Vyriausybės pažadėti 5 milijardai eurų verslui gelbėti ir ekonomikai skatinti turėtų amortizuoti pajamų praradimus. Paramos priemones įsisavins įmonės ir bankai. O kaip išgyvens skurdžiausiųjų sluoksnis, kurio padėtis menkai tepasikeitė ir tuomet, kai mūsų ekonomika bei verslai prisiaugino lašinukų? Ekspertai siūlo ne orientuotis vien į verslo gelbėjimą, o daliai visuomenės formuoti realius socialinius išgyvenimo paketus.

Kas pasinaudos?

Verslo gelbėjimo planą lydi įspūdingos sumos – 5 mlrd. eurų. Karantino metu valstybė ketina mokėti subsidijas darbo vietas išlaikantiems darbdaviams, remti savarankiškai dirbančius asmenis, teikti daugiau garantijų kreditams ir kt. Ekspertai nuogąstauja, ar visos paramos priemonės pasieks mažiausiai uždirbančius, o nevyriausybininkai pastebi, kad dėmesio nesulaukia pažeidžiamiausios visuomenės grupės.

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė teigė neišgirdusi iš Vyriausybės, kaip bus padedama skurdžiausiam ir jautriausiam gyventojų sluoksniui. „Kaip tos paramos priemonės pasieks žmones? Pirmiausia jos skirtos verslui, ir yra nustatytos sąlygos, kurias reikia išpildyti. Įmonės įpareigojamos išlaikyti darbuotoją, kurio atlyginimui skirtos kompensacijos, 3 ar 6 mėnesius. Dažniausiai tai galės padaryti stambus verslas, generuojantis pakankamai pajamų. O smulkiam verslui išlaikyti darbo vietas ir pretenduoti į paramą bus sudėtinga“, – konstatavo ji.

Dvigubas smūgis

Pasak Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorės, taip pat neaišku, ar bus labiau apsaugoti bedarbiai, kurių kasdien daugėja, ir socialinių pašalpų gavėjai. Juk ir iki pandemijos sukeltos krizės buvo nemažai bedarbių. Yra tokių, kuriems greitai baigsis bedarbio pašalpos mokėjimas.

„Tokioje suirutėje, kai daugėja iš darbo atleidžiamų žmonių, vargu ar jiems pavyks susirasti darbą. Jie gali pretenduoti į socialinės paramos sistemą, tačiau kaip pragyventi, jeigu vidutinis socialinės paramos dydis – apie 85 eurus? Taigi tos priemonės tikrai nėra orientuotos į labiausiai pažeidžiamus žmones – jos skirtos verslui išlaikyti“, – tvirtino A.Adomavičienė.

Socialinė parama labai menka, o paslaugų ir prekių kainos auga. Pastebima, kad pastarosiomis savaitėmis padidėjo kai kurių būtiniausių maisto prekių kainos. „Daugybė Lietuvos žmonių neturi santaupų ir nėra pasiruošę ekstremaliai situacijai. O jeigu kils kainos, smūgis bus dvigubas“, – perspėjo Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė ir pridūrė, kad svarbu palaikyti gyventojų pajamas, tuo pačiu – ir vidaus vartojimą.

Socialinė apsauga apkrauta

Dar viena itin pažeidžiama grupė – mamos, kurios vienos augina vaikus. A.Adomavičienė priminė statistiką, kad vienišų tėvų skurdas Lietuvoje siekia 40 proc. „Nepasiturinčių šeimų vaikams tiek mokyklose, tiek vaikų dienos centruose teikiamos maitinimo paslaugos. Sustabdžius paslaugų teikimą, iškilo grėsmė, kad tokių šeimų vaikai gali elementariai likti nevalgę“, – sakė ji.

Anot pašnekovės, didelės neigiamos pasekmės gresia ir slaugomiems sergantiesiems, vyresnio amžiaus asmenims ir žmonėms, turintiems negalią. Ji užsiminė ir apie benamius, kurie gali tapti viruso platinimo židiniais.

