Už­su­ki­te: jau­ki ne­di­de­lė krau­tu­vė­lė, ku­rio­je ga­li­ma ne tik pa­ska­nau­ti sū­rio ar varš­kės už­te­pė­lės, bet ir ap­tar­ti mies­to nau­jie­nas, pa­vyz­džiui, ka­da pa­ga­liau baig­sis ke­lio re­mon­tas Jot­vin­gių gat­vė­je. Pa­čia­me Aly­taus cen­tre įsi­kū­ru­si Vil­kyš­kių pie­ni­nės fir­mi­nė par­duo­tu­vė pa­si­tin­ka va­sa­riš­ko­mis nau­jie­no­mis: pik­ni­kui skir­tais sū­rių rin­ki­niais, nau­jų sko­nių vai­sių kok­tei­liais ir ge­ros die­nos lin­kė­ji­mu, įpras­tu vi­siems me­tų lai­kams. Nors par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kas Ma­rius Ka­mo­rū­nas šiuo me­tu gy­ve­na Kau­ne, ta­čiau vie­na ko­ja yra aly­tiš­kis, su šei­ma pra­lei­džian­tis čia daug lai­ko. Vi­sai ne­at­si­tik­ti­nai Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je jis įkū­rė krau­tu­vė­lę, pa­na­šią į tą, ku­rią me­na iš vai­kys­tės Šven­te­že­ry­je. Kuo ji bu­vo ypa­tin­ga – pa­sa­ko­ja pats Ma­rius.

– Ma­riau, ko­dėl pa­si­rin­ko­te Aly­tų ir pra­dė­jo­te čia ver­slą?

– Lie­tu­vo­je šiuo me­tu yra dvi Vil­kyš­kių pie­ni­nės par­duo­tu­vės – Tau­ra­gė­je (ten ją įkū­rė pa­ti pie­ni­nė) ir Aly­tu­je. Iš tik­rų­jų vis­kas la­bai pa­pras­ta: abu su žmo­na esa­me ki­lę iš Dzū­ki­jos (ji – iš Ta­lo­kių kai­mo, aš – iš Šven­te­že­rio), tai­gi gim­tie­ji kraš­tai ir trau­kia. Se­no­kai kir­bė­jo min­tis kaž­ką Aly­tu­je su­kur­ti, nes yra pla­nų at­ei­ty­je grįž­ti į šį mies­tą. Su tuo ne­iš­ven­gia­mai su­si­jęs klau­si­mas: ką grį­žus veik­ti? Par­duo­tu­vės at­si­ra­di­mas, ga­li­ma sa­ky­ti, ir yra vie­nas re­a­li­zuo­tų pa­mąs­ty­mų apie at­ei­tį ir gy­ve­ni­mą Dzū­ki­jo­je.

 – Jū­sų įkur­ta par­duo­tu­vė tam tik­ra pras­me yra ni­ši­nė. Nors gal­būt dau­ge­lį jo­je siū­lo­mų pro­duk­tų ga­li­ma įsi­gy­ti ir pre­ky­bos cen­truo­se, ta­čiau sa­vi­tu­mo su­tei­kia ori­gi­na­lus in­ter­je­ras, fir­mi­niai ga­mi­niai, ma­lo­nus ap­tar­na­vi­mas. Gai­la, kad to­kių, sa­vo vei­dą tu­rin­čių krau­tu­vė­lių, Aly­tu­je li­ko la­bai ma­žai, nors bū­tent jos pa­de­da pri­si­jau­kin­ti mies­to erd­ves ir su­tei­kia joms ori­gi­na­lu­mo. Pats tru­pu­tį su­ri­zi­ka­vo­te, pra­dė­da­mas ver­slą Aly­tu­je?

