Jurga ir Paulius Jurkevičiai sako, kad gyvenant Italijoje neįmanoma nesidomėti maistu. Jurgos ir Pauliaus Jurkevičių archyvo nuotr.

Su kuo pirmiausia asocijuojasi lietuviška bulvė? Su cepelinais, plokštainiu, blynais? Tokį banalų ir nusibodusį bulvės įvaizdį keis Italijoje gyvenantys žurnalistai Jurga ir Paulius Jurkevičiai, šį šeštadienį Ilzenbergo dvare surengsiantys tikrą skonio provokaciją. Susirinkusiems svečiams savo restoraną „Pas Jurgą ir Paulių“ Romoje turintys žurnalistai pasiūlys gastronominius eksperimentus, kuriuose lietuviška bulvė derinama su itališkomis tradicijomis. O skonio pilnatvei pasitelks komentarus, šokį ir madą. Artėjant renginiui Jurgą ir Paulių Jurkevičius kalbino „Gimtojo Rokiškio“ korespondentė Rasa Keliuotytė. Pokalbis, žinoma, sukosi apie maistą.

– Kodėl skonio potyrių vakarui pasirinkote Ilzenbergo dvarą? Ką žinote apie jį, ar yra tekę jame lankytis?

P. J. Žinau tiek, kad tai legendinė vieta visomis prasmėmis. Niekada iki šiol neteko jame būti, bet dvarų atmosfera – ypatinga. Tai pirmąsyk pajutome Bistrampolio dvare, netoli Panevėžio. Ten surengėme ne vieną degustacinę vakarienę, mums patiko elegantiška, įpareigojanti aplinka.

J. J. Lietuvoje jau surengėme daugiau kaip 100 gastronominių renginių. Dvarai mus traukia ne tik savo istorija. Jie unikalūs salių monumentalumu – jos didelės, įspūdingos, jose yra galimybė surengti žmonėms ne tik vakarienę, bet visapusišką šventę – tiek gastronominę, edukacinę, tiek ir mados šou, skambant itališkai muzikai. Mūsų gyvenimą Italijoje įprasmins drabužių modeliai, kuriuos demonstruos mūsų dukra Barbora – Romos La Sapienza universiteto politikos mokslų studentė.

– Lietuviška bulvė ir Italija – kas bendro? Ar įmanoma tai suderinti? Kodėl pasirinkote tokią temą?

P. J. Temą pasiūlė Ilzenbergo dvaro vietininkas Gintaras Bingelis. Iš tiesų, šiais delikatesų – trumų, austrių, retų sūrių ir kumpių – laikais imtis bulvės – rizikingas reikalas. Bet įdomus! Juk bulvė XVI–XVII a. buvo dvarų kultūros dalis, dvarininkų maistas. Karaliaus Vladislovo IV rūmų Varšuvoje darže augo egzotiška, labai vertinama daržovė – bulvė. Į Lietuvą ji atkeliavo ir ūkiuose paplito per dvarus. Mes pateiksime kiek kitokią bulvės gastronominę koncepciją, papasakosime, kaip bulvė gaminama Italijos regionuose – Apulijoje, Toskanoje. Nežinau, ar mūsų eksperimentai patiks, bet norisi pateikti vieną kitą skonio provokaciją, sujaukti banalų, nusibodusios daržovės įvaizdį. Tikiuosi, ši misija mums pavyks, nes grįžęs į Lietuvą matau: žmonės labai domisi gastronomija, ištroškę naujų skonio potyrių ir žinių, grynos informacijos.

J. J. Bulvė kaip produktas mums yra įdomi, nes Lietuvoje kur kas skanesnės bulvės, negu Italijoje. Tačiau mes jas pateiksime kitaip, žmonių laukia nauji iššūkiai, netikėtos receptūros. Pavyzdžiui, ar kada ragavote bulvių carpaccio su termiškai neapdorotomis voveraitėmis? O bulvių plokštainį su jūros gėrybėmis ar gamina nors vienas Lietuvos restoranas? Mes gaminsime. Ilzenbergo dvaro virtuvės personalas puikiai gamina plokštainį, o mes – aštuonkojį, karališkas krevetes. Tai kodėl nepabandžius sujungti šių dviejų produktų, dviejų patirčių?

