Lietuvos kaime gyvena per 33,2 proc. mūsų šalies gyventojų, tačiau žemės ūkyje dirba tik apie 8 proc. jų. Mažėjant žemės ūkyje užimtų gyventojų skaičiui, kol kas nėra lengva susirasti darbą iš šio sektoriaus pasitraukusiems darbuotojams.

Panaši kaimo kaita vyksta ir visoje Europoje – keičiasi kaimo gyventojų skaičius ir sudėtis, užimtumas ir gyvenimo būdas.

Pradėjo nuo eksporto

Patirtimi, kaip galima susikurti verslą kaime, šiandien jau gali pasidalyti Rima ir Sigitas Bendoriai, valdantys Lukšiuose (Šakių r.) dvi mažas įmones. Dygsniavimo padalinys bei siuvykla, priklausantys UAB „Lukšių tekstilė“, yra Rimos rūpestis. Tuo metu jos vyras Sigitas atsako už įmonės eksportą ir rūpinasi kita įmonėle – „Gahlert tekstilė“, kurios pagrindinis akcininkas yra verslininkas iš Vokietijos. Šios įmonės dėka jiems atkeliauja užsakymų iš Vokietijos.

„Mes šitoje srityje dirbame jau nuo 1996 metų. Visas veiklas, kuriomis dabar užsiima „Lukšių tekstilė“, pradėjome kitoje kartu su partneriu iš Vokietijos įkurtoje įmonėje. Todėl dabar Lukšiuose mes turime dvi įmones ir jos abi yra veikiančios“, – aiškino R.Bendorienė.

Zanavykijos verslininkų šeima dar puikiai prisimena pirmuosius verslo kūrimo žingsnius. Prieš daugiau nei du dešimtmečius jie išsinuomojo patalpas Lukšių žemės ūkio bendrovės angare, išdažė betonuotas grindis, pastatė keletą stalų bei iš Vokietijos atvežtas dygsniavimo mašinas. Pradžioje darbo sąlygos tenkino, nes apimtys buvo nedidelės, o jiems rūpėjo „įsivažiuoti“ versle.

„Angarą šildėme elektra, bet sienos buvo nesandarios, todėl, galima sakyti, šildydavome lauko orą. Jeigu gamybinėse patalpose žiemą temperatūra pasiekdavo 14 laipsnių šilumos, tai jau būdavo labai gerai. Bet esant tokiai temperatūrai siuvėjai jau beveik pirštinių reikia“, – prisiminimais dalijosi R.Bendorienė.

Nesklandumų atsirado ir kai rudenį žemės ūkio bendrovė į gretimus angarus supylė grūdus. Tada po siuvyklą pradėjo šmižinėti žiurkės, kitokie gyvūnai. Anot Rimos, didėjant darbo apimtims, angare pasidarė nebeįmanoma dirbti, tad 2011 metais jie nusprendė iš esmės gerinti darbo sąlygas. Parengę projektą bei sėkmingai gavę Europos Sąjungos paramą naujai kuriamai savo įmonei, jie pasistatė ir naują gamybinį pastatą. Jame dabar ir triūsia UAB „Lukšių tekstilė“ darbuotojai.

Jie iš pirmosios bendrovės – „Gahlert tekstilė“ – nuomoja įrenginius, ši įmonė taip pat superka žaliavas, pateikia užsakymus. Tačiau eksportas į Vokietiją – tik dalis UAB „Lukšių tekstilė“ gamybos apimčių, kiti užsakovai – Lietuvos baldininkai, siuvyklos.

Bendrovės nuotr.

Lengva nebuvo

Šiandien sutuoktiniai jau gali palyginti, kaip skyrėsi pirmieji gamybos žingsniai versle nuo dabartinių. Pradžioje dirbo siauromis mechaninėmis dygsniavimo mašinytėmis, kurios galėdavo dygsniuoti iki 1,6 m pločio audinius. Tekdavę ekscentrikais keisti dygsniavimo raštus.

Dabar pas juos naujuose cechuose visos dygsniavimo mašinos yra kompiuterizuotos ir programuojamos. Įveda programą ir išgauna norimą dygsniavimo raštą. Su šia modernia technika jau dygsniuoja net iki 3 m pločio audinius. Įmonės vadovė neslėpė, kad nauji įrenginiai labai palengvino darbą, nes technologiškai buvo labai daug pažengta į priekį.

Pradžioje ir gamybinės, ir administracinės patalpos buvo bendrame angare, ten pat buvo įsirengę ir kuklias buitines patalpas. Naujaja pastate viskas atskirta – siuvykla, dygsniavimo baras, administracijos bei jaukios buitinės patalpos.

Kito ir darbuotojų skaičius. Dar dirbant UAB „Gahlert tekstilė“, dygsniuotojos dirbo net trimis pamainomis, o siuvyklos visiškai nebuvo. Ją atidarė kiek vėliau. O kai viena pamaina triūsiančios siuvėjos pradėjo nespėti atlikti visų užsakymų, siuvykla pradėjo dirbti dviem pamainomis. Tuo metu bendrovėje jau triūsė per 50 žmonių. Per ekonominę krizę užsakymų gerokai sumažėjo, todėl teko gamybą pertvarkyti, atleisti dalį siuvėjų.

