką su­pra­tai?

– Dar­bui lo­gis­ti­kos cent­re, kur iš pra­džių dir­bau aš­tuo­nis mė­ne­sius, dip­lo­mo ne­rei­kia. Nes­ku­bė­jau jo iš­vers­ti į ang­lų kal­bą – ži­no­jau, jog at­vy­kau trum­pam lai­kui. Tiks­las bu­vo vie­nas – už­si­dirb­ti pi­ni­gų ati­duo­ti sko­loms, paė­mus pa­sko­lą dėl ka­vi­nu­kės kū­ri­mo. Ant­ra­jai ke­lio­nei į Ang­li­ją pa­ska­ti­no ir pra­si­dė­ju­si dau­gia­bu­čio, ku­ria­me jau tre­jus me­tus vei­kė ma­no ka­vi­nė, re­no­va­ci­ja. Nu­ta­riau ne­gaiš­ti lai­ko. Juk su­dė­tin­ga bū­tų bu­vę dirb­ti pa­sto­liais ap­sta­ty­ta­me na­me, kai net laip­tu­kai į ka­vi­nę nuar­dy­ti...

– Ar Lie­tu­vo­je sklan­dan­čios kal­bos apie sun­kų emig­ran­tų dar­bą už­sie­ny­je ati­tin­ka tie­są?

– Dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja, jog iš­va­žia­vę į už­sie­nį lie­tu­viai dir­ba tik juo­džiau­sius dar­bus – nu­su­ki­nė­ja gal­vas viš­toms ir sku­ta žu­vų žvy­nus. Ne. Su­ti­kau Ang­li­jo­je daug švie­sių, iš­si­la­vi­nu­sių emig­ran­tų, tu­rin­čių ge­rus dar­bus, net ta­pu­sių va­do­vais. No­rin­tiems mo­ky­tis ypa­tin­gai ge­riems dar­buo­to­jams ten net ke­lio­nės į uni­ver­si­te­tus yra ap­mo­ka­mos. No­rint kil­ti kar­je­ros laip­tais, ir ten rei­kia įdė­ti pa­stan­gų. Daž­niau­siai emig­ran­tai, pa­ma­tę, jog už­dir­ba 3–4 kar­tus dau­giau nei Lie­tu­vo­je, ap­tings­ta, nie­ko nau­jo ne­be­sie­kia, ne­si­mo­ko kal­bos, ne­lan­ko ten dau­gy­bės or­ga­ni­zuo­ja­mų kur­sų, ne­no­ri to­bu­lė­ti. Kar­tais pa­pras­čiau jiems at­ro­do su­ras­ti ką nors iš sa­vų, kad pa­ver­tė­jau­tų...

– Ar ne­bu­vo ki­lę min­čių pa­si­lik­ti Ang­li­jo­je?

– Aš vi­sa­da ži­no­jau, jog iš­va­žia­vau lai­ki­nai. Ži­no­jau, jog tu­riu tiks­lą už­si­dirb­ti, kad pa­skui bū­tų ra­miau „ant dū­šios“. Sė­dė­jau prie kom­piu­te­rio lo­gis­ti­kos įmo­nė­je, rū­pi­nau­si, kad bū­tų iš­spręs­tos jiems ky­lan­čios pro­ble­mos, kad pre­kės nu­ke­liau­tų ten, kur rei­kia. Pi­ni­gi­ne pra­sme tas dar­bas bu­vo to­bu­las. Bet man ne­pa­kan­ka vien at­sė­dė­ti tam tik­rą va­lan­dų skai­čių ir už tai gau­ti at­ly­gi­ni­mą. Mo­no­to­ni­ja – ne ma­no sti­lius. Grį­žu­si į Lie­tu­vą sa­ky­da­vau, jog ne­be­no­riu skris­ti sve­tur. Čia ga­liu reng­ti pro­tmū­šius, kry­žia­žo­džių čem­pio­na­tus, ar­ba­tos va­ka­rė­lius, lauk­ti ka­vi­nės klien­tų, ga­min­ti jiems vis nau­jus pa­tie­ka­lus. Ang­li­jos ne­pa­siilgs­tu, ne­bent ten su­tik­tų drau­gų. Jiems sa­kau, jog lau­kiu at­vyks­tan­čių į sve­čius Bir­žuo­se. Ša­lia lo­gis­ti­kos cent­ro – ae­rouos­tas, lėk­tu­vas skren­da į Ry­gą... Va­di­na­si švęs­ti pa­žįs­ta­mi ga­li ir Bir­žuo­se.

– Tu­ri daug drau­gų?

