„Tas tikslas turi būti išlaikytas nepaisant to, kas laimės kitus rinkimus ir nuo visų kitų politinių rokiruočių. Pagaliau atėjo laikas išmokti dirbt vardan savo miesto, ne dėl siaurų savo partijų, įstaigų ar asmeninių interesų“, – sako krašto muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis. Su juo kalbėjomės apie Krošinskių pilaitę. Šis pokalbis turi išskirtinį kontekstą. Pagaliau prasideda ne visuomenininkų, o realios valdžios žingsniai, kaip išsaugoti vieną seniausių, gražiausių ir paslaptingiausių Rokiškio pastatų. Jau rengiamasi konferencijai tema „Rokiškio dvaro sodybos alaus daryklos (Krošinskių pilaitės) pritaikymo idėjos“. Konferencijoje dalyvaus ir savo įžvalgas išdėstys istorikai, archeologai, paveldosaugininkai, architektai.

– Kaip pavyko ar kas nutiko, kad dėl Krošinskių pilaitės suburta darbo grupė? Šimtas metų nieko panašaus nebuvo. Kažkoks Kalėdų stebuklas?

– Darbo grupė – rajono savivaldybės mero Ramūno Godeliausko idėja. Kadangi meras į darbą vaikšto pėsčiomis ir jo maršrutas driekiasi dvaro teritorija, Tyzenhauzų alėja ir toliau, jam, kaip ir kiekvienam pilietiškam rokiškėnui, yra graudu kasdien matyti nykstantį unikalų kultūros paveldo objektą. Tad meras užsuko į muziejų ir pasiūlė organizuoti konferenciją, kurios metu būtų  išrutuliota idėja, kaip išsaugoti Rokiškio dvaro alaus daryklos pastatą, vadinamąją Krošinskių pilaitę.

– Kokia šiandien Krošinskių  pilaitės padėtis apskritai? Kokie bus pirmieji žingsniai, jei jau ėmėtės iniciatyvos?

– Muziejininkai ir visuomeninė organizacija „Tyzenhauzų paveldas“ jau seniai bandė atkreipti savivaldybės tarnautojų ir visuomenės dėmesį į šį nykstantį pastatą. Bet dažniausiai viskas baigdavosi maximum tuščiomis kalbomis ar visišku problemos ignoravimu. Penkerius metus toje teritorijoje vykdyti archeologiniai tyrimai, kuriuos organizavo „Tyzenhauzų paveldas“, buvo sustabdyti būtent dėl to, kad nebuvo aiškios vizijos, o kas toliau?

– Ką Krošinskių pilaitė, kurią yra nupiešę gal visi Rokiškio, ir ne tik, dailininkai, fotografuoja visi kaip savotišką miesto simbolį, Rokiškiui reiškia iš esmės? Ar prestižas ją atstatyti, restauruoti, prikelti?

– Tai yra pagrindinis klausimas, į kurį mes turime pirmiausia ir atsakyti: „O kas bus toliau?“ Ar leisime tiesiog sugriūti šiam unikaliam pastatui, ar dėsime visas pastangas, kad jį išsaugotume. Kitas, nė kiek ne menkesnis klausimas: „O kas bus šiame pastate jį restauravus?“ Be aiškios vizijos gauti projektinių lėšų iš paramos fondų būtų neįmanoma. Kažin ar mieste reikalingas dar vienas tuščias pastatas.

Tad konferencijos organizavimas – tik pats pirmas etapas norint šį objektą išsaugoti ir atkurti. Toliau būtų techninio projekto rengimas, projektų paramai gauti parengimas, fiziniai restauracijos darbai, ir šiame pastate  vykdoma tam tikra veikla.

Darbo grupę konferencijai rengti, be manęs, sudaro rajono mero patarėjas Vytautas Saulis, savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Gavėnienė ir visuomeninės organizacijos „Tyzenhauzų paveldas“ pirmininkas Raimondas Sirgėdas.

Neseniai vyko pirmasis mūsų susitikimas. Aptarėme konferencijos organizavimo detales, datą, prelegentų skaičių, pranešimų temas, konferencijos organizavimo ir leidinio sąmatą bei kitus aktualius klausimus.

– Pastatas šiandien avarinės būklės?

– Šiuo metu Rokiškio dvaro alaus daryklos pastato būklė yra avarinė, uždrausta patekti į jo vidų. Yra iš dalies nuslinkę senosios pastato dalies šiaurės vakarų ir šiaurės rytų stogo kampai. Bet kuriuo metu nuo stogo gali nukristi čerpės. Realią pastato būklę turėtų įvertinti specialistai. Tai bus padaryta rengiant techninį projektą.