– Kuo ketinate nustebinti vakaro dalyvius?

P. J. Mūsų degustacinių vakarienių tikslas – nebūtinai turi būti banaliai skanu. Turi būti įdomu! Kiekvieną savo patiekalą aiškiname, komentuojame, atsakome į klausimus. Vakaro įžangoje surengsime skonio organų treniruotę – lyginamąją alyvuogių aliejaus degustaciją su komentarais. Juk visi vakaro patiekalai bus gaminami su itin kokybišku, brangiu alyvuogių aliejumi iš Abruco regiono – „Frantoio Montecchia“. Pirmajame plane – bulvė, o antrasis vakaro personažas bus alyvuogių aliejus. Visi patiekalai bus derinami su vynu, derinius paruošė Vyno klubo someljė.

J. J. Esame tikri, kad panašių receptūrų svečiai nebus ragavę. Visų patiekalų skonyje jausite ypatingą žolišką tyro alyvuogių aliejaus aromatą. Be kita ko, jis labai svarbus sveikatai. Gaminsime Italijos Pietų regione Apulijoje mėgstamą receptą – tiella, kuris mums patiems yra iššūkis – tai bulvių derinys su ryžiais ir midijomis. Nuostabus skonis. Nustebinsime ir tuo, kad virtuvė puikiai dera su mada.

– Ar Italijoje kas nors gaminama iš bulvių? O jūs patys – ar Italijoje nepasigendate bulvės, tokios mielos ir įprastos lietuviškoje virtuvėje?

P. J. Pasiilgstu cepelinų, bet tik aukščiausios kokybės.

J. J. Italijoje patiekale, kuris vadinamas caponata, bulvė derinama su makaronų patiekalais, su kitomis daržovėmis. Kai bulvės kepamos kaip garnyras prie mėsos ar žuvies, pagardinamos viena mus žavinčia aromatine žole – rozmarinu. Lietuvoje toks derinys – retas. Mūsų ryšį su gastronomija stengėmės atspindėti naujausioje mūsų knygoje „Romanas su Italija“. Dauguma mūsų renginių svečių pažįsta mus kaip knygų apie Italiją autorius.

– Kada ir kodėl susidomėjote maisto gaminimu? Jūsų firminis patiekalas?

P. J. Visi, kurie atsiduria Italijoje, anksčiau ar vėliau pradeda domėtis maistu. Mano požiūris į gastronomiją – labiau edukacinis, kultūrinis, istorinis. Firminis patiekalas? Tipiškas Romos patiekalas – spagečiai „cacio e pepe“. Labai paprastas, vos iš trijų ingredientų, bet labai sudėtingai gaminamas. Aš pats visada žaviuosi pastos patiekalais, kurie sveikatai ypač reikšmingi. Suvalgęs makaronų visada jaučiuosi puikiai. Romoje veikia mūsų restoranas „Pas Jurgą ir Paulių“. Jame gaminame daug unikalių patiekalų, kurių Lietuvoje neparagausite – pavyzdžiui, iš šviežių ančiuvių. Mūsų renginiuose Lietuvoje dalyvaujantys žmonės stengiasi eiti pirmyn, lavintis gastronomijos srityje, jie atvyksta pas mus į Romą, keliauja kartu su mumis į gastronomines keliones sužinoti, kaip spaudžiamas tyras alyvuogių aliejus, kaip gaminama buivolių mocarela, burata. Kartu fabrike šalia Neapolio studijuojame pastos kokybės paslaptis.

J. J. Italijoje bulvė derinama su aštuonkojais – ir tai vienas nuostabiausių derinių, kurį paragaus ir mūsų renginio Ilzenbergo dvare svečiai. Tai vienos nuostabiausių itališkų salotų. Bulvės persisunks aštuonkojų sultimis, derinsime su salierų stiebais – nepakartojamas skonis. Mūsų restorano „Pas Jurgą ir Paulių“ Romoje firminis patiekalas – polpo affogato – it. aštuonkojis pomidorų tyrėje.

– Kokią virtuvę vertinate?

P. J. Autentišką, žmonių, o ne fabrikų gamintą maistą. Virtuvę, susijusią su konkrečia teritorija, ūkiais, tradicijomis. Nevertinu snobiškų įmantrybių, kičo, beprasmiško kulinarinio maivymosi.

