Profesinį mokymą optimizuoti pagal pliką buhalteriją ar pasistengti žemės ūkio mokyklas išlaikyti jas labiau integruojant į vietos bendruomenes, kad kaimiški regionai galutinai netaptų atstumtųjų teritorija? Pernai penkios kaimiškos profesinės mokyklos jau buvo „optimizuotos“, šiemet planuota dar daugiau jų įsukti į optimizacijos girnas, tačiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerija informavo, kad šiuo metu rengia tinklo plano pakeitimų projektą.

Liūdna baigtis

Pertvarkant profesinį mokymą buvo parengtas ir įgyvendinamas valstybinių profesinio mokymo įstaigų tinklo vystymo 2018‒2020 m. planas. Kaip „Valstiečių laikraštį“ informavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMM), planas numato racionalesnį materialinių ir finansinių išteklių naudojimą, optimalesnį mokyklų išdėstymą ir darbdavių lūkesčius atitinkantį darbuotojų rengimą. Jame numatyta, kokios įstaigos ir kokio turinio profesinio mokymo paslaugas turėtų teikti, kad mokymo programos nesidubliuotų.

Taigi sostinės kabinetuose skaičiuojamas materialinis efektas, o mokslininkai ir visuomenininkai, susirūpinę, kad kaimiški regionai galutinai netaptų atstumtųjų teritorija, ragina stabdyti skambiu pavadinimu pristatomą reformą, kurios baigtis, kaip prognozuojama, bus labai liūdna rajonams.

„Toks jungimo modelis yra visiškai nepriimtinas, ypač regioninėms profesinio mokymo įstaigoms, nes tame regione nebeliks darbo vietų, kultūrinio gyvenimo. Kitaip tariant – atsiras daugiau mirštančių regionų“, – tokią mintį dar praėjusių metų liepą išsakė buvęs Aukštadvario žemės ūkio mokyklos, kuri rudenį jau neteko savarankiškumo ir tapo tik padaliniu, vadovas Jonas Kazlauskas.

Optimizacija ar likvidacija

2018 metais Lietuvoje veikė 67 ŠMM pavaldžios profesinio mokymo įstaigos. 2019-aisiais Vyriausybė pritarė 9 profesinio mokymo įstaigų reorganizavimui.

Pernai liepos mėnesį Seime surengtoje spaudos konferencijoje „Profesinių mokyklų tinklo optimizavimo reforma ar žemės ūkio mokyklų likvidavimas?“ buvo išsakyti nuogąstavimai dėl numatytos reformos. Taip pat siūlomos alternatyvos, kaip suteikti daugiau gyvasties kaimiškoms profesinėms mokykloms ir kaip jas labiau integruoti į vietos bendruomenes, sustiprinti ryšius su smulkiaisiais žemės ūkio produkcijos gamintojais, tačiau optimizacijos procesas nesustojo.

Pernai po optimizacijos dalgiu daugiausia pateko kaimiškų vietovių profesinės mokyklos. Aukštadvario žemės ūkio mokykla buvo prijungta prie Elektrėnų profesinio mokymo centro, Anykščių technologijos mokykla – prie Alantos technologijos ir verslo mokyklos, Simno žemės ūkio mokykla – prie Alytaus profesinio rengimo centro, Žeimelio technologijų ir verslo paslaugų mokykla – prie Joniškio žemės ūkio mokyklos, Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykla – prie Panevėžio profesinio rengimo centro. Taigi penkios savarankiškos mokymo įstaigos tapo skyriais arba filialais.

Gelbėtų žalioji ekonomika

Buvęs Aukštadvario žemės ūkio mokyklos direktorius J.Kazlauskas pernai Seime perspėjo: jeigu mokykla taps tik padaliniu, ilgainiui jo iš viso nebeliks, automatiškai pradės mirti ir miestelis, nes aplink mokyklą sukasi visas jo kultūrinis gyvenimas. Šioje mokykloje yra 180 moksleivių, kažkada jų mokėsi daugiau kaip 300.

„Po mūsų stogu yra ir Aukštadvario gimnazija. Mes daug metų ginčijamės tarpusavyje ir niekaip negalime susivienyti į vieną mokymo instituciją, kuri galėtų gyventi ilgus metus. Tam prieštarauja gimnazijos ir Trakų rajono savivaldybės administracijos atstovai. Matyt, ir tai turėjo įtakos sprendimui, kad Aukštadvaryje liktų tik žemės ūkio mokyklos skyrius. Visi suvokiame, kad po kurio laiko čia bus tuščia vieta. Niekas negalvoja apie mokytojus ir mokinius, kurių dauguma lieka rajone. Bendruomenė taip pat suinteresuota, kad mokykla išliktų ir teiktų kitas paslaugas, bet procesas nestabdomas“, – apgailestavo J.Kazlauskas.

Trakų rajono savivaldybės narys Kęstutis Vilkauskas siūlė būdą, kaip išlaikyti ir stiprinti Aukštadvario ir panašias žemės ūkio mokyklas. „Žalioji ekonomika ir trumposios maisto tiekimo grandinės – jose galėtų aktyviai dalyvauti tokios mokyklos. Turime ekologiškų produktų, pavyzdžiui, grikių, jie galėtų būti fasuojami mokyklos bazėje, ir vietoje išauginti grūdai patektų į „Maisto banko“ paketus. Neremtume trečiųjų šalių augintojų, o saviškius. Smulkieji ekologiškos žemės ūkio produkcijos gamintojai telktųsi aplink mokyklų bazes“, – teigė Trakų rajono politikas.

Neteko savarankiškumo

Siūlymai neskubinti optimizacijos, kurios dažniausia baigtis, kaip rodo patirtis, – tušti mokymo įstaigų pastatai, ir leisti kaimiškoms profesinėms mokykloms pabandyt tapti trumpųjų tiekimo grandinių ašimi, nepasiekė Dievo ausies.

Pernai rudenį optimizuoto Elektrėnų profesinio mokymo centro Aukštadvario skyriaus vedėjas Juozas Juknevičius neskubėjo vertinti, kokia ateitis laukia savarankiškumo netekusios žemės ūkio mokyklos. „Sudėtinga pasakyti, kaip bus toliau, bet, aišku, savarankiškumo netekimas – mums minusas“, – sakė jis.

Neabejojama, kad tokia reforma turės įtakos mokinių pasirinkimui, kur stoti. „Šiemet dar buvo užpildytos visos valstybės finansuojamos vietos – priimti 75 pirmakursiai. Pas mus daugiausia stoja iš Trakų rajono ir šiek tiek iš aplinkinių. Bebaigdami mokslus absolventai dažniausiai jau turi susiradę darbą. Į darbo biržą kreipdavosi apie 10–15 proc. jaunuolių“, – aiškino savarankiškumo netekusios mokymo įstaigos atstovas.

Orientuosis į žemės ūkį

Pasak J.Juknevičiaus, dabar Aukštadvario skyriuje pagrindinė specialybė – technikos priežiūros verslo darbuotojas, taip pat mokosi būsimieji virėjai ir floristai. Ateityje planuojama daugiau orientuotis į žemės ūkį ir ruošti žemės ūkio gamybos verslo specialistus. Jis prisiminė, kad kažkada tokia programa buvo, bet tada ji nebuvo populiari. Kai atsirado tiesioginės išmokos, ši specialybė tapo patrauklesnė.

Pašnekovas užsiminė, kad buvo ketinimų mokyklą įtraukti į trumpąją tiekimo grandinę, bet dabar, kai jau neteko savarankiškumo, nežinia, kaip bus toliau.

„Kažkada turėjome net 700 mokinių, dabar pagrindinis pastatas pritaikytas 400. Jį išlaikyti – didelės išlaidos, tiesa, kad daug lėšų reikia ne ugdymo procesui. Turėjome kitą galimybę racionaliau tvarkytis. Jau keliolika metų po vienu stogu gyvename su gimnazija, sutaupome pinigų valstybei. Jeigu būtume susijungę teisiškai, gyventume ekonomiškiau. Jei mes sunyksime, dideliame pastate liks tik gimnazija. Kai mes netekome savarankiškumo, centras bet kada gali pasakyti, kad per daug išleidžiame šildymui, ir gali tekti užsidaryti“, – apie neapibrėžtumą kalbėjo Elektrėnų profesinio mokymo centro Aukštadvario skyriaus vedėjas.

Keičia planus

Šiemet planuota dar daugiau profesinio mokymo įstaigų įsukti į optimizacijos girnas. Tiesa, kai kurių profesinių mokyklų vadovai tvirtino, kad planai gali būti keičiami.

Alytaus rajono Daugų technologijos ir verslo mokyklos direktorius Valentas Pakalniškis viliasi, kad jo vadovaujamai įstaigai nereikės nei susijungti, nei prisijunti. „Greičiausiai liksime savarankiški. Ministerija įsiklausė į mūsų argumentus, apvažiavo daug mokyklų, žiūrėjo, vertino bazę, efektyvumą, ir dabar nuomonė keičiasi. Nežinau, kaip dėl kitų mokyklų, nes buvo analizuojama individualiai“, – teigė jis.

ŠMM informavo, kad šiuo metu rengiamas tinklo plano pakeitimų projektas. Diskutuojama su profesinio mokymo įstaigų bendruomenėmis, regioniniais partneriais, įsiklausoma į politikų siūlymus. Su visomis interesų grupėmis kalbama apie konkrečių mokyklų prijungimo motyvus ir galimybes, svarstomi ir alternatyvūs sprendimai.

Numatoma, kad plano pakeitimai turėtų būti patvirtinti iki 2020 metų kovo 1 d., o iki gegužės 1 d. parengti jį įgyvendinantys teisės aktai.

Reikia išnaudoti bazes

Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Ne iš gero gyvenimo bandomi visokie optimizavimo variantai. Vaikų skaičius mažėja, jis mažėja ir profesinio rengimo mokyklose. Tad natūralu, kad svarstoma, ar mums reikia tiek tokių mokyklų. Bet svarbu įvertinti, kad dabartinės mokyklos turi dideles bazes, apgalvoti, kaip jas išsaugoti ir išnaudoti, kad juos duotų naudą visuomenei. Kai mokyklos sujungiamos, ir viena iš jų tampa padaliniu, greičiausiai tik laiko klausimas, kada tas filialas bus uždarytas. Panašios patirties jau turime. Ir tai skausmingai atsiliepia tam kraštui.

Kalbamės su mokslininkais, aukštųjų mokyklų atstovais, kaip tas bazes įtraukti į trumpąsias maisto grandines. Profesinės mokyklos galėtų ne tik mokyti moksleivius, bet ir tapti ašimi, apie kurią suktųsi smulkieji ūkininkai, galintys aprūpinti maistu vietos darželius, mokyklas ir ligonines. Mokyklos galėtų konsultuoti ūkininkus, o moksleiviai rudenį ir patalkininkautų.

Didžioji dalis profesinių mokyklų yra provincijoje, tad jas galima išnaudoti ir kitiems tikslams.

Tenka apgailestauti, kad kol kas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vizijoje tai neatsispindi. Buvo daug diskusijų, bet ligi šiol neaišku, kas tų mokyklų laukia. Klausimas, ar pati ministerija, turi kokį rimtą planą.

Siekia trumpalaikio efekto

Dr. Rimantas Dapkus, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos profesorius

Jeigu siekiame tik trumpo finansinio efekto ir skaičiuojame aritmetiškai, galbūt jas reikėtų uždaryti. Bet jeigu plačiau žiūrėsime į regioninį vystymą, įvertinsime, kad tos mokyklos – kultūros židiniai, telkiantys vietos bendruomenę ir išlaikantys jaunimą vietoje, tada pamatysime, kad tokia optimizacija atneš daug nuostolių. Tai prieštarauja ir valstybės programoms, kuriomis bandoma susigrąžinti jaunimą į regionus. Per būsto finansavimą ir kitas priemones norima paskatinti jaunimą grįžti arba likti savo krašte, bet mokyklų uždarymas yra žinia, kad iš tikrųjų jie nėra laukiami.

Jau nekalbant apie tai, kokią įtaką tai turės žemės ūkiui. Artėja ūkininkų kartų kaitos metas. Jaunoji karta turi būti pasirengusi šiuolaikiškai veikti žemės ūkyje. Juos pirmiausia turi ruošti netoliese esančios profesinės mokyklos. Aišku, ruošia ir universitetai, bet pirmiausia jaunuolis turi norėti likti savo regione. Svarbiausia, kad vaikai galėtų mokytis vietoje, tada jiems nereikės bėgti laimės ieškoti kitur.

Kiekvienoje mokykloje yra įvairių iniciatyvų ir išgyvenimo šaltinių, kuriuos reikėtų taip pat vertinti kaip jų išsilaikymo galimybes, ne vien tik skaičiuoti mokinių krepšelius. Tik valdžia turi padėti. Kam griauti tą tinklą dėl trumpalaikio efekto? Atkurti bus sudėtingiau ir kainuos brangiau.

Kalbant apie specialistų ruošimą, ydinga tai, kad poreikis matuojamas pagal dabartinį įsidarbinimo rodiklį. Planuoti reikia prognozuojant, kokių ūkininkavimo formų mums reikės ateityje, o ne pagal tai, koks dabar yra žemės ūkis dėl liberalios krypties. Turi iš esmės keistis požiūris į valstybės raidą, turime matyti visai kitą perspektyvą ir atitinkamai rengti mokymo programas. Turime kalbėti ne tik apie žemės ūkio, bet ir visų specialistų, susijusių su žemės ūkio produkcijos perdirbimu ir realizavimu, taip pat ir miškininkystės, žuvininkystės sritimis, ruošimą. O dabar vykdoma tik gaisrų gesinimo politika.