Rokiškio dvaro alaus daryklos pastatas, anot meno istoriko dr. Gintauto Žalėno, yra vienas pirmųjų (o gal ir  pirmasis) romantizmo epochos neogotikos stiliaus pastatų Lietuvoje. Remdamasis kartografiniais ir ikonografiniais šaltiniais, padariau prielaidą, kad šis pastatas buvo pastatytas 1810–1813 m. (kadaise „Gimtajame…“ buvo apie tai straipsnis). Šalia šio pastato esančioje teritorijoje XVI–XVIII a. stovėjo senosios Rokiškio dvaro sodybos pastatai ir dvaro rūmai.

– Kas atstatys Krošinskių pilaitę, įeis į istoriją. Kodėl iki šiol niekas to nedarė?

– Į klausimą, kodėl niekas iki šiol neatkreipė dėmesio į šį pastatą ir nepasiūlė konkretaus plano, atsakymo neturiu. Abejingumas, kiti prioritetai, supratimo ir kompetencijų trūkumas? Klausimas lieka atviras. Kaip jau minėjau, „Tyzenhauzų paveldas“ kaskart vis primindavo apie problemą, organizavo talkas aplinkai tvarkyti, uždėjo apsauginį stogelį ant griūvančio bokštelio. Be to, šiais metais Krašto muziejus su renginių organizatorių grupe „Alchemikai“ prie buvusio bravoro organizavo elektroninės muzikos vakarą „Memento“, skirtą Europos kultūros paveldo dienoms. Renginio tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į nykstantį kultūros paveldą. Šio renginio metu alaus daryklos pastatas buvo meniškai apšviestas ir nušvito miestiečiams dar nematytomis spalvomis.

– Kiek pinigų reikia svajonėms išpildyti?

– Svarbus faktorius, dėl kurio galbūt niekas nesiėmė gaivinti šio paveldo, yra finansinis. Šiuo metu Lietuvoje yra architektūros paveldo atkūrimo, restauravimo problema. Mat labai daug biurokratinių reikalavimų imantis pastatų restauracijos. Dėl to labai išauga viso projekto sąmata. Ne kiekviena savivaldybė pajėgi finansiškai prisidėti prie tokių projektų.

Labai tikiuosi, kad pagaliau reikalai pajudės iš mirties taško ir po kelerių metų kirpsime restauruoto ir rokiškėnų poreikiams pritaikyto buvusio Rokiškio dvaro alaus daryklos, visų rokiškėnų taip meiliai vadinamos Krošinskių pilaite, atidarymo juostą.

– Kada ta konferencija vyks ir ar tiki, kad viskas nesibaigs, kaip dažnai būna, dar vienu leidiniu ir jam bei diskusijoms prie kavos tuščiai išmestais pinigais?

– Konkreti data dar nenumatyta. Planuojame gegužės mėnesį. Viskas priklauso nuo to, ar idėja bus patraukli, reali. Tikiu, kad turint vieną tikslą įmanoma jį įgyvendinti. Bet tas tikslas turi išlikti, nepaisant to, kas laimės kitus rinkimus, ir būti apsaugotas nuo visų kitų politinių rokiruočių. Pagaliau atėjo laikas išmokti dirbt savo miesto, ne siaurų savo partijų, įstaigų ar asmeninių interesų labui.

– Kodėl būtent dabar atėjo laikas dirbti savo miesto labui? Argi jis ne visada buvo? Argi mes pro pirštus kažko svarbaus nepraleidome?

– Visada kiekvienas žiūrėjo savo „daržo“ ir tempė „antklodę“ į savo pusę. Kažkokia nesuvokiama konkurencija tarp tų pačių kultūros, turizmo įstaigų. Nors esame savivaldybės įstaigos ir dirbame tam pačiam miestui, rajonui ir jo gyventojams. Jei muziejus dirbtų tik pats sau, o ne lankytojams, tai būtų tik senų daiktų sandėlis. Kultūros sostinės projektas buvo gera pradžia visiems išmokti dirbti kartu. Nors ir čia buvo dalinimosi – „čia mano“ (atsakomybė, renginys, darbai, nuopelnai ir pan.). Vis dėlto gera pradžia padaryta ir, kaip sakė Irena Matelienė, niekas čia negalvoja sustoti.

– Ačiū už pokalbį.