Tauragiškės Ievos įkurta mažoji bendrija I.Macijauskienės dizaino ir siuvimo studija veikia jau vienerius metus. Iš pirmo žvilgsnio, nedaug, tačiau siuva moteris tikrai kur kas ilgiau. Šio amato Ieva ėmėsi prieš septynerius metus, o palaipsniui gimė ir jau neblogai žinomas jos prekinis ženklas IEVAMAC.

– Mūsų visi namiškiai siuva. Prosenelė siuvo, močiutė dirbo pameistre, mama mezgė ir nėrė, sesuo irgi mezga ir neria. O aš buvau tiksliukė, mokiausi buhalterijos, man patiko matematika. Tačiau net ir matematika man siejosi su siuvimu – sukerpant skaičiavimai reikalingi. Nežinau, kaip, bet sugalvojau, kad man reikia siuvimo mašinos užuolaidoms ar dar kam pasisiūti, – pačią pradžią prisiminė Ieva Macijauskienė.

Nors moteris savo verslą planavo pradėti nuo užuolaidų ar patalynės komplektų, tačiau noras puoštis nugalėjo – griebėsi suknelių. Iš pradžių teko daug ardyti ir iš naujo siūti, tačiau pamažu aprangos konstrukcija darėsi sudėtingesnė. Galiausiai paaiškėjo, kad ir žinių trūksta. Tad motinystės džiaugsmus planavusi tauragiškė tuo pat metu kibo ir į siuvėjų kvalifikacijos mokymus.

– Mokytoja kursuose įvairių gudrybių parodė, daug ką išmokė atlikti paprasčiau, nei bandžiau iki tol. Kai vaikui suėjo septyni mėnesiai, įgijau siuvėjos specialybę. Besimokydama siuvėjo kvalifikacijos, dar važinėjau į Šiaulius mokytis sukirpimo. Įgijusi šią kvalifikaciją, dar pusę metų mokiausi Vilniuje, Dailės akademijoje, aprangos sukirpimo ir modeliavimo, – vardijo pašnekovė.

Čia įdomioji pasakojimo dalis tik prasideda. Dar besimokydama I.Macijauskienė pagimdė savo mažylį ir, atėjus laikui ieškoti darbo, užsiregistravo tuometinėje Darbo biržoje. Ilgai bedarbe būti neteko, mat pavyko gauti finansavimą darbo vietai susikurti. O tada jau liko tik atlaisvinti patalpas įvairiausiems prietaisams: siuvimo, apmėtymo, kilpų, siuvinėjimo mašinoms.

"Šiandien galiu viską daryti savo studijoje. Nuo proginių drabužių iki marškinėlių gamybos. Užsakymų, be abejo, daugiausia vasarą, kai vyksta krikštynos, vestuvės. Dažnai tenka siūti krikštynų kostiumėlius ar sukneles. Plėtojant veiklą labai daug pagelbėjo reklama per tinklaraštininkes. Tinklaraščiui „Wink me“ rašanti mama mane pati susirado vienoje grupėje. Pasiuvau mergaitiškus drabužėlius ir nusiunčiau jai. Pamenu, labai gražiai parašė apie juos ir tai išpopuliarino mano puslapį, – apie verslo pradžiai labai reikalingą reklamą dėstė I.Macijauskienė. – Taip jau susiklostė, kad reklamuoju daugiau vaikiškus drabužėlius, nes pačios tinklaraštininkės užsako jų vaikams. O aš labai mėgstu siūti pagal individualius užsakymus, tačiau moterys ne visada nori, kad jų suknelės būtų paviešintos.

Ievos siūtus gaminius jau įvertino ir fotografai. Su nėščiosiomis dirbančios fotografės užsakė ne vieną suknelę fotosesijai. Kelias siuvimo studijos savininkė bandė pasiūti ir nuomoti. Atrodo, patogu, kai fotografui nereikia sandėliuoti rūbo, nes tai daro pati siuvėja. Tačiau, matyt, menininkams pritrūko individualumo ir toks bandymas nepasiteisino. Vis dėlto toks užmojis sudomino daugiau fotografų ir Ieva pasiuvo pagal jų pageidavimus ne vieną nėščiųjų fotosesijoms skirtą suknelę.

Ar turi siuvėjai profesinių ligų? O gal yra kaip batsiuviai be batų? Tokie spėliojimai visai arti tiesos. Ieva atskleidė, kad gatvėje pamačiusi gražų rūbą mintyse jį įsivaizduoja konstrukcinėmis detalėmis ir bando perprasti, kaip jis buvo pasiūtas. Tik sau dėl laiko stokos jau senokai nieko nepasisiuva. Vis dėlto atžalai laiko ir jėgų atsiranda. Tad net į darželį mažylis vedamas su mamos siūtais drabužėliais.