Lietuvos pašto nuotr.

Buvimas gryname ore, sportas ir bendravimas yra geriausi paštininko darbo aspektai, LRT RADIJUI sako Vytis Keturka. Paštininkas pasakoja, kad šventiniu laikotarpiu tenka išnešioti ir daugiau nei pusę tūkstančio laiškų per dieną, o blogo oro jam tiesiog nebūna – būna tik netinkama apranga.

– Mums į namus paštą dažniausiai atneša vyresnio amžiaus moteris, todėl man susidarė įspūdis, kad tai yra pensinio amžiaus žmonių darbas, o jei ten atsidūrė jaunas žmogus, tai greičiausiai tik trumpam, ieškodamas kito darbo. Todėl labai nustebau ir pasijutau šiek tiek sutrikęs, sužinojęs, kad Vytis šį darbą dirba jau šešerius metus. Maža to, jis turi daug gerbėjų, kurie jį pažįsta kaip paštininką. Jis, ko gero, mintinai žino savo teritoriją. Kokia yra tavo teritorija?

– Mano teritorija yra šalia Neries krantinės, daugiausia verslo centrai.

– Kiek vienam paštininkui statistiškai priklauso namų ar kvartalų?

– Teritorijos yra paskaičiuotos ir išdalintos taip, kad visiems užtektų, kad nebūtų taip, jog vienas dirba, o kitas krapšto nosį.

– Tau 28 metai. Tai reiškia, kad esi vyras pačiame jėgų žydėjime ir galbūt fiziškai gali aptarnauti daugiau namų ūkių. Ar galima sakyti, kad tavo krūvis yra didesnis negu vyresnio amžiaus paštininkų.

– Čia reikėtų paklausti jų.

– Į kiek vietų tu turi pristatyti laiškus?

– Diena dienai nelygu, kiekviena diena – kaip naujiena. Būna daug, būna mažai. O per šventes visai be sustojimų dirbame. Būna keli šimtai laiškų, per šventes būna ir pusė tūkstančio per dieną, gal net daugiau.

– Paskaičiuokime – po 50–55 laiškus per valandą. Tu spėji taip suktis?

– Tenka.

– Kaip tu tai darai, su automobiliu, dviračiu?

– Su šypsena.

– Papasakok apie savo darbo dieną. Ateini į darbą, gauni laiškų krepšį. Kas jį tau įteikia, viršininkas?

– Nuostabūs kolegos, su kuriais susitinku ir bendrauju kiekvieną dieną. Yra mergaitė, vardu Inga, ačiū jai. Ji išskirsto laiškus anksti ryte, aš ateinu, susikraunu į krepšį ir taip pradedu keliauti.

– Eini pėsčias ar važiuoji?

– Pėsčias, nes atstumai nedideli, todėl taip greičiau gaunasi.

– Ir tu tuos 500 laiškų per dieną be problemų išnešioji? Ar jūs dirbate 5 dienas per savaitę?

– Paprastai dirbame 6 dienas, bet aš paštą nešu įmonėms, todėl dirbu 5 dienas per savaitę.

– Kodėl? Didesnis krūvis su įmonėmis dirbti?

– Didžioji dalis įmonių šeštadieniais nedirba.

– Logiškas paaiškinimas, apie tai nepagalvojau. O, pavyzdžiui, kiti kolegos, kurie laiškus neša į namus ar butus, ar jie dirba savaitgaliais?

– Jie dirba šeštadieniais.

– Kaip manai, jei premjerui šautų mintis, kad ne tik prekybos centrai nedirbtų savaitgaliais, bet ir paštininkai, ar tai būtų sveikintina iniciatyva?

– Nežinau, reiktų pamąstyti.

– O kaip tu galvoji?

– Valdžia visą laiką sugalvoja visko.

– Bet ar valdžia visada teisi?

– Reiktų pasiklausti žmonių.

– O tu norėtum tinginiauti ilgiau, pavyzdžiui, tris dienas per savaitę?

– Bet kaip man tada reikėtų suktis, jau dabar sukuosi kaip vijurkas.

– Tu nori pasakyti, kaip tada išgyventum?

– Taip.

– Kokia paštininko alga?

– Man užtenka, bet galėtų būti daugiau.

– Ar tu turi slėpti pagal sutartį, ar šiaip nenori pasakyti?

– Šiaip nenoriu sakyti.

– Kas tau patinka paštininko darbe?

– Didžiąją dalį dienos tu vaikštai gryname ore.

– Ką reiškia gryname ore? Juk vaikštai po miesto smogą.

– Bet kiti neturi ir to – sėdi tarp keturių sienų ir žiūri per langą, ar šviečia saulė, ar sninga.

– Gerai, bet tu vaikštai ne tik gryname ore, vaikštai per krušą, lietų, audrą.

– Nėra blogo oro, yra bloga apranga.

– Na gerai, vienas pliusas. Kas dar?

– Sportas, sveikata, daug laiptais reikia laipioti.

– Ar turi ant riešo prietaisą, kuriuo galėtum paskaičiuotum, kiek žingsnių nuėjai per dieną?

– Ne, kažkada pabandžiau paskaičiuoti, bet supratau, kad neverta.

– Bet kokį maždaug atstumą per dieną sukari?

– Anksčiau vieną dieną buvau specialiai pasiėmęs pamatuoti, tai buvo daugiau nei 14 km. Nereikia į sporto klubą.

– Kas dar?

– Bendravimas su žmonėmis. Kiekvieną sykį nauji veidai, plečiasi pažinčių ratas.