„Socialinės apsaugos sistema bus apkrauta. Per praėjusią krizę dalis žmonių emigravo ir susirado darbus kitur, o dabar tokių galimybių nėra. Atvirkščiai – dalis emigrantų grįžo, jie prašys socialinių garantijų“, – apie naujas aplinkybes kalbėjo Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė.

Atims iš silpnesnių?

A.Adomavičienė užsiminė, kad Vyriausybės suformuotas paramos paketas neigiamai atsilieps socialinėms paslaugos. „Iš kur tai paramai imami pinigai? Socialinių paslaugų sąskaita, nes iš dalies nuimamas europinis finansavimas, kuris buvo skirtas pažeidžiamoms grupėms palaikyti“, – pastebėjo ji.

Pasak skurdo mažinimo organizacijų tinklo atstovės, nuo liepos mėnesio 12 savivaldybių nebeliks kompleksinių paslaugų šeimai. Tai socialinė, psichologų ir kitokia pagalba žmonėms, kurie tokių paslaugų neįpirktų. „Bus bedarbystė, sumažėjusios pajamos, daug nerimo, o žmonėms reikalingų paslaugų neliks. Tai reiškia, kad dabar verslą skatinsime silpnesniųjų sąskaita“, – samprotavo pašnekovė.

Ar pasieks darbuotojus?

Vilniaus universiteto (VU) profesorius ekonomistas Romas Lazutka taip pat turi abejonių dėl Vyriausybės pasiūlytų priemonių paketo. Jis svarstė, ar valstybės subsidijos pasieks visus, kuriems tos paramos labiausiai reikia. Gal įtarinėti dar anksti, bet tokių nuogąstavimų tikrai yra.

„Ar neatsitiks taip, kad valstybė skirs subsidijas įmonei mokėti algas, bet darbdaviai visų subsidijų darbuotojams neišmokės ir dalį pasiliks sau? Mes gi žinome, kad egzistuoja šešėlinė ekonomika, yra vokeliai. Jeigu Vyriausybė jau imasi priemonių pagelbėti darbuotojams, tai reikia organizuotis taip, kad tie pinigai tikrai atitektų žmonėms. Taigi, žinant mūsų realybę, bus labai reikšminga tų priemonių įgyvendinimo tvarka“, – konstatavo R.Lazutka.

Išmokos neleistinai menkos

VU profesorius stebėjosi, kad pristatant verslo ir ekonomikos gelbėjimo planą nė žodžiu nebuvo užsiminta apie nedarbo, socialines išmokas. Taigi socialiniai išgyvenimo paketai – nuošalyje.

„Politiniai filosofai pateikia tokį pavyzdį. Ką daro motina, auginanti kelis vaikus, kai vieną jų ištinka bėda? Ji pirmiausia gelbėja būtent tą, kuriam yra blogiausia, kuris serga ir pan. Visuomenėje irgi taip turėtų būti. Pagalbos ranka turėtų būti ištiesta pirmiausia tiems, kurie netenka darbų, nuskursta ir kt. O kaip elgiamės mes? Taip, socialinės apsaugos priemonės yra, tačiau kokios?“ – retoriškai klausė jis.

R.Lazutka siūlytų peržiūrėti nedarbo išmokų skyrimo tvarką, padidinti socialines pašalpas. Jis priminė, kad per praėjusią krizę kitos šalys, atsižvelgdamos į situaciją darbo rinkoje, labiau rūpinosi bedarbiais, pratęsdamos bedarbio pašalpos mokėjimą. „Lietuvoje to nebuvo. Nedarbo išmoka mokama tik 9 mėnesius. Bedarbių buvo ir iki koronaviruso: kur dėtis tiems, kuriems baigiasi tas laikotarpis ir bedarbio pašalpos mokėjimas? Darbų nėra, kaip pragyventi? Galima kreiptis į savivaldybę dėl socialinės pašalpos, bet jos dydis graudžiai juokingas. Kaip jiems užsisakyti maisto iš „Barboros?“ – daug klausimų kelia ekonomistas.

