Miškų augintojai ir miško darbų rangovai yra tarsi viena nedaloma grandis. Apie tai, kaip šiandien gyvena miško darbų rangovai, kaip jie vykdo darbus, kokias perspektyvas mato papasakojo miškininkas, Miško darbų rangovų asociacijos vadovas Vidmantas Jusas.

Laukia pertvarkos

Šiais metais miško darbų rangovai, užsiimantys miškų ruoša, sodinimu ir kitais darbais sutelkė jėgas ir susivienijo. Kaip jie patys teigia – ne iš gero gyvenimo, o todėl, kad jų padėtis tapo tiesiog katastrofiška. Dabar miško darbų rangovai, kaip ir kiti šalies miškininkai, laukia permainų. „Valstiečių laikraštis“ klausė V.Juso, kokių permainų jie tikisi? „Jei bus taip, kaip aiškina Aplinkos ministerijos valdininkai, tai nei girininkas, nei eigulys, nei miško darbininkas jokių permainų iš pradžių nepajus. Kaip bus toliau – jokio plano nėra. Miško darbų rangovai, kurie atlieka daugiau kaip pusę visų darbų valstybiniuose miškuose, taip pat esminių permainų turėtų nepajusti“, – dėstė V.Jusas. Tačiau jis pabrėžė, kad skirtingai nei girininkijų darbininkai, rangovai permainų nori, nes jie atsidūrė aklavietėje. Pasak asociacijos vadovo, jei prieš dešimtmetį steigėsi naujos miško ruošos įmonės, kadangi žmonės matė galimybę užsidirbti, tai dabar įmonės stabdo veiklą, nes ji tapo nuostolinga.

Tarsi neegzistuoja

V.Jusas pažymi, kad miško darbų rangovai šiuo metu mūsų valstybėje tarsi neegzistuoja. Pavyzdžiui, Statistikos departamente apie miško darbų rangovus, jų atliekamą darbą bei turimą techniką jokios informacijos nėra. Todėl nėra aišku, kiek darbų atlieka rangovai, o kiek patys privačių miškų savininkai. „Kaip žinia, beveik pusė medienos pagaminama privačiuose miškuose. Nėra statistikos, kiek darbų atlieka patys savininkai, tačiau iš savo patirties galiu spėti, kad – mažiau kaip dešimtadalį. Visus likusius darbus atlieka rangovai, didesni ar mažesni, legalūs ir nelegalūs“, – dėstė Miško darbų rangovų asociacijos vadovas. Anot V.Juso, iki šiol dauguma rangovų dalį pajamų gaudavo atlikdami paslaugas privačiuose miškuose. Tačiau dėl ekonomiškai nepatrauklių gamybinės komercinės veiklos sąlygų privačiuose miškuose gerokai sumažėjo miško kirtimų, o tai tiesiogiai paveikė ir rangovus.

Sumažėjo darbų

Taip jau sutapo, kad užsieniečiams pradėjus domėtis Lietuvos miškais, buvo įvestas 5 proc. mokestis už pagamintą medieną ir nenukirstą mišką. Dėl šio mokesčio privačių miškų savininkams patiems kirsti savo mišką tapo nuostolinga. Todėl pastarieji, norėdami sutaupyti per 20 proc. mokesčių, ėmė pardavinėti miškus su žeme užsieniečiams. V.Jusas pabrėžia, kad šiuo metu Lietuvoje nenukirsto miško kaina yra labai žema, ji mažesnė nei Latvijoje ar Estijoje, ką jau kalbėti apie Skandinaviją. Būtent skandinavai lietuvių savininkams ėmė siūlyti pačias didžiausias kainas. Deja, nusipirkę mišką jie neskuba vykdyti jokių darbų, todėl rangovams privačiuose miškuose daugiau kaip trečdaliu sumažėjo užsakymų, drauge mažėjo ir pajamos. V.Jusas viliasi, kad ateityje jiems, kaip rangovams, darbo gali pagausėti. Juk, pasak pašnekovo, privačius miškus ims valdyti stambūs užsienio savininkai, kurie atliks didesnius nei šimto kubinių metrų medienos kirtimus.

Trūksta darbuotojų

Miškų ūkio darbai niekada nebuvo nei gerai mokami, nei lengvi ir patrauklūs, todėl šiame sektoriuje trūksta motyvuotų darbininkų, norinčių ir sugebančių dirbti. Šiuo metu itin trūksta miško pjovėjų. „Nei darbo birža, kuri organizuoja įvairius teorinius kursus, nei kuri nors mokymo įstaiga neparuošia specialistų, kurie rankose būtų laikę benzininį pjūklą, ką jau kalbėti apie miško kirtimo mašinas. Todėl miško pjovėjai miške pamatę griūvantį medį iš miško pabėga ir daugiau nebegrįžta“, – problemas išsakė Miško darbų rangovų asociacijos vadovas. V.Jusas atvirai pasakojo, kad rangovai neturi išeities ir yra priversti miško pjovėjams patikėti savo techniką, kuri neretai būna ir sugadinama. Dar viena problema – nemaža dalis žmonių, išmokę dirbti miško pjovėjo darbus ir įgiję kvalifikaciją išvažiuoja į Norvegiją, kadangi ten uždarbis daug didesnis. Pasak V.Juso, mūsų šalyje uždarbis menkas ne todėl, kad darbdaviai – gobšuoliai, paprasčiausiai miško darbų rangos įkainiai maži. Jie daugiau kaip dešimtmetį ne tik neaugo, bet ir sumažėjo. Valstybiniuose miškuose dauguma miškų urėdijų vadinamuose viešuosiuose konkursuose nustato maksimalius įkainius, kurie pastaruoju metu rangovams tapo mažesni už savikainą. Todėl Miško darbų rangovų asociacija, siekdama nustatyti objektyvius įkainius, užsakė Aleksandro Stulginskio universitete studiją. Iš atliktos analizės matyti, kad miško pjovėjo ir kirtimo mašinos vidutiniai darbo įkainiai yra 1,5 karto didesni už urėdijų nustatomus įkainius.