– Aš ne­su iš tų, ku­rie tu­ri daug drau­gų. Ne­su ir iš­ran­ki. Man svar­bu, kad su­tap­tų in­te­re­sai – pa­sau­lė­žiū­ra, vi­di­nės ver­ty­bės. Ma­ne trau­kia pa­ti­ki­mi, neiš­pui­kę žmo­nės. Tarp drau­gų yra skir­tin­go iš­si­la­vi­ni­mo ir skir­tin­go am­žiaus bi­čiu­lių. Pas­te­bė­jau, kad kul­tū­ros pri­stin­ga ir „dip­lo­muo­ti“. Tu­riu drau­gę, su ku­ria sie­ja bi­čiu­lys­tė, be­si­tę­sian­ti nuo 5-os kla­sės. Bu­vau moks­liu­kė, net per per­trau­kas skai­ty­da­vau kny­gas, neat­ro­džiau drau­gams la­bai įdo­mi.

– Ta­vo gim­ti­nė – Bir­žai?

– Ne. Gi­miau Drus­ki­nin­kuo­se. Ma­ma yra tik­ra dzū­kė, ki­lu­si iš Šven­dub­rės kai­mo, esan­čio ke­tu­ri ki­lo­met­rai nuo ku­ror­to. Tė­tis ir­gi ten il­go­kai gy­ve­no, nors ki­lęs iš Sli­žių (Pa­pi­lio sen., Bir­žų r.). Į tė­čio gim­ti­nę „at­ke­lia­vau“ ke­lių mė­ne­sių... Net ne­ži­nau, kaip sa­ve va­din­ti. Ma­ma – dzū­kė, sa­vo tar­me kal­ban­ti su gi­mi­nė­mis, mo­čiu­tė iš tė­ve­lio pu­sės kal­ba pa­pi­lie­tiš­kai. Į Dzū­ki­ją nu­va­žiuo­da­vo­me 1–2 kar­tus į me­tus. Tė­tis ma­ne la­bai sau­go­jo, vie­na re­tai kur vyk­da­vau. Tie­sa, ant­ro­jo kur­so pra­kti­ką at­li­kau Mar­cin­ko­nių kai­me, esan­čia­me Dzū­ki­jos re­gio­ni­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je (Va­rė­nos r.). La­bai pa­ti­ko. Pa­ži­nau miš­kų au­ga­lus... O meš­kauo­gės var­das vė­liau pa­dė­jo lai­mė­ti te­le­vi­zi­jos lai­do­je „Gam­tos ko­das“.

– Pir­muo­sius moks­lus krim­tai Bir­žų kraš­te. Gal ga­lė­tum pa­si­da­ly­ti pri­si­mi­ni­mais apie mo­kyk­li­nes aki­mir­kas, mo­ky­to­jus, ke­lią į pa­ži­ni­mą...

– Pir­mo­ji mo­kyk­la – Skre­biš­kių pra­di­nė. Bu­vo­me jos prieš­pas­ku­ti­nė lai­da. Kla­sės bu­vo su­jung­tos po dvi. Mo­ky­tis tai nė kiek ne­truk­dė. Po vie­no vai­kų pa­si­šai­py­mo pa­ža­dė­jau sau, kad skai­ty­siu už vi­sus ge­riau. Ei­da­vau į kai­mo bib­lio­te­kė­lę ir vie­nin­te­lė ten sė­dė­da­vau iki vė­lu­mos. Bib­lio­te­ki­nin­kė, ži­no­da­ma, jog iki na­mų trys ki­lo­met­rai, klaus­da­vo, ar ma­nęs ne­pa­siilgs na­mai, tė­vai. Į 5-tą­ją kla­sę ėjau Pa­pi­lio vi­du­ri­nė­je. Prob­le­mų ne­ki­lo, vi­si mo­ky­to­jai at­ro­dė įkve­pian­tys. Man vi­sa­da jų dar­bas at­ro­dė ver­tas pa­gar­bos. No­rė­jau jų ne­nu­vil­ti. Sten­giau­si mo­ky­tis. Vis­kas bu­vo įdo­mu. Trau­kė lie­tu­vių kal­ba, is­to­ri­ja, geog­ra­fi­ja. Geog­ra­fi­jos ir bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jas Eu­ge­ni­jus Ja­nu­še­vi­čius – įdo­mi as­me­ny­bė. Jis dės­tė ne šab­lo­niš­kai, pa­sa­ko­da­vo daug is­to­ri­jų apie sa­vo ke­lio­nes, jo vi­sa­da bū­da­vo ga­li­ma pa­klaus­ti to, ko ne­ra­si va­do­vė­ly­je. Gal­būt jo mo­ky­mas ir bu­vo vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl rin­kau­si geog­ra­fi­jos stu­di­jas. O juk mąs­čiau ir apie ak­to­rės ke­lią, ir apie me­di­ci­ną. Li­tua­nis­tė Edi­ta Lans­ber­gie­nė su­do­mi­no Zom­ke­lio ty­ri­nė­ji­mais, poe­zi­jos skai­ty­mais Bin­ky­nė­je, bė­gi­mais nuo se­no­sios mo­kyk­los iki Zom­ke­lio. Įdo­mu ir tai, kad ma­no ir tė­čio auk­lė­to­ja bu­vo ta pa­ti – mo­ky­to­ja Ona So­lov­jo­va. Tai la­bai šil­tas žmo­gus, lyg ma­ma.