– Ni­ši­nė ar ne­ni­ši­nė mū­sų par­duo­tu­vė­lė – sun­ku vie­na­reikš­miš­kai pa­sa­ky­ti. Idė­jos pras­me – taip, ni­ši­nė. Su­ža­vė­jo min­tis, kad čia bus pre­kiau­ja­ma po­pu­lia­raus ir ska­naus lie­tu­viš­ko pre­ki­nio žen­klo pro­duk­ci­ja, bus jau­ki ap­lin­ka tiek ap­si­pirk­ti, tiek pa­sė­dė­ti ir iš­ger­ti ka­vos. Prieš ati­da­ry­da­mas par­duo­tu­vę pats lan­kiau­si vi­so­se Vil­kyš­kių pie­ni­nės ga­myk­lo­se. Įsi­ti­ki­nau, kad jo­se daug dė­me­sio ski­ria­ma re­cep­tū­rai, ga­my­bos tech­no­lo­gi­jai, kad dar­buo­to­jai, sa­ky­čiau, net­gi ser­ga kū­ri­mo aist­ra. Tas man pa­li­ko įspū­dį. Bet no­rė­jo­si ne tik fir­mi­nės šio ga­min­to­jo krau­tu­vė­lės, bet ir be­tar­piš­ko ben­dra­vi­mo su pir­kė­ju. Esu ki­lęs iš ma­žes­nio mies­te­lio, ku­ria­me vi­si vie­ni ki­tus pa­žįs­ta, ži­no, ką ku­ris pir­kė­jas mėgs­ta ir per­ka. Ma­ne ža­vi par­duo­tu­vė­lė kaip ben­druo­me­nės da­lis. Ti­kė­jau, kad to­kia ver­slo idė­ja ga­li iš­si­pil­dy­ti ir Aly­tu­je. Ver­sle abu su žmo­na esa­me ne vie­ne­rius me­tus, bet pre­ky­bo­je vis­ko mo­ko­mės iš nau­jo. Sten­gia­mės nuo­lat to­bu­lė­ti, ge­riau ap­tar­nau­ti, pa­siū­ly­ti tiek nau­jų pro­duk­tų, tiek ir kaž­ką nau­jo vie­to­je ga­min­ti, de­ser­tus ar kok­tei­lius, sū­rių rin­ki­nius, do­va­nų rin­ki­nius – tu­ri­me ir dau­giau idė­jų. Va­sa­rą la­bai pa­to­gi nau­jie­na yra sū­rių rin­ki­nys iš­si­neš­ti. Jau­čia­me pir­kė­jų su­si­do­mė­ji­mą, ku­ris ska­ti­na ne­su­sto­ti, ne­pa­varg­ti ir to­bu­lė­ti. Pas mus ra­si­te įdo­mes­nį prie sū­rio ar už­te­pė­lės de­ran­tį pro­duk­tą, o gal šven­tėms ar ypa­tin­gai pro­gai su­dė­lio­tą ska­nią do­va­ną su šia pro­duk­ci­ja. Taip pat gal­vo­ja­me asor­ti­men­tą pa­pil­dy­ti pro­duk­tais, ku­rie be pri­dė­ti­nio cuk­raus, be gli­ti­mo. Sma­gu, jog su­lau­kia­me ge­rų at­si­lie­pi­mų, kad klien­tai įver­ti­na vie­ną ar ki­tą idė­ją. Lau­kiam ir kon­struk­ty­vios kri­ti­kos, gal­vo­jame apie pa­to­gu­mą klien­tui bei tai, ko jis ti­ki­si čia už­su­kęs, sten­gia­mės iš­girs­ti ir pa­to­bu­lė­ti.

 – Pa­ti­ria­te iš­ban­dy­mą su Jot­vin­gių gat­vės re­konst­ruk­ci­ja. Ko­kias iš­va­das sau pa­si­da­rė­te iš šios si­tu­a­ci­jos?

