Asmeninio archyvo nuotr.

Gižų kaimo (Vilkaviškio r.) gyventojai Danguolė ir Liutauras Jurgelaičiai rekonstravo ūkinį pastatą ir jame įkūrė naminių šakočių kepyklėlę. Sutuoktiniams teko investuoti nemažai santaupų, bet dėl to jie nė kiek nesigaili.

Ryžosi kepti šakočius

Beveik šešerius metus Danguolė dirbo laiškaneše. Ji savo automobiliu po kaimus išvežiodavo laikraščius, laiškus, siuntas. Būtų ir toliau dirbusi mėgstamą darbą, bet per Lietuvą nuvilnijusi pašto skyrių reorganizacija neaplenkė ir Gižų kaimo.

Jau prieš tai Danguolė laisvu laiku stengėsi prisidėti prie kuklios paštininkės algos, kad būtų lengviau išgyventi. Moteris išmoko kepti šakočius, pati jų kepdavo savo šeimai. Jai sekėsi ir šitoje srityje, todėl po darbo pašte vis dažniau imdavosi šios papildomos veiklos.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Šakočių kepimo subtilybių mokiausi apie dvejus metus. Nemažai vargau. Iš pradžių kepiau saviems. Buvau šį amatą padėjusi į šoną, paskui vėl prie jo grįžau. Kai sužinojau, kad mūsų paštą uždarys, su vyru pradėjome rimčiau galvoti apie kepyklėlės įrengimą. Žengti pirmuosius žingsnius mane skatino aktyvios kaimo bendruomenės moterys. Taip gimė mintis užsiimti naminių šakočių kepimu“, – pasakojo Danguolė.

Šakočių kepimo paslapčių ir receptų Danguolė neperėmė nei iš savo mamos, nei iš giminaičių. Šakočių kepimo pagrindus suteikė kita šakočių kepėja. Jau ir anksčiau Danguolei patikdavo kepti „grybukus“. Pagalvodavo, kodėl gi nepabandžius ir šakotį išsikepti, nors tai jau kur kas sudėtingesnis ir didesnis kepinys. Tuomet dar negalvojo, kad šakočiai taps jos pagrindiniu pajamų šaltiniu.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pasiraitojo rankoves

Šakočių kepėja pasakojo, kad jų šeima namą Gižuose nusipirko prieš maždaug 15 metų. Danguolė kilusi iš Paežerių (Vilkaviškio r.), o jos vyro tėviškė – Gižai. Sutuoktiniai penkerius metus pagyvenę mieste suprato, kad geriau apsigyventi kaime. Ūkio pastate jie nelaikė gyvulių, turėjo tik rūsį bulvėms, daržovėms. Prieš juos gyvenę žmonės vertėsi ūkio darbais, todėl tvartą naudojo pagal paskirtį. Danguolei patiko ūkio pastate esanti lauko virtuvė. Joje ir įsirengė kepyklą.

Sutuoktiniai savo lėšomis įsirengė verslui skirtas patalpas. Įsikuriant buvo daug vyriškų darbų – jie teko Danguolės vyrui Liutaurui. Jis savarankiškai išvedžiojo elektrą, tinkavo ir dažė sienas, klijavo plyteles, išklojo grindis. Savo darbo prie bendros sumos jie nepriskiria, skaičiuoja tik išlaidas, skirtas šakočių kepimo įrangai.

Pirko panaudotą šakočio kepimo volą-aparatą ir tešlos maišyklę, nes naujiems, anot Danguolės, trūko pinigų. Įsigijo naujų stalų ir šaldytuvą. „Bet pagrindiniai darbo įrankiai – maišyklė ir aparatas – perpirkti. Ateityje norėtume naujų, galingesnių“, – svajone pasidalino moteris.

Jurgelaičių planuose – kepyklėlės priestatas, kuriame būtų įrengtos sanitarinės patalpos. Šiuos planus įgyvendinti padėtų gaunama Europos Sąjungos (ES) parama.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Bando antrą kartą

Danguolė nesikremta, kad pirmas jų projektas paramos negavo, nes jam neužteko lėšų. Nenuleido rankų ir startavo antrą kartą – dabar laukia antrosios atrankos rezultatų.

„Paprastam žmogui sunku susigaudyti visuose dokumentuose. Kai ko nors nesupranti, reikia žinoti, kur eiti ir ko klausti. Man labai pasisekė – antrą kartą projektą padėjo rengti vienas protingas žmogus. Apskaičiavome, kiek turėsiu iškepti šakočių ir pardavusi uždirbti, kad kepykla išsilaikytų“, – pamena Danguolė.

Ji teigė, kad įkuriant kepyklėlę jai prireikė labai daug žinių, teko daug ką aiškintis, įveikti daug kliūčių. Juos atidžiai tikrino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai. „Atidaryti kepyklėlę buvo labai didelis iššūkis“, – teigė atkakli gižietė.

Naminių šakočių kepėja neneigė, kad dar kyla sunkumų, bet juos įveikus atsiranda pasitikėjimas tuo, ką daro. Kepyklėlės durys atsivėrė lapkričio mėnesį.

Naminis gaminys

Moteris džiaugiasi rytais ateidama į nuosavą jaukią kepyklėlę. Sako, kad tik sveikatos būtų, tai noro dirbti tikrai netrūks. Danguolė siekia, kad jos kepamas šakotis būtų kuo natūralesnis. Iš pradžių pirko riebų naminį sviestą iš ūkininkės, bet jį išbandžiusi suprato, kad šakotis neiškepa, net nuslysta nuo volo. Nuo tada didelį kiekį sviesto užsisako iš pieninės, naudoja šviežius kiaušinius, o ne kiaušinių miltelių masę.

Kepyklėlės patalpos nedidelės – per dieną Danguolė gali iškepti daugiausia šešis 1,5 kg sveriančius šakočius, nes prie įkaitusio volo dirbti labai karšta. Didinti patalpų šakočių kepėja kol kas nesistengia – užtenka tiek, kiek iškepa.

„Jeigu gerai seksis, ateityje plėsimės, bet čia dar tik svajonės“, – planais pasidalino moteris, turinti vilčių sulaukti jų verslui labai reikalingos paramos.

Darbščių žmonių netrūksta

Virginija Svirupskienė, Gižų kaimo bendruomenės pirmininkė

Kaime iš tiesų nėra daug samdomojo darbo vietų, nors Gižai yra labai patogioje vietoje, netoli Marijampolės ir Vilkaviškio, kur dirba nemažai gižiečių. Danguolė Jurgelaitienė rado sau patinkančią veiklą, norėjo būti nesuvaržyta, todėl ir ėmėsi šakočių kepimo verslo. Aš ją vis padrąsindavau. Didelio kapitalo ji neturėjo, dėjo eurą prie euro, taupė ir savo svajonę pamažu įgyvendino – įsirengė patalpas, įsigijo kepimo įrangą. Danguolė turi idėjų, noro ir vietos, riboja tik finansinės galimybės.

Noras būti pačiam sau vadovu, daryti tai, kas patinka, turbūt yra kiekvieno mūsų svajonių darbas. Mūsų bendruomenėje yra ir daugiau aktyvių žmonių. Gižietė Monika Peganova taip pat susikūrė nuosavą darbo vietą – kuria išskirtinius, vienetinius, originalius rūbus. Vidutė Senkuvienė su vyru Valdu kuria daug gražių meninių darbų. Valdas staliauja, restauruoja senus medinius daiktus, padėjo tvarkant bažnyčią. Simonos Dirmeikienės išskirtiniai rankų darbo atvirukai, vokai pinigams, kvietimai, švenčių dekoracijos, arbatos ir saldainių dėžutės bei kiti jos darbai žavi ir pradžiugina ne vieną. Galiu pasidžiaugti broliais Agniumi ir Ryčiu Vasiliauskais, kurie gavo paramą ir pradėjo savo verslą. Jie – žinomi muzikantai ne vien savo krašte. Turime nemažai jaunų ūkininkų, vienas iš jų – Andrius Dirmeikis, veiklus, veržlus, aktyvus bendruomenės narys, visada ir visur pasiruošęs padėti. Taip pat negalima pamiršti Liudmilos ir Sigito Valiukevičių namuose įkurtos varlių kolekcijos. Didelė dalis mūsų bendruomenės užsiima savarankiška veikla, nelaukia, kol kas ką atneš.