– „Sau­lės“ gim­na­zi­ja ir­gi ne­nu­vy­lė?

– Į ją atė­jau iš kai­mo. Pri­si­me­nu, jog ma­no in­for­ma­ti­kos ži­nios bu­vo mi­ni­ma­lios. Griež­tai, bet tei­sin­gai in­for­ma­ti­kos mo­ky­to­jai Ri­mai Mi­ka­la­jū­nie­nei esu dė­kin­ga, kad kom­piu­te­ris man ta­po dar­bo įran­kiu. Stu­di­jų me­tais nie­ka­da ne­tu­rė­jau pro­ble­mų. Li­tua­nis­tei Dai­vai Sri­bi­kie­nei ačiū, kad iš­mo­kau lais­vai iš­reikš­ti sa­ve. Ji pa­ska­ti­no da­ly­vau­ti ei­lė­raš­čio kū­ry­bos kon­kur­se. Ang­lų kal­bos mo­ky­to­jas, ver­tė­jas Po­vi­las Ga­siu­lis – tik­ras ta­len­tas. For­ma­lu­mo ne­bu­vi­mas, ge­bė­ji­mas priei­ti prie mo­ki­nių, ju­mo­ro jaus­mas – pui­kus mo­ky­mo sti­lius.

– Grįž­ki­me prie ka­vi­nu­kės. Pra­džia ir da­bar­ti­nės sva­jo­nės...

Pra­džia ne­bu­vo leng­va. Sko­los, pa­sko­los, mo­ky­ma­sis pa­žin­ti sri­tį, ku­rio­je ne­bu­vo pa­tir­ties. Bet bu­vo įdo­mu. Ti­kiuo­si, jog ei­nu sa­vo ke­liu. Sten­giuo­si įtik­ti klien­tui, no­riu ras­ti lanks­čius va­rian­tus. Ne­ga­li pir­kė­jui siū­ly­ti vis tą pa­čią bul­vę ir tą pa­tį kot­le­tą. Rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį į nau­jo­ves, be­si­kei­čian­čią ap­lin­ką, ne­gy­ven­ti vien pro­vin­ci­jos rit­mu... Aš esu už pa­ži­ni­mą, ieš­ko­ji­mą, ri­zi­ką...
 – Tau ar­ti­miau­sia fi­lo­so­fi­nė min­tis. Ta­vo gy­ve­ni­mo cre­do?
– Ne­ži­nau vie­nos min­ties, ku­rios ve­da­ma ei­čiau per gy­ve­ni­mą. Man svar­bu su vi­sais elg­tis pa­gar­biai, ne­su­reikš­min­ti sa­vęs, sa­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je pa­da­ry­ti dau­giau ge­ro nei blo­go.

– Kas Tau da­rė di­džiau­sią įta­ką?

