Nuo gimusios idėjos praėjo vos du mėnesiai, kai prie Irenos namų pradėjo veikti maisto vagonėlis. / V. Ščiavinsko (lrytas.lt) nuotr.

„Žinot, vienus metus pabuvau namie ir taip išsigandau – taip per tuos metus pasenau, man taip trūko bendravimo. Kol dar iš pradžių buvo skambučiai su prašymai padėti, kažką paaiškinti, dar buvo lyg ir nieko. O po pusės metų skambučiai nutilo“, – kalbėjo Kėdainiuose kebabus vyniojanti Irena Pečiulienė.V. Ščiavinsko (lrytas.lt) nuotr.Prie jos namų stovi maisto vagonėlis „Maistas 65“, kuriame moteris su dviem pagalbininkėmis antrus metus gamina kebabus ir kitokius užkandžius išsinešti.

„Kai atėjo laikas eiti į pensiją, galvojau – metas pailsėti. Prieš tai turėjau su maisto prekyba susijusį versliuką, jį pardaviau – mąsčiau, kad jau labai ilgai užsibuvome: 27 metai prekyboje, nuo pat Nepriklausomybės, – pasakojo Irena. – Tačiau per tuos metus, kai buvau namie, labai morališkai pavargau, mane tai prislėgė“.

Tad moteris ėmė sukti galvą: pensija nėra didelė, su vyru dar nesukriošę – kodėl nepradėjus nedidelio verslo? „Truputį prisidursime prie pensijos, būsime vėl kažkam reikalingi, vėl bus įdomu gyventi“, – argumentus iš naujo imtis verslo vardijo moteris.

Ir visai spontaniškai, po paprasto dukters paraginimo – pagalvok, gal norėtum ką veikti, I.Pečiulienė atsakė: „O žinai, turbūt norėčiau kebabus kepti“. Nuo gimusios idėjos praėjo vos du mėnesiai, kai prie Irenos namų pradėjo veikti maisto vagonėlis.

Vėl į verslą nėrusi moteris neslepia: maisto gamyba jai – visiškai nauja sritis, bet paviliojo tai, kad ji – tam tikra kūryba. „O man labai patiko improvizuoti – beveik galiu garantuoti, kad kebabo su lašiša Lietuvoje daugiau niekas negamina“, – kalbėjo „Maistas 65“ savininkė.

Prieš atsiduodama naujai veiklai I.Pečiulienė iš pažįstamos mokėsi, kaip pati sako, kebabo pamato. Tačiau, pavyzdžiui, padažai, kuriuos siūlo savo klientams – sugalvoti jos pačios, o skonis išgautas iš žolelių, kurias vasarą moteris užsiauginanti.

Prie I.Pečiulienės namų – hektaras žemės, kurioje anksčiau derėdavo agurkai. Dabar čia auga daržovės, kurias valgo maistą vagonėlyje perkantys klientai. „Vyras ir šią vasarą įsipareigojo mums užauginti daržovių“, – juokiasi Irena.

Anot jos, net ir be didelės reklamos per vagonėlio atidarymą sulaukė begalės klientų – nors dirbo trise, nespėjo suktis, todėl teko į pagalbą kviestis vyriškį. Nors pirmosiomis dienomis pasitaikė akimirkų, kai pasigailėjo vėl ėmusis verslo, nes buvo labai sunku – norėjosi viską padaryti kiek galima geriau, o patirties stokojo – šiandien moteris turimu užsiėmimu džiaugiasi: „Aš atsigavau“.

Ir per pandemiją „Maistas 65“ turėjo klientų. Tiesa, ne tiek, kiek geraisiais laikais, bet, kaip sako Irena, nebuvo nė vieno mėnesio, kad nesumokėtų mokesčių ar galvotų atleisti darbuotoją. Tik, jos žodžiais tariant, versle nebuvo gyvumo.

Be to, ir investicijos atsipirko kur kas greičiau, nei tikėjosi – manė, kad tam prireiks ketverių metų, bet užteko ir nepilnų dvejų. Vis dėlto antrą pensiją užsidirbanti moteris plėsti verslo neketina. „Daugiau vagonėlių nereikia – tiesiog noriu turėti užsiėmimą“, – sako pašnekovė.