Jis siūlytų nedarbo išmokas mokėti ilgesnį laiką, iki tol, kol atsigaus ekonomika. VU profesorius apgailestavo, kad Lietuvoje apie tai net neužsimenama. Ką jau bekalbėti apie socialinių pašalpų gavėjus, prieš kuriuos yra didžiulis sėkmingosios visuomenės dalies nusiteikimas.

„Į juos žiūrima labai negatyviai. Jie vadinami girtuokliais, tinginiais, veltėdžiais. Aišku, kad tarp jų yra visokių, bet tai irgi žmonės, kuriems reikia padėti. Juk alkoholizmas – liga. Anksčiau jiems priekaištavo, kad darbų yra, tegu susiranda. Dabar tie priekaištai netiks. Ką daryti, jeigu žmogus gyvena nuošalioje vietoje, kur darbų nėra? Gal Vilniuje ir yra, bet aplinkui nėra. Jis gali gauti socialinę pašalpą, kurios maksimalus dydis – 125 eurai, šiemet ji padidinta vos 3 eurais. Kai viskas taip brangu, tai neleistinai mažos išmokos“, – tvirtino R.Lazutka.

Bazinis pajamų paketas

Arvydas Guogis,

Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto Viešojo valdymo fakulteto profesorius, socialinių mokslų daktaras

Buvo atliktas eksperimentas Suomijoje, Nyderlanduose, kai bedarbiams skirtos universalios bazinės išmokos. Šveicarijoje irgi norėta tai išbandyti, bet referendume gyventojai dėl to nesutiko. Suomijoje eksperimente dalyvaujantiems žmonėms buvo skiriama po 560 eurų per mėnesį be jokių sąlygų. Eksperimentas baigtas, dabar jis analizuojamas ir vertinamas.

Ši idėja buvo stipriai puolama tiek iš kairės, tiek iš dešinės. Kairieji, matyt, bijo prarasti profesinių sąjungų įtaką, ir to, kad iš jų bus atimta ši politinė duona. O dešinieji, savaime suprantama, priešinasi tokiai idėjai, pagal kurią skatinamas toks platus socialinis rėmimas.

Tokio rėmimo idėja – visiems turėti tam tikrą bazinį pajamų minimumą ir turint tokias stabilias išmokas ieškotis darbo. Manoma, kad tai nepakenks darbo paieškoms, kad žmonės nesėdės be darbo, bet bus tik labiau atsipalaidavę ir saugesni.

Manau, kad dabartinė situacija dėl pandemijos ir ekonomikos sunkumų tik sustiprins mintį, kad žmonėms būtų užtikrintos bazinės pajamos. Bent jau Europoje taip tikrai turėtų būti. Beje, ir JAV kalbama apie tai. Regis, vienam žmogui norima skirti ar jau yra skiriama apie 1 000 dolerių.

Įdomu tai, kad ši universalių bazinių pajamų idėja buvo stipriai kritikuojama, tiesiog lyginama su žeme. Net ir kairieji ją puolė, sakyčiau, atstumiančiai ir nepagrįstai. Juk tai būtų tarsi gerovės valstybės elementas. Gaila, kad Vakarų šalys nutolo nuo gerovės valstybės kūrimo, nors praeito amžiaus septyniasdešimtaisiais jos jau buvo ant gerų bėgių. Paskui viso to ėmė atsisakinėti.

Manau, kad visa tai, ką dabar turime, yra savotiška bausmė žmonijai už karus, konfliktus, už besaikį vartojimą, beribę konkurenciją, beatodairišką technologijų sekimą, už socialinių, humanitarinių, dvasinių, religinių vertybių pametimą.