Si­mo­na But­ri­mie­nė Aly­taus ki­no te­at­ro „Dai­na­va“ di­rek­to­rė. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.

Tur­būt ne­ras­tu­mė­te žmo­gaus, ku­ris ne­mėg­tų ki­no. Ki­nas – tai kul­tū­ros sri­tis, ap­iman­ti kū­ry­bi­nę, ga­my­bi­nę, moks­li­nę, tech­ni­nę, mo­ko­mą­ją, in­for­ma­ci­nę, švie­čia­mą­ją veik­lą, ku­rios pa­grin­di­nis tiks­las yra ga­min­ti ir ro­dy­ti fil­mus. Ta­čiau ar tik tiek? Ki­nas yra do­va­na žmo­nėms. At­ėję į ki­no sa­lę at­si­pa­lai­duo­ti, pa­si­juok­ti ar kaž­ko nau­jo iš­mok­ti mes pa­lie­ka­me sa­vo pro­ble­mas už ki­no te­at­ro du­rų, įžen­gę pa­ten­ka­me tar­si į Nar­ni­ją, į fan­tas­ti­nį pa­sau­lį, ku­ria­me yra ko­vo­ja­ma su blo­giu, ke­liau­ja­ma lai­ku ar tie­siog po pa­sau­lį. Ki­no fil­mai at­ve­ria pa­tį pla­čiau­sią spal­vų spek­trą žmo­nių vaiz­duo­tei. Lei­džia pa­bū­ti ten, kur dar ne­sa­me bu­vę, ir pa­ma­ty­ti tai, ko net ne­ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti.

Nau­ja ir my­li­ma dar­bo vie­ta

Aly­taus ki­no te­at­ro „Dai­na­va“ di­rek­to­rė Si­mo­na But­ri­mie­nė į šią kė­dę at­si­sė­do prieš pus­an­trų me­tų. Prieš tai dir­bu­si ra­di­ju­je žur­na­lis­to die­nas iš­mai­nė į ki­no in­dust­ri­ją.

Ra­di­ju­je „FM99“ dir­bo jau daug me­tų ir jau­tė­si vis­ką ati­da­vu­si šiai pro­fe­si­jai, bu­vo at­si­ra­du­si ir ru­ti­na, to­dėl, pa­ma­čiu­si skel­bi­mą, kad ieš­ko­mas nau­jas žmo­gus į „Dai­na­vos“ ki­no te­at­ro di­rek­to­riaus po­zi­ci­ją, da­ly­va­vo kon­kur­se ir jį lai­mė­jo.

Pa­ti Si­mo­na at­vi­rau­ja­vi­sa­da my­lė­ju­si ki­ną kaip žmo­gus, kaip žiū­ro­vas, to­dėl šis dar­bas bu­vo ne tik kaž­ko se­no pa­kei­ti­mas, bet ir no­ri­mas bei my­li­mas.

S.But­ri­mie­nė yra gi­mu­si Dzū­ki­jo­je, o Aly­tu­je gy­ve­na jau de­šimt me­tų. Ji sa­ko, kad la­bai įsi­my­lė­jo šį mies­tą, nes jis pui­kus. Taip pat yra bai­gu­si ver­slo ir ad­mi­nist­ra­vi­mo stu­di­jas, to­dėl šis dar­bas su­si­jęs su tie­sio­gi­ne jos spe­cia­ly­be.

Vie­ną die­ną mums no­ri­si le­dų, o ki­tą – keps­nio

Pa­klaus­ta, koks ki­no žan­ras ar fil­mas jai pa­tin­ka la­biau­siai, S.But­ri­mie­nė sa­ko, kad ne­tu­ri ir mėgs­ta­miau­sios dai­nos, to­dėl ir iš­skir­ti vie­no fil­mo ar žan­ro tik­rai ne­ga­lė­tų, nes vis­kas la­bai pri­klau­so nuo si­tu­a­ci­jos: „Juk tas pats ir su mais­tu, vie­ną die­ną mums no­ri­si le­dų, o ki­tą die­ną keps­nio. Kar­tais tie­siog no­ri­si pa­si­žiū­rė­ti rim­tą do­ku­men­ti­nį fil­mą, o kar­tais no­ri­si pa­si­juok­ti pa­tiems iš sa­vęs, iš gy­ve­ni­miš­kų si­tu­a­ci­jų.“

