LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Prieš dešimt metų šilutiškei verslininkei Virginijai Vaitiekienei į rankas atsitiktinai pateko duonos receptas. Nuo tada kvapni bemielė duona buvo kepama tik jos namuose, o ypatingoms progoms – ir bičiuliams. Dabar ši dešimtmetį puoselėta duona jau kepama ir Šilutėje duris atvėrusioje kavinėje „Trukio stotelė”. Anot kavinės šeimininkės, šilutiškiai pamėgo jų kepamą duonelę, mėgsta net išeivijoje gyvenantys lietuviai. Deja, gardžios duonelės kepaliuką ne visi gali parsinešti į namus…
Recepto istorija
Verslininkė Virginija Vaitiekienė neslėpė, jog duoną pradėjo kepti atsitiktinai. Sakoma, geriausia reklama būna iš lūpų į lūpas. Anot jos, taip ir ši duonelė pasiekė Šilutę: „Paragavo kolegė, papasakojo man, vėliau kartu paragavome. Nuo tada ir patys ją kepame“.
Moteris šią duoną kepė namuose, darbe, duodavo paragauti bendradarbiams. Tiesa, iki tol Virginija kartu su vyru daug metų dirbo UAB „Šilutės baldai”. Ji su šypsena prisimena tas pirmąsias dienas, kai, išsikepusi duonos, ją valgė šiltą su sviestu ir kakava. Ta duona, kaip ji pavadino, skani it pyragas. Pokalbio metu iš kavinės virtuvės išėjo ir ta pati moteris, kuri ir parvežė šios ypatingos duonos receptą. Tai – Vida Kuzmarskienė, kuri jau 12 metų triūsia kartu su „Trukio stotelės” šeimininke. Ji pridūrė, kad tai jos sūnus šios duonos parvežęs iš Klaipėdos. Kaip ji tikino, sūnaus pažįstamas iškepęs, o vėliau ir to vienintelio raugo atvežęs…
V. Kuzmarskienė pasakoja: „Nors popieriaus lape ir buvo surašyta, ko ir kiek reikia dėti, tačiau iškart gerai iškepti nepavyko. Ir taip, ir anaip. Net išmesti ne kartą teko, kol iškepiau normalią”. Vėliau jau pačios keptos duonelės ji atnešė ir kolegėms paragauti. Nors išmoko kepti ir su saulėgrąžomis, ir su lašiniais, tačiau tikroji kepama tik su kmynais. Dabar ši duona tapo ypatinga, anot moters, dovanų jos veža giminėms ir draugams.
Norint skaniai iškepti duoną, anot šeimininkės, užtrunka net tris dienas. Tešlą reikia užraugti, tris dienas palaikyti, išglostyti, atlikti tam tikrus veiksmus, o tik po to galima kepti. Jei ne tiek įdėjai to, kas būtina, duonelė neiškils. Pasak moters, ši duonelė su charakteriu, mylėti ją reikia…
„Šiandien irgi kepėme, tačiau ji nekyla. Matyt, ne taip ką nors padarėme. O gal diena netinkama…“, – pasakojo V. Vaitiekienė. Verslininkė prisimena tėvelių pasakojimus, jog duonelę kepti reikią tyloje – negalima namuose šūkalioti, trankyti durų ar pyktis…
Ne visi spėja nusipirkti
Šios duonos receptas per dešimtmetį nepakito – kepama su kmynais ir be mielių. Tradicinė duonelė žmonėms patinka. Paruošimo būdas ilgas, todėl ir neužtenka visiems, norintiems jos nusipirkti. Per dieną po 10 kepaliukų parduodama, bet tik tiek duonelės moterys ir iškepa. „Jos įsigiję pirkėjai sako suvalgantys greitai. Kitą dieną prašo dar, deja, mes neturime… Kepame tik kas antrą ar trečią dieną“, – pasakojo V. Vaitiekienė pridurdama, kad gal teksią kepti daugiau, tačiau tam ir specialios įrangos reikia, ir didesnių patalpų.
Ši duonelė savo skoniu ne tik šilutiškius pakerėjo, bet ir svetur gyvenančius tautiečius. Dauguma siunčia duonos į užsienį vaikams, iš užsienio sugrįžę užsuka nusipirkti, kai kas sako net užsišaldo, yra ir bandančių panašios išsikepti.
Velykų pyragas
„Trukio stotelėje“ kepama tik bemielė duona, tačiau šeimininkė sulaukė prašymo iš savo tėvelio, kuris norėtų paskanauti ir ruginių miltų duonos. Verslininkė sakė tam vis nesiryžtanti, nelengvas tokios duonos kepimas, o ir pasimokyti reikėtų. Moteris prisiminė istoriją iš vaikystės kaime. Ten duonelę kepdavo tikroje kaimo krosnyje. „Pamenu, ji būdavo iš ruginių miltų, o kai iškepdavo, nepjaudavome, bet lauždavome. Lyg ir rūgštoka buvo… Seneliai minkydavo tešlą mediniame lovyje, o likučių neišplaudavo – palikdavo raugui. Anuomet duonos kepimas buvo nuolatinis nenutrūkstamas darbas“, – prisiminimais dalijosi V. Vaitiekienė. Verslininkė visų planų neatskleidė, tačiau prasitarė, kad planuoja kepti ir naminių batonų – „kaimišką bulką“. Ji turėtų būti kaip pyragas, todėl tikėtina, kad jau per šv. Velykas šios kvapas pasklis ir šilutiškių namuose.