– Jot­vin­gių gat­vės, ku­rio­je įsi­kū­ru­si ir mū­sų par­duo­tu­vė­lė, re­konst­ruk­ci­ją iš­tver­si­me, bet įta­ką ver­slui tik­rai jau­čia­me. Pats esu lin­kęs ben­drau­ti tiek su par­duo­tu­vės tie­kė­jais, tiek ir su „Pa­ra­mos“, at­lie­kan­čios gat­vės tvar­ky­mo dar­bus, vy­rais. Džiau­giuo­si, kad at­si­ra­do pro­ga pa­ben­drau­ti ir su me­ru Vy­tau­tu Gri­ga­ra­vi­čiu­mi, ir pa­va­duo­to­ju Taut­vy­du Ta­mu­le­vi­čiu­mi, kad į vi­sus ma­no klau­si­mus apie gat­vės tvar­ky­mo per­spek­ty­vas at­sa­ko, da­li­ja­si nau­ja in­for­ma­ci­ja, spren­di­mais. In­for­ma­ci­jos apie mies­to tvar­ky­mą tik­rai ne­bus per daug, bet bū­tų ge­rai, jog ji bū­tų lai­ku su­teik­ta, nes, mū­sų at­ve­ju, pir­kė­jų srau­tas, ypač kai įva­žia­vi­mas į sto­vė­ji­mo aikš­te­lę bu­vo per­kas­tas, su­ma­žė­jo dras­tiš­kai. Tu­rė­da­mas in­for­ma­ci­jos apie tai, kaip bus tvar­ko­mos mies­to erd­vės, ver­slas taip pat lai­ku ga­lė­tų pri­im­ti spren­di­mus, pa­si­ruoš­ti tam. La­bai lau­kia­me nau­jos gat­vės su vi­sa in­fra­struk­tū­ra. Jo­je, ma­nau, pa­siū­ly­sim klien­tams pa­pil­do­mų pa­to­gu­mų va­sa­ros se­zo­nu.

 – Ar Jus, kaip ver­sli­nin­ką, ten­ki­na mies­to va­do­vų po­žiū­ris į ver­slą?

– Bū­tent iš žmo­giš­ko­sios pu­sės kon­tak­tai yra tik­rai ma­lo­nūs, taip pat ir po­žiū­ris į ver­slą adek­va­tus. Su me­ru bu­vo­me su­si­ti­kę ir pa­si­kal­bė­jo­me per Aly­taus eko­no­mi­kos fo­ru­mą. Aly­tus, kaip ir dau­gu­ma sa­vi­val­dy­bių, tu­ri ver­slo ska­ti­ni­mo pro­gra­mą. Tai yra ge­rai, nes pa­ro­do tam tik­rą dė­me­sį, bet pa­tys ver­sli­nin­kai – ypač ne­se­niai įkū­rę ver­slą – ir­gi tu­rė­tų bū­ti pro­ak­ty­vūs: ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos, daž­niau ben­drau­ti su An­dre (An­drė Ze­ne­vi­čie­nė, Tur­to val­dy­mo ir ver­slo sky­riaus vyriausioji spe­cia­lis­tė) iš mies­to sa­vi­val­dy­bės, su Al­gi­man­ta (Al­gi­man­ta Šči­gi­lins­kie­nė, Aly­taus ver­slo kon­sul­ta­ci­nio cen­tro di­rek­to­rė) – šie žmo­nės yra sa­vo sri­ties ži­no­vai. Ben­drau­jant at­si­ve­ria dau­giau ga­li­my­bių, ga­lų ga­le pa­dis­ku­tuo­ji apie šiandienos iš­šū­kius, kaip ir ko­kio­mis prie­mo­nė­mis ga­li­ma ban­dy­ti juos spręs­ti. Pa­ga­liau, kaip tvar­ko­si ki­ti, ku­rie su­si­du­ria su pa­na­šiais klau­si­mais.

 – Kaip ma­no­te, ar aly­tiš­kiai (ver­sli­nin­kai ir ne tik) yra pa­kan­ka­mai ak­ty­vūs kaip mies­to pi­lie­čiai?

