Per šeši su puse šimto žmonių praėjusią savaitę pasinaudojo galimybe praverti bendrovės „Lifosa“ duris ir iš arčiau susipažinti su neabejotinai vienos iš savo sričių lyderių veikla.

Lankytojai po bendrovės teritoriją keliavo tradiciniais, jau išbandytais ir pamėgtais maršrutais. Laikinai stabtelėję „Lifosos“ muziejuje, jie patraukė apžiūrėti pagrindinius 360 hektarų plote išsidėsčiusios bendrovės gamybos objektus – sieros rūgšties