– Ma­no tė­vas. Jo pa­si­rink­tas gy­ve­ni­mo bū­das, fi­lo­so­fi­ja. Tas gy­ve­ni­mas vien­kie­my­je, ki­to­kia­me nei vi­sų na­me... Mo­kyk­lo­je iš ma­nęs pa­si­juok­da­vo, jog gy­ve­nu rū­sy­je. Tai su­stip­ri­no. Džiau­giuo­si, kad ne­gy­ve­nau „deg­tu­kų dė­žu­tė­je“. Tai su­for­ma­vo ori­gi­na­les­nį po­žiū­rį į pa­sau­lį, į gy­ve­ni­mą, iš­mo­kė skir­ti, kas yra la­bai svar­bu, o kas ne­svar­bu. Man nė­ra la­bai svar­bi ma­te­ria­lio­ji gy­ve­ni­mo pu­sė, man ne­rei­kia mi­li­jo­no. O jei jį lai­mė­čiau lo­te­ri­jo­je? Ko­dėl gi ta­da ne­nu­tie­sus bir­žie­čiams nau­jų ša­li­gat­vių? Ne­tu­riu no­ro kaup­ti pi­ni­gus. No­rė­čiau kur­ti bend­rą gė­rį. Po­li­ti­ka? Ne­po­li­ti­kuo­ju. Tu­riu sa­vo nuo­mo­nę, bet jos ne­vie­ši­nu, į gin­čus ne­si­ve­liu. Kur kas dau­giau pa­da­ry­ti ga­li­ma ne­po­li­ti­kuo­jant.
 – Ko stin­ga Bir­žuo­se?
– Gal gied­rų vei­dų, gal šyp­se­nų... Bet kai ži­nai žmo­nių var­gus, rū­pes­čius, su­pran­ti, ko­dėl vei­dai ki­to­kie nei už­sie­nie­čių... Ten se­no­liai ke­liau­ja po pa­sau­lį... Bet­gi nie­kas nei vie­nam iš mū­sų neat­neš ki­log­ra­mo lai­mės ir neį­dės į ran­kas. Rei­kia pa­čiam ras­ti jė­gų, įdė­ti pa­stan­gų ir su­si­kur­ti džiaugs­mą. Gal nie­kad ne­šo­kai? Pa­ban­dyk. No­ri klu­bo? Iki Kau­no, Vil­niaus ar Ry­gos – tik dvi va­lan­dos. Ne­ga­li? Did­mies­tį prie pro­vin­ci­jos la­bai priar­ti­no tech­no­lo­gi­jos. Ga­li ma­ty­ti, ką tik pa­no­rė­jęs, ga­li klau­sy­tis kon­cer­tų, žiū­rė­ti fil­mus, skai­ty­ti kny­gas.

– Ta­vo ge­riau­sia kny­ga, kny­gos?

– An­tua­no de Sent Eg­ziu­pe­ri „Ma­ža­sis prin­cas“. Pers­kai­čiau gal dvi­de­šimt kar­tų. Ji tin­ka net kai no­ri­si ge­rai iš­si­žliumb­ti. Kiek­vie­na­me gy­ve­ni­mo tarps­ny­je ga­li su­ta­pa­tin­ti sa­ve su vei­kė­jais – la­pe, ro­že, prin­cu. Paaug­lys­tė­je per­skai­čiau ir vi­są fan­tas­ti­kos auk­so fon­dą.
 Man pa­tin­ka ir Že­mai­tės kur­me­liai bei mar­čios, I. Si­mo­nai­ty­tės Pik­čiur­nie­nė. O kur K. Do­ne­lai­čio „Me­tai“, kur ga­li pa­žin­ti se­niai nu­to­lu­sią kai­miš­ką bui­tį, pa­jus­ti tiek pa­pras­tu­mo, pa­ma­ty­ti ką tik pa­va­sa­rio spal­vo­mis nu­da­žy­tus kai­mo lau­kus.
Daug skai­čiau ir dirb­da­ma Ang­li­jo­je. Su­ža­vė­jo John Stein­beck "Of Mi­ce ant Men", Ray Brad­bu­ry „Fah­ren­heit 451“.

– Apie ką sva­jo­ji, ko no­ri pa­ti iš sa­vęs?

– Sva­jo­nė bū­tų iš fan­tas­ti­kos sri­ties. Pa­vyz­džiui, no­rė­čiau gy­ven­ti ke­lis šim­tus me­tų – įgy­ti vis nau­jų pa­tir­čių, pri­tai­ky­ti nau­jas ži­nias, pa­ma­ty­ti atei­ties ry­to­jų (gal jis bus švie­ses­nis nei mums vi­si pie­šia). O jei že­miš­kiau, – kad ka­vi­nu­kė­je „Kų Tu­jė?“ sek­tų­si, kad ji žmo­nėms pa­tik­tų, kad jaus­čiau gy­ve­ni­mo rit­mą, kad to­bu­lė­čiau. Ne­no­riu tap­ti pa­ra­zi­tu sau, tė­vams, vi­suo­me­nei. No­rė­čiau bū­ti nau­din­ga.

– Ka­da ka­vi­nu­kė vėl at­vers du­ris?

– Ti­kiuo­si, jog va­sa­rio mė­ne­sį jau ga­lė­siu pa­kvies­ti bir­žie­čius ir mies­to sve­čius už­suk­ti iš­ger­ti ka­vos, ar­ba­tos, iš­si­rink­ti die­nos pie­tus... Gal pa­no­rės atei­ti pa­si­kal­bė­ti ku­rių nors klu­bų, ra­te­lių na­riai. Gal no­rės su­si­tik­ti kla­sės drau­gai. Gal kas pa­ban­dys su­reng­ti se­mi­na­rą, pro­tmū­šį, dis­ku­si­ją... – Sėk­mės, Gied­re, lin­kiu ne­pra­ras­ti ori­gi­na­lu­mo...  
Gra­ži­na DA­GY­TĖ
Rekomenduojami video