– Kar­tais ten­ka gir­dė­ti aly­tiš­kius kal­bant, kad mies­to val­džia ar­ba da­ro ne tuos dar­bus, ku­rių ti­ki­si mies­tie­čiai, ar­ba „nie­ko ne­da­ro“. Ma­no ma­ny­mu, gy­ven­to­jai taip pat tu­rė­tų ak­ty­viau reikš­ti nuo­mo­nę. Jei pats ne­nu­ė­jai ir ne­iš­sa­kei lū­kes­čių, tai ir skųs­tis nė­ra ko. Ne­se­niai Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės in­ter­ne­to pus­la­py­je su­si­pa­ži­nau su mies­to stra­te­gi­niu plėt­ros pla­nu. Ja­me įvar­dy­ta vi­zi­ja ir trys mies­to plėt­ros pri­ori­te­tai. Mies­tui svar­bu vie­šų­jų pa­slau­gų pri­ei­na­mu­mas ir ko­ky­bė, mies­to eko­no­mi­nio au­gi­mo ska­ti­ni­mas, in­fra­struk­tū­ros plėt­ra. Da­ro­mus dar­bus ir reik­tų ver­tin­ti per šią priz­mę. Ei­kime iš­sa­ky­kime, kas, mū­sų nuo­mo­ne, yra svar­biau, iš­gir­sime mies­to va­do­vų po­žiū­rį, pa­dis­ku­tuo­sime.Taip pat tu­rė­tu­me bū­ti ak­ty­vūs, kai pra­si­dės dis­ku­si­jos apie Aly­taus mies­to stra­te­gi­ją iki 2025 me­tų. Kas ir ka­da dis­ku­tuo­ja – ne­ži­nau, kaip kon­kre­čiai ši stra­te­gi­ja ku­ria­ma – ne­ži­nau. Pa­ra­šy­siu me­rui, pa­klau­siu. Ma­nau, at­sa­kys. Ir bū­ti­nai da­ly­vau­siu to­se dis­ku­si­jo­se, pa­kvie­siu ki­tų bi­čiu­lių aly­tiš­kių.

 – Kaip ma­no­te, kas tu­rė­tų keis­tis Aly­tu­je, kad čia vėl at­si­ras­tų dau­giau smul­kio­jo ver­slo, ku­rį iš­stū­mė pre­ky­bos cen­trai, – ke­pyk­lė­lių, ka­vi­nių ir ki­tų pa­na­šių jau­kių vie­te­lių?

– Ne­sa­ky­čiau, kad tik pre­ky­bos cen­trai iš­stū­mė smul­kiuo­sius ver­slus. Ma­žes­nių ver­slų at­ve­ju ta per­spek­ty­va la­bai pri­klau­so nuo žmo­nių, ku­riems pa­slau­gos rei­kia, ir, ži­no­ma, nuo mū­sų ver­slu­mo – ar ga­li­me pa­siū­ly­ti kaž­ką ki­to­kio, nei žmo­gus ras pre­ky­bos cen­tre. Jei­gu taip, tai ką, ir ar dėl to žmo­gus eis pas ta­ve? Pats smul­kio­jo ver­slo mo­de­lis rin­ko­je gal ir skam­ba ro­man­tiš­kai, bet jei­gu ban­de­lė ne­si­ski­ria kai­na ar ko­ky­be, jei­gu ap­tar­na­vi­mas ne­si­ski­ria nuo di­džio­jo pre­ky­bos cen­tro – tai ko­dėl žmo­gui ei­ti ten? Rin­ko­je iš­gy­ve­na tie ver­slai, ku­rie tam tik­rą lai­ko tar­pą tu­ri tam tikrą kon­ku­ren­ci­nį pra­na­šu­mą. Ga­lų ga­le, pir­mą mė­ne­sį žmo­nės ga­li lan­ky­tis vien dėl to, kad tai nau­ja vie­ta – tai ir­gi tam tik­ras pra­na­šu­mas. Ži­no­ma, smul­kie­ji ver­slai pri­klau­so­mi nuo to, kiek gy­vy­bin­gas yra pats mies­tas ar re­gio­nas. Čia mes at­si­re­mia­me ir į daug di­des­nę pro­ble­mą, stip­riai pa­lie­tu­sią vi­sus re­gio­nus, tai yra ma­žes­nių mies­tų tuš­tė­ji­mas. Pro­ble­ma nė­ra pa­pras­ta ir aš pats ne­tu­riu aiš­kaus at­sa­ky­mo, kaip ją iš­spręs­ti. Ma­nau, tu­ri­me su­si­telk­ti vi­si – tiek mies­to val­džia, tiek ver­slas, tiek aly­tiš­kiai. Mies­to val­džia tu­rė­tų steng­tis dėl ver­slo są­ly­gų, ver­sli­nin­kai – dėl mies­tie­čių, o mies­tie­čiai: dėl smul­kio­jo ver­slo – tiek kaip pa­slau­gos ar pro­duk­to pir­kė­jai, tiek kaip dar­buo­to­jai, tu­rin­tys (pa­si­ruo­šę įgy­ti) rei­kia­mų kom­pe­ten­ci­jų ir ga­lin­tys pri­si­dė­ti sa­vo dar­bu ir ži­nio­mis. Tuo­met ir smul­ku­sis ver­slas Aly­taus mies­te (re­gio­ne) tu­rės dau­giau ga­li­my­bių įsi­kur­ti ir iš­gy­ven­ti. Taip pat rei­kia drą­sin­ti ir ska­tin­ti smul­kiuo­sius ver­slus, ku­rian­čius pro­duk­tą ar tei­kian­čius pa­slau­gą ne tik aly­tiš­kiams ar Aly­taus re­gio­nui. Ga­li sau gy­ven­ti Aly­tu­je, o pa­slau­gas teik­ti Klai­pė­dos, Šiau­lių, Vil­niaus ar už­sie­nio ša­lių klien­tams. Pa­vyz­džiui, mū­sų par­duo­tu­vės „Fa­ce­bo­ok“ pa­sky­rą ad­mi­nist­ruo­ja Mil­da Pa­klons­kai­tė – pui­ki ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė, ki­lu­si iš Ra­džiū­nų. Kai kal­bė­jau apie aly­tiš­kių kom­pe­ten­ci­jas – bū­tent to­kį pa­vyz­dį tu­riu gal­vo­je, ji pui­kiai iš­ma­no ko­mu­ni­ka­ci­ją, nuo­lat do­mi­si tuo, tu­ri pa­tir­ties, dir­ba su ki­tų Lie­tu­vos mies­tų ir už­sie­nio ša­lių klien­tais. Šiuo me­tu ji re­zi­duo­ja ne Aly­tu­je, bet daž­nai čia lan­ko­si, ir bū­tent Dzū­ki­jos sos­ti­nė mus su­pa­žin­di­no. Aš ser­gu už kraš­tie­čius, ir jei­gu mū­sų ver­slai ga­li vie­nas ki­tam pa­dė­ti – va­lio, aš už!

Be­veik kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį su žmo­na pra­lei­džia­me Aly­tu­je. Po dar­bų ar iki til­to ei­na­me pa­si­vaikš­čio­ti, ar pa­val­gy­ti kur nors ka­vi­nu­kė­je, ar su­si­tik­ti su bi­čiu­liais mies­te, į ki­ną nu­ei­na­me. Taip pat ir kul­tū­ri­nių ren­gi­nių Aly­tu­je ne­stin­ga, tai tik­rai džiu­gi­na. Sėk­mės vi­siems!

Saulė PINKEVIČIENĖ