Si­mo­na nu­si­juo­kia pa­klaus­ta, ar ga­lė­tų su­ly­gin­ti sa­ve su ko­kiu nors pa­grin­di­niu fil­mo he­ro­ju­mi. At­sa­ko, kad nie­ka­da apie tai nė­ra gal­vo­ju­si, o ir pa­šmaikš­tau­ja, jog gal jos gy­ve­ni­mas dar per trum­pas ir ne toks įdo­mus, kad bū­tų ga­li­ma fil­mus kur­ti. Bet po de­šimt me­tų tik­rai apie tai pa­gal­vo­tų.

Iš­gy­ven­ti va­sa­rą

Va­sa­ra nė­ra ki­no te­at­rų se­zo­nas, žmo­nės dau­giau lai­ko pra­lei­džia prie jū­ros, prie eže­rų, gam­to­je. O ši va­sa­ra dar su­dė­tin­ges­nė. Po pa­sau­lį iš­ti­ku­sios ne­įpras­tos si­tu­a­ci­jos la­bai nu­ken­tė­jo ki­no rin­ka. Nu­kel­ta la­bai daug prem­je­rų, su­sto­jo fil­ma­vi­mai ir ki­nas iš­gy­ve­no tik­rai la­bai di­de­lį smū­gį.

Ta­čiau nors ir įsi­kū­ręs ne­di­de­lia­me Aly­taus mies­te ki­no te­at­ras „Dai­na­va“ tu­ri ką pa­siū­ly­ti ki­no­ma­nams. Tik­rai yra pa­sau­li­nių fil­mų, ku­riuos da­bar ga­li­te iš­vys­ti ki­no sa­lė­je, prem­je­ros, jos, tu­rė­ju­sios įvyk­ti ko­vo ir ba­lan­džio mė­ne­siais, ren­gia­mos da­bar. To­dėl žmo­nės, ku­rie la­bai iš­si­il­go ki­no sa­lių, ga­li at­ei­ti ir pa­ma­ty­ti dar ne­ma­ty­tus fil­mus.

Šiuo me­tu ki­no te­at­ro sa­lė­je ga­li­ma so­din­ti tik pen­kias­de­šimt žiū­ro­vų, kai pil­no­je sa­lė­je tel­pa net šim­tas sep­ty­nias­de­šimt, nes lai­kan­tis Vy­riau­sy­bės nu­ro­dy­mų rei­kia iš­lai­ky­ti dvie­jų met­rų dis­tan­ci­ją tarp žmo­nių. Pa­ti Si­mo­na sa­ko, kad, kaip yra lie­tu­viš­kas fil­mas „Iš­gy­ven­ti va­sa­rą“, taip ir ki­no te­at­ras šią va­sa­rą ban­dys iš­gy­ven­ti ir ti­ki­si ne­su­lauk­ti ant­ros pan­de­mi­jos ban­gos.

Po tam­sos at­ei­na fil­mai

Pa­si­bai­gus ka­ran­ti­nui ki­no ro­dy­to­jai la­bai il­gai dis­ku­ta­vo, kaip rei­kė­tų grįž­ti į vė­žes, su ko­kia ži­nu­te rei­kė­tų kreip­tis į žiū­ro­vą. To­dėl ki­no cen­tras ini­ci­juo­ja ak­ci­ją „Po tam­sos at­ei­na fil­mai“ ir kvie­čia vi­sus grįž­ti į ki­no te­at­rus, nes jau sau­gu, jau ga­li­ma. Ir ki­no te­at­rų ar­kliu­kas yra įspū­dis, to­dėl nė vie­na na­mų ki­no plat­for­ma ne­pa­keis di­džio­jo ek­ra­no, ne­at­stos įspū­džio, ku­rį žmo­gus gau­na nu­ė­jęs į ki­no sa­lę. Be to, at­ėjęs į ki­no sa­lę su­si­kon­cen­truo­ji į fil­mą, neat­si­trau­ki nuo ek­ra­no, kad nu­lėk­tum iki šal­dy­tu­vo, ne­ty­čia ne­už­snūs­ti ar kai­my­no mu­zi­ka ne­iš­blaš­ko ta­vo dė­me­sio. Ki­no te­at­re vy­rau­ja ki­to­kia emo­ci­ja.

