Kęstučio Kadūno nuotr.

Lietuvoje vis dar įprasta situacija, kai gyventojai patys ardo senus automobilius ir vėliau susiduria su sunkumais, kaip tinkamai atsikratyti vertės neturinčiomis transporto priemonių dalimis. Tarp daugiausia problemų sukeliančių atliekų patenka plastiko turinčios dalys, o jų transporto priemonėse tik daugėja, taip pat naudota alyva ir kitos bevertės atliekos.

„Sveiki, gal patartumėte, kur Vilniuje galima išvežti automobilinę plastmasę? Automobilis yra po avarijos, išardytas, o stambių gabaritų atliekų aikštelė plastiko atliekų nepriima“, – klausia gyventojas, atsiuntęs užklausą www.atliekos.lt.

„Užklausų, kur dėti bevertes automobilių atliekas, susidarančias po transporto priemonės ardymo ar remonto, srautas mums tik didėja. Aplinkosauginiu požiūriu tai, kad gyventojams rūpi atliekų rūšiavimas, yra teigiamas dalykas, tačiau tendencijos, kad žmonės neretai imamasi neteisėtos automobilių ardymo (ne remonto) veiklos ir galbūt net nežinodami, kad tokią veiklą draudžia teisės aktai, neramina“, – sako Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkytojų asociacijos (ENTPTA) vadovas Vladimir Jankoit.

Pasak jo, neteisėtai transporto priemonę, ar ji būtų po avarijos ar tiesiog dėl amžiaus nebetinkama naudojimui, ardantis gyventojas prisiima riziką ir atsakomybę būti parauktam administracinėn atsakomybėn, sumokėti už susidariusių atliekų sutvarkymą ir, jei būtų nustatyta, atlyginti aplinkai padarytą žalą.

Pagal teisės aktus eksploatuoti netinkamą transporto priemonę (ENTP) gali ardyti tik asmenys, kurie turi taršos leidimą ir tokių atliekų tvarkymo licenciją. Administracinių nusižengimų kodekse numatyta, kad už ūkinės veiklos vykdymą neturint Aplinkos apsaugos įstatyme ar kituose aplinkos apsaugą ar gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyto leidimo bei aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimą užtraukia baudą asmenims nuo 300 iki 560 eurų, juridinių asmenų vadovams – nuo 900 iki 1 700 eurų, kitiems atsakingiems asmenims – nuo 600 iki 1 150 eurų.

„Galvosūkio, kaip atsikratyti tokiomis atliekomis nebūtų, jei ENTP ir jų dalys patektų pas licencijuotus atliekų tvarkytojus arba pristatytos transporto priemonių gamintojų ir importuotojų įsteigtas ENTP priėmimo vietas. Visos automobilių atliekos, įskaitant bevertes, bus tinkamai perdirbtos“, – sako Gamintojų ir importuotojų asociacijos atstovė Vitalija Sičiūnienė.

Bendrovės „Atliekų tvarkymo centras“ vykdomosios direktorės Kristinos Štelmokaitienės teigimu, teoriškai visas plastikas gali būti perdirbamas, o pas atliekų tvarkytojus patekusios plastiko atliekos yra išrūšiuojamas: dalis atliekų keliauja į perdirbimą, o tam netinkančios atliekos panaudojamos energijai gauti ir nepatenka į sąvartynus.

„Daugiausia žalos aplinkai susidaro dėl nelegalios automobilių ardymo veiklos ir pakelėse, pamiškėse bei kitose nuošalesnėse vietose nugulančių atliekų“, – kalba K. Štelmokaitienė.

Senų automobilių ardymo metu susidaro rinkoje vertės neturinčios atliekos kaip padangos, plastikas, guma, stiklas, salono apdailos medžiagos, sėdynės, kilimėliai ar alyva. Už tokių atliekų pridavimą jų tvarkytojams tenka sumokėti. Metalo turinčios automobilių atliekos, kaip kėbulai, sparnai, akumuliatoriai, amortizatoriai ar filtrai, turi teigiamą rinkos vertę ir už jas netgi galima gauti atlygį.

Problemos dėl plastiko atliekų

Daugelyje šiuolaikinių transporto priemonių gali būti nuo trečdalio iki maždaug 50 proc. įvairaus plastiko. Iš plastiko gaminami automobilių bamperiai, degalų bakai, žibintai, plastiko detalių apstu automobilio salone (puodelių laikikliai, sėdynės, saugos diržai, oro pagalvės, kilimai ir kt.). Plastiko yra net ir automobilių akumuliatoriuose.

Automobilių gamintojai renkasi plastiką dėl jų atsparumo ir ilgaamžiškumo. Be to, plastikas yra kur kas lengvesnis nei metalas ir dėl to sumažina transporto priemonės svorį bei degalų sąnaudas. Tai – viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios plastikas taip plačiai yra naudojamas transporto priemonėse ir jo paklausa automobilių gamyboje dėl griežtėjančių aplinkosaugos reikalavimų tik didėja. Maža to, plastikas ne tik sumažina transporto priemonėse naudojamų dalių masę, bet ir suteikia daugiau projektavimo laisvės, palyginti su metalais.

Daugiau nei 70 proc. automobiliuose naudojamo plastiko atitenka keturiems polimerams: polipropilenui, poliuretanui, poliamidui ir PVC, o iš viso automobilio gamyboje naudojama apie 39 skirtingų rūšių plastiko ir polimerų. Anot www.nexant.com, automobiliuose naudojamas poliuretanas sudaro apie 19 proc. visų plastikinių medžiagų svorio, polipropilenas – 15 proc., polietilenas ir poliesteris – po 11 procentų. Pavyzdžiui, automobilio buferis yra gaminamas iš polipropileno, o automobilių žibintų plastikiniai dangteliai dažniausiai gaminami iš polimetilmetakrilato.

Polimerų naudojimą didina ir į rinką besiskverbiančios elektrinės transporto priemonės, kurių salono dizainas ir medžiagų panaudojimas jame radikaliai nesiskiria nuo salonų vidaus degimo varikliais varomų automobiliuose. Teigiama, kad polikarbonato vartojimą augina kompiuterinė įranga elektromobiliuose.

„Nors elektrinėse transporto priemonėse nebus tradicinės degalų sistemos ir jose yra gerokai mažiau dalių nei įprastiniuose automobiliuose, elektromobiliuose vis tiek bus montuojama ličio jonų baterija, juose taip pat bus daug plastiko ir metalų, padangų ir kitų dalių, kurios irgi keliaus į pakartotinį naudojimą ar perdirbimą“, – sako V. Sičiūnienė.