J. J. Gera virtuvė yra ta, kurioje jaučiama rankų šiluma. Pagaminta su aukščiausios kokybės produktais, pagardinta tik vienu vieninteliu riebalu – tyru alyvuogių aliejumi.

– Itališka virtuvė. Su kuo pirmiausia ji jums asocijuojasi?

P. J. Su namais, mamos ir močiutės patiekalais. Svarbu ir tai, kad pietaujama ir vakarieniaujama visada tuo pačiu laiku. Apie tai parašiau knygą „Staltiesės ritmu“. Restoranai tam tikromis valandomis paprasčiausia nedirba. O Lietuvoje? Viskas atvirkščiai.

J. J. Pagaminta čia ir dabar, be jokių paruoštukų iš anksto. Todėl vakaro metu Ilzenbergo dvaro virtuvėje bus daug streso, nes tai neišvengiama, taip ir turi būti. Taip yra mūsų restorane Romoje ir geriausiuose Italijos restoranuose, kai siekiama aukščiausios kokybės.

– Ar italai mėgsta gaminti namuose?

P. J. Turbūt nėra italo, kuris nemokėtų gaminti.

J. J. Maisto pažinimas – tai savęs, savo kūno, sveikatos pažinimas, pagarba savo laikui, noras atrodyti gražiai.

– O lietuviška virtuvė? Kokias pirmiausia asociacijas ji jums kelia?

P. J. Labai daug stereotipinių ingredientų, beprasmiškų madų, kurios atėjo ir niekaip nenori išeiti. Tarkime, toks ingredientas kaip pesto padažas: jį deda visur – į sriubą, į košę, į salotas, ant mėsos ir žuvies. Kodėl? Todėl, kad žalias? Arba jaučio žandas… Nėra Lietuvoje dabar restorano, kuris nesiūlytų jaučio žando.

J. J. Mes visada stengiamės būti pionieriais – atvežėme pirmieji lietuviams aštuonkojį, Kalabrijos nduja, kurios dabar pilni restoranai. Tik ne visi moka šiuos produktus pagaminti kaip italai. Galbūt todėl, kad neįsisavina vienos taisyklės: geros virtuvės pagrindas yra aukščiausios kokybės tyras alyvuogių aliejus.

– Kur einate pavalgyti atvykę į Lietuvą? Ar turite kokią firminę vietelę su geru maistu?

P. J. Gyvename Druskininkuose, gaminame savo namuose. Dažnai restoranuose valgome maistą, kurį patys gaminame per mūsų renginius.

J. J. Mes mėgstame lankytis Lietuvos turguose, ten perkame viską, kas šviežia, bet gaminame namuose patys.

– Dėkoju už pokalbį.

Jurga JURKEVIČIENĖ – Italijoje gyvenanti žurnalistė, rašytoja. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondente romoje, rašė portalui lrytas.lt, žurnalams „L‘Officiel“, „Ieva“, „Stilius“, bendradarbiavo su „Lietuvos ryto“ televizija. Šiuo metu – naujienų portalo 15min rubrikos „Vakarienė pas Jurgą ir Paulių“ bendraautorė. Išleido knygas: „Italija“ (bendraautorė, 2012), „Sava roma“ (bendraautorė, 2014), „Itališkos elegancijos kodas“ (2015), „Stilingi egoistai“ (2017), „romanas su Italija“ (bendraautorė, 2018).

Paulius JURKEVIČIUS – Italijoje gyvenantis žurnalistas, rašytojas, gastronomijos apžvalgininkas. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentu romoje ir Vatikane, vėliau bendradarbiavo su dienraščiu „Verslo žinios“, savaitraščiu „Veidas“, „Žinių radiju“. Šiuo metu – naujienų portalo 15min apžvalgininkas, žurnalo „Verslo klasė“ autorius. Išleido knygas: „Staltiesės ritmu“ (2010), „Italija“ (bendraautoris, 2012), „Sava roma“ (bendraautoris, 2014), „Knyga apie ypač tyrą“ (2015), „Dėl skonio ginčijamasi“ (2017), „romanas su Italija“ (bendraautoris, 2018).