Pertvarkius darbo organizavimą bei gamybą ir įkūrus „Lukšių tekstilę“, į šią įmonę perėjo dirbti 23 žmonės. Dabar, R.Bendorienės teigimu, jie po truputį vėl auga, nes siuvykloje vis daugėja užsakymų, dėl siuvimo paslaugos kreipiasi vis daugiau žmonių . Tad ji neseniai įdarbino 5 naujas siuvėjas. Šiuo metu „Lukšių tekstilėje“ dirba 31 darbuotojas, dauguma jų – moterys, atsvarą joms sudaro 7 čia dirbantys vyrai. Dygsniavimo cechas dirba 2 pamainomis, o siuvykla – viena pamaina.

Pagrindinė UAB „Lukšių tekstilė“ veikla yra dygsniavimo paslaugos. Šią madą į Lukšius atnešė užsakovai vokiečiai. Įvairiais raštais sudygsniuojami įvairiausi audiniai – paltų pamušalai, čiužinių užvalkalai, kiti gaminiai. Šios paslaugos prireikia ne tik paltų, čiužinių, antklodžių siuvėjams, bet ir baldų gamintojams. Pirmiausia sudygsniuojama, o tada – siuvama, nes dygsniai gaminiui suteikia purumo, o jų raštai – įvairumo, išskirtinumo.

Grįžo į tėviškę

Rimą ir Sigitą į Lukšius atvedė gyvenimo aplinkybės. Jie susipažino besimokydami Kauno technologijos universitete. Baigę mokslus bandė įsitvirtinti Vilniuje, pradėjo dirbti gamybiniame susivienijime „Vilma“. Bet viską pakeitė viena aplinkybė – sutuoktiniai laukė šeimos pagausėjimo. Kadangi gyveno bendrabutyje, pasilikti Vilniuje nematė jokių perspektyvų.

Bendoriai (Rima ir Sigitas dešinėje, kairėje – studentė dukra ir jau dirbantis sūnus) su suaugusiais savo vaikais atostogauja retai ir trumpai, nes verslas kaime reikalauja itin daug dėmesio.

Pati Rima – lukšietė, o Sigitas – iš Pabradės. Dažnai jie viešėdavo tai pas vieno, tai pas kito tėvus. Taip ir išgirdo, kad į Lukšius vežamos staklės ir atidaromas Kauno audinių fabriko „Luka“ filialas. Tuomet apsisprendė – gyvens Lukšiuose. Sigitui iš karto naujojoje įmonėje buvo pasiūlytas įrenginių eksploatacijos inžinieriaus darbas. Vėliau, likvidavus šią įmonę, susikūrė UAB „Gahlert tekstilė“.

Rima įsidarbino dyksniuotoja. Ja dirbo, kol sužinojo, kad laukiasi antrosios atžalos – dukros. Kai sveikata neleido įtemptai dirbti gamyboje, pradėjo buhalteriauti, nes įmonei reikėjo buhalterio. Dabar jau juokais Rima pasakoja, kad Mašinų gamybos fakultete apie buhalteriją nieko nemokė, nežinojo nei kas yra debetas, nei kas kreditas, todėl pradžia buvo sunki – net iki ašarų. Bet įprato.

Nekeistų į nieką

Nuo 1992 metų Lukšiuose gyvenantys Bendoriai labiausiai džiaugėsi, kad jų bendrovėje nedidelė darbuotojų kaita – yra darbuotojų, kurie šiame kolektyve dirba jau 24 metus. Dauguma yra lukšiečiai ar aplinkinių kaimų – Griškabūdžio, Liepalotų – gyventojai. Keletas siuvėjų važinėja į darbą iš Šakių.

„Niekada nekilo minčių persikelti kur nors kitur. Kai statėme naujas patalpas, buvo siūlymų keltis į šalia Kauno esančią laisvąją ekonominę zoną, net ir mokesčių lengvatas siūlė. Tačiau mes tokios minties net nesvarstėme, mums atrodė, kad viskas čia, tame kaime, gerai“, – teigė R.Bendorienė. Ji neslėpė, kad išsikėlimas iš Lukšių būtų buvęs skausmingas – būtų tekę atsisveikinti su didžiąja dalimi kolektyvo, o ir patiems į darbą būtų reikėję važinėti pusšimtį kilometrų.

Pasak S.Bendoriaus, dabar didžiausias privalumas, kad jiems iš namų iki darbovietės – vos 1 kilometras. Gali ir dviračiu nuvažiuoti, ir pėsčiomis nueiti, jei tik tą dieną nėra numatytų kelionių. Jokių spūsčių nei rytais, nei vakarais, jokių šviesoforų.

„Darbuotojai irgi dažnai vasaros metu dviračiais į darbą atvažiuoja“, – tikino R.Bendorienė. Anot jos, kaime su žmonėmis visuomet lengviau rasti bendrą kalbą, jie atviresni, patikimesni – tu labiau gali pasitikėti jais, o jie – tavimi. Kur kas stipresnis ir bendruomeniškumo jausmas. Todėl ir darbo rankų įmonėje beveik niekada nepritrūksta. Jei ir atsiranda laisva darbo vieta, tuoj pat būna besisiūlančiųjų ateiti dirbti.

Ne vien žemės ūkis

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertų parengtoje analitinėje apžvalgoje teigiama, kad vis daugiau kaimo gyventojų dirba labai mažose, mažose ir vidutinėse įmonėse (LMMVĮ). Per pastaruosius penkerius metus vidutiniškai kasmet LMMVĮ dirbančių gyventojų padaugėja apie 2,5 proc. 2018 m. jose dirbo 119,5 tūkst. darbuotojų – 30 proc. visų kaimo užimtųjų.

Nors Lietuvos kaime gyvena per 33,2 proc. mūsų šalies gyventojų, tačiau žemės ūkyje dirba tik apie 8 proc. jų. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos kaimo vietovėse 2014–2018 m. laikotarpiu LMMVĮ skaičius nuolat augo. 2018 m., palyginti su 2014 m., veikiančių LMMVĮ skaičius kaimo vietovėse išaugo ketvirtadaliu, o 2018 m., palyginti su 2017 m., – 5,3 proc.

Kaimo vietovėse labiausiai augo įmonių, užsiimančių menine, pramogine ir poilsio organizavimo, profesine, moksline ir technine, administracine ir aptarnavimo veiklomis, informacija ir ryšiais, švietimu, žmonių sveikatos priežiūra ir socialiniu darbu, statyba.

Kaimams ir miesteliams – vertybė

Arūnas Tarnauskas, Šakių UAB „Gulbelė“ direktorius, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų tarybos narys

Tokios mažos įmonėlės daugiausia laikosi ant entuziastų – jų vadovų ar savininkų – pečių. Tai ir gerai, ir blogai. Gerai, nes jie visus procesus išmano, viską jaučia ir širdimi, ir protu. Bet negerai, kad darbas, gamyba atima labai daug laiko ir nelieka jo plėtros analizei, perspektyvų apmąstymui. Taigi žiūrėti toliau į priekį ne visada užtenka laiko ir jėgų.

Juolab kad verslo sąlygos pakankamai sudėtingos. Vyksta verslo koncentracija, todėl išlikti tokiems mažiems pavieniams subjektams yra pakankamai sudėtinga. Spartus gamybos keitimasis – robotizavimasis – smulkiajam verslui taip pat yra gana pavojingas.

Tačiau yra ir kitas aspektas – bet kokiam miesteliui verslo įmonė yra tarsi išganymas, nes ji ne tik sukuria darbo vietų, bet ir padeda ugdyti bendruomeniškumo jausmą.

Padeda kiek gali

Edgaras Pilypaitis, Šakių rajono meras, Marijampolės regiono plėtros tarybos pirmininkas

Mes labai vertiname kaimuose dirbančias įmones, nes jos yra jų vadovų darbo, jų pačių užsispyrimo, didelio kantrumo rezultatas. Tai žmonės, kurie supranta, kad laimę ir sėkmę ne aitvarai atneša, jos sukuriamos pačių darbu, kolektyvo subūrimu, susiklausymu. Sukurti labai glaudūs ir ne tik darbiniai, bet ir žmogiški santykiai yra tokių periferinių įmonėlių sėkmės laidas.

Rajono taryba yra patvirtinusi Šakių rajono verslo plėtros strategiją, sukurtas smulkiojo ir vidutinio verslo paramos fondas, remiantis daugiausia pradedančias savo veiklą įmones. Kiekvienais metais į šį fondą pervedame 10 proc. nekilnojamojo turto mokesčio. Iš šio fondo skiriame beprocentes paskolas. Pernai buvo suteiktos 9 paskolos ir išdalyta 47,3 tūkst. eurų. Nors fondas yra labiau skirtas naujai pradedantiems verslininkams, tačiau visiškai be dėmesio ir paramos nepaliekame ir jau esamų. Aišku, visą laiką norisi, kad mūsų priemonės suteiktų galimybę skirti daugiau lėšų, bet yra kaip yra.

Pagelbės ES parama

Snieguolė Valiulienė, Žemės ūkio ministerijos 2-ojo ES paramos skyriaus vyriausioji specialistė

Šių metų pabaigoje bus renkamos paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama investicijoms, skirtoms ne žemės ūkio veiklai kurti ir plėtoti“ veiklą „Parama investicijoms, skirtoms ekonominės veiklos kūrimui ir plėtrai“.

Kol kas dar nėra patvirtintų priemonės taisyklių, bet bendri reikalavimai nesikeis. Didžiausia paramos suma vienam projektui negalės viršyti 200 tūkst. eurų ir bus finansuojama iki 50 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų. Šia parama kaip tik ir siekiama įvairinti ne žemės ūkio veiklą kaime, skatinti mažųjų įmonių kūrimąsi ir plėtrą, lengvinti darbo vietų kaimo vietovėse kūrimąsi.