LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Nors pavasarį juodomis spalvomis pieštos prognozės nepasitvirtino ir šalies ekonomikos rodikliai kyla, visuotinis karantinas bei COVID-19 viruso grėsmė sustabdė ne vienos įmonės veiklą, o tūkstančiai žmonių iki šiol yra prastovose, arba – dar blogiau – prarado darbą. Jau dabar aišku, kad įsibėgėjant antrajam karantinui, kuris, jau dabar prognozuojama, truks gerokai ilgiau nei kol kas numatytos trys savaitės, tokių tik daugės.
Mūsų rajone pandemijos pasekmės jaučiamos gal kiek mažiau, bet tikrai galime rasti ne vieną nukentėjusią įmonę ar žmogų.
Tačiau buvo ir tokių, kuriems netikėtas viso pasaulio nokdaunas atvėrė naujų galimybių. Viena jų – pasvalietė Vilma Ulskienė. Moteris per patį pirmo visuotinio karantino įkarštį pradėjo naują verslą – įkūrė vienetinių ir riboto tiražo rūbų siuvimo studiją „V design studio“ (Vilmos dizaino studija).
Vargu ar daug kam reikia pristatyti šią verslią ir aktyvią moterį. Vilma jau šešiolika metų sėkmingai dirba kosmetikos platinimo versle – vadovauja „Oriflame“ atstovybėms Pasvalyje ir Biržuose. Kita jos sritis – karnavalinių rūbų nuoma. Įspūdinga V. Ulskienės rūbine naudojasi ne tik teminius vakarėlius pamėgę aplinkinių rajonų gyventojai ar saviveiklos kolektyvai, bet ir profesionalios Lietuvos teatrų trupės. Pasvalietės sukurtais apdarais puošėsi ir ne vieno populiaraus televizinio projekto dalyviai.
– „V design studio“ gimė iš pirmo žvilgsnio pačiu netinkamiausiu metu – per patį pirmojo karantino įkarštį. Kodėl?
– Mintis šovė prieš penkerius metus, bet tam, kad ją realizuočiau, reikėjo labai geros įrangos. Pradėjau jos ieškoti ir labai greitai supratau, jog mano finansiniai ištekliai per maži, kad galėčiau investuoti į rimtą siuvyklą. Dairiausi, žiūrėjau, skaičiavau, bet visus tuos metus tai tebuvo svajonė. Ir tada staiga nutinka tai, kas nutinka – pandemija. Pasidaro aišku, jog karnavalinių rūbų niekam dar ilgai nereikės, nes vestuvės, šventės, spektakliai tokie, kokie buvo iki šiol, „stoja“ ilgam. Ir ateina suvokimas, kad arba darai kažką čia ir dabar, arba lieki prie suskilusios geldos. Tuo metu valstybė metė gelbėjimosi ratą – pasiūlė finansavimą norintiems keisti veiklą. Griebiausi ir aš už jo. Per vieną naktį gimė projektas ir atsirado „V design studio“ (prekinį ženklą sukūrė mano sūnus Simas).
– Siuvimas tau nėra naujiena?
– Nors pagal išsilavinimą esu bankininkė-ekonomistė, siuvu visą gyvenimą… Mokykloje mums buvo gamybinis mokymas, kurio metu gilinomės į siuvimo amatą. Nors atėjus į dvyliktą klasę jį panaikino ir siuvėjos pažymėjimo aš negavau, tam tikras žinių bei įgūdžių pagrindas jau buvo. Pasibaigus sovietmečiui atėjo blokada. Augo vaikai, kuriems buvo reikalingi rūbeliai, ką nors apsirengti reikėjo ir patiems, tad teko griebti adatą su siūlu. Net dirbdama banke siuvau savo vaikams. O daugiausia darbo atsirado, kai į mano gyvenimą atėjo Gintaro Kutkausko teatras, vėliau – karnavaliniai rūbai… Tuomet viskas ėmė ristis tarsi sniego gniūžtė nuo kalno…
– Kaip įsivaizduoji savo klientą?
Kokia tavo rūbų koncepcija? – Aš nenoriu siūti to, ką galima nusipirkti turguje ar prekybos centre – tai neįdomu. Kuriu tai, ką nešiočiau aš pati. Ir tas „aš pati“ – labai plati sąvoka. Tai moteris, kuriai jau nebe 18 metų ir ji negali nubėgusi į parduotuvę greitai rasti gražų, patogų ir nebrangų rūbą. Moteris, kuri nenori likti močiute (nors jau yra močiutė!) ir atrodyti jaunatviškai bei nekvailai. Moteris, kuri nemėgsta sintetikos. Galų gale, tai žmogus, kuris nori vienetinio daikto – daugiau kaip penkių vienetų vieno modelio drabužių pas mane nebus.
– Pasvaliečiai! Aš čia gimiau, augau, čia baigiau mokyklą, čia mokėsi mano vaikai. Visi jie ir yra mano klientai. Iš pradžių ne visi mane pažino naujame amplua, bet kai išsiaiškino – buvo labai linksma.
O smagiausia gauti padėkos žinutes iš klientų. Tai ir savotiškas grįžtamasis ryšys, ir pati geriausia reklama, nes tikrai žinau, kad patenkintas žmogus paskui save atves naujų pirkėjų.
– Ar rūbų kūrimas – sudėtingas procesas?
– Ir dar kaip! Norint pasiūti vieną rūbą, reikia įvairių rūšių medžiagų, specialių siūlų ir t. t. Kai gavusi projekto pinigus ir nusipirkusi įrangą pradėjau gilintis, netruko paaiškėti, jog tam, kad pradėčiau normaliai dirbti, reikės investuoti dar tiek pat.
Tai procesas, kai tu negali sustoti, nuolat turi galvoti apie ateitį. Jau dabar aš turiu susipirkusi norimas medžiagas Kalėdoms, jau galvoju apie Vasario 16-ąją ir dėliojuosi, ką siūsiu kitą pavasarį.
– Pradėjai nuo drabužėlių kūdikiams…
– Ir neatsitiktinai. Aš daug metų siuvau buitinėmis mašinomis. Krūviai būdavo tokie, kad per dvejus metus jos visiškai subyrėdavo ir tekdavo pirkti naujas. Dabar studijoje stovi naujos, galingos, aukštos klasės pramoninės siuvimo mašinos. Jei senosios „išspausdavo“ 500 apsukų per minutę, tai naujųjų galingumas dešimt kartų didesnis. Čia tas pats, kas nuo arkliuko persėsti į naujutėlaitį mersedesą… Jos ir valdomos kaip automobiliai – keliais pedalais. Norint įvaldyti tokią techniką, reikia persiuti kilometrus medžiagos…
Todėl iš pradžių buvo patalai, kokios nors smulkios detalės, kurių, jei kažkas nepavyksta, negaila išmest. Su moterų rūbais taip pat paprasčiau, yra lekalai, didelė modelių įvairovė. O štai vyrų drabužiai jau aukštasis pilotažas. Kuomet pasieksiu tokį lygį, kad galėsiu siūti užsimerkusi, imsiuosi vyrų garderobo.
Esu perfekcionistė ir sau neleidžiu dirbti bet kaip.
– Bet ar nebūtų paprasčiau gyventi be visų šitų rūpesčių?..
– Ir pati savęs dažnai to klausiu… Bet jei aš kažką padarau iki galo, man tai pasidaro nebeįdomu. Kartoti tą patį ir vėl… Kam? Aš verčiau ten, kur viskas sustyguota ir sutvarkyta, vietoj savęs pastatysiu patikimą žmogų, o pati imsiuosi naujų dalykų. Kurti… man svarbiausia. Namuose jau tris sudžiūvusius akvarelės dažų rinkinius išmečiau…Vis nerandu laiko senai jaunystės svajonei – tapybai. Kada nors ir tai įgyvendinsiu. Man reikia kūrybos…
– Ar beužteks viskam laiko?
– Kai nori – suspėji viską. Juk ir dirbu ne viena – yra komanda. Tad ir knygą spėju paskaityti, ir su šeima pabūti. O juk dar ir Gintaro Kutkausko teatras mano gyvenime egzistuoja! Be to, artėja metas, kai reikės auginti anūkus… (užvakar Vilmai Ulskienei gimė pirmasis anūkas! – aut. pastaba).
– Ar Pasvalys ne per mažas tokiems sumanymams?
– O aš ir neplanuoju apsiriboti tik Pasvaliu – čia tik startas. Esu maksimalistė. Ko besiimčiau – ar kosmetikos, ar karnavalinių rūbų, noriu pasiekti maksimumą. Tikiu, kad tai bus pelninga, tikiu, kad atsiras daugiau darbo vietų, internetinė parduotuvė, tik nenoriu spėlioti kada. Dabartinėje situacijoje, kai nežinai kas bus už dviejų dienų, terminai nieko nebereiškia.
Kita vertus, noriu ne tik uždirbti, bet ir pajusti kūrimo malonumą. Anksčiau mėgdavau viską forsuoti, o dabar… Dabar vis dažniau klausiu savęs – ar noriu didelio verslo, ar man pakanka mėgautis tuo, ką darau? Atsakymo kol kas nežinau. Manau, jog viską į savo vietas labai gražiai sudėlios poreikiai. O kol kas… Kol kas aš manau, jog atėjo metas, kai galiu daryti tai, kas man patinka, ir mėgautis gyvenimu. O jei iš to dar galima kažkiek uždirbti pačiam – ko daugiau reikia?
Vilma Ulskienė.
Aidos GARASTAITĖS nuotraukos