S.But­ri­mie­nė sa­ko, kad žmo­nėms rei­kia žmo­nių, čia taip pat, kaip ir su mais­tu, na­muo­se ga­li pa­si­ga­min­ti la­bai ska­nią va­ka­rie­nę, bet kar­tais no­ri­si iš­ei­ti į res­to­ra­ną pa­va­ka­rie­niau­ti, taip pat yra ir su fil­mais.

Dis­ku­si­jos po fil­mų

„Dai­na­vo­je“ vyks­ta ne tik ki­no fil­mų se­an­sai. Čia taip pat ren­gia­mi fil­mų ap­ta­ri­mai. Ži­no­ma, bū­na ap­ta­ria­mi lie­tu­viš­ki fil­mai, nes Lie­tu­vo­je už­sie­nio de­le­ga­ci­jų nė­ra, nors pa­ti Si­mo­na šmaikš­tau­ja, kad la­bai no­rė­tų, jog Le­o­nar­do DiC­cap­rio ap­si­lan­ky­tų ne tik Lie­tu­vo­je, bet už­suk­tų ir į Aly­tų.

Ir to­kios dis­ku­si­jos po fil­mų su­lau­kia ne­ma­žai dė­me­sio. Šių dis­ku­si­jų me­tu žiū­ro­vas ga­li pa­sa­ky­ti, kaip jis su­pra­to fil­mą, kas jam bu­vo ne­aiš­ku, ko­dėl, pa­vyz­džiui, fil­mas bai­gė­si taip, ko­kias siųs­tas ži­nu­tes jis ga­vo. Kū­rė­jas ga­li pa­aiš­kin­ti, ką šiuo fil­mu no­rė­jo pa­sa­ky­ti, ko­kias min­tis no­rė­jo iš­tran­sliuo­ti. To­dėl šių dis­ku­si­jų me­tu ir kū­rė­jas, ir žiū­ro­vas gau­na at­ga­li­nį ry­šį. Taip pat Aly­tu­je ne­se­niai at­si­ra­do „Nor­ma­lios bo­bos ei­na out“ fil­mai, ku­rie yra dau­giau mo­te­rims pri­tai­ky­ti, bet su­lau­kia ir vy­rų dė­me­sio.

Dau­giau ki­no sa­lių

„Dai­na­vo­je“ fil­mai kei­čia­mi kas sa­vai­tę. Ki­no in­dust­ri­jo­je vi­sa­me pa­sau­ly­je prem­je­ros iš­ei­na penk­ta­die­niais, taip ir Aly­tu­je. „Dai­na­vos“ ki­no te­at­ras vie­nu me­tu ne­ga­li ro­dy­ti la­bai daug fil­mų, nes tu­ri tik vie­ną ki­no sa­lę, kai di­die­ji Lie­tu­vos mies­tai tu­ri po še­šias ar aš­tuo­nias sa­les, to­dėl ir fil­mų pa­si­rin­ki­mas tuo­se ki­no te­at­ruo­se yra žy­miai pla­tes­nis.

Kaip tei­gia ki­no te­at­ro di­rek­to­rė, po­rei­kis Aly­tu­je yra tik­rai dau­giau nei vie­na ki­no sa­lė, bū­tų ge­rai tu­rė­ti bent tris. Ki­no te­at­ro re­per­tu­a­re po­pu­lia­rūs fil­mai bū­na apie tris sa­vai­tes ar­ba mė­ne­sį, ki­ti fil­mai bū­na po sa­vai­tę ar dvi. Taip pat ne­iš­ei­na ap­rėp­ti vi­sų fil­mų, to­dėl kai ku­rių re­per­tu­a­re ne­pa­ma­ty­si. Ki­no fil­mų prem­je­rų me­tu bū­na per daug nau­jų fil­mų, kad Aly­taus ki­no te­at­ras su­ge­bė­tų juos vi­sus pa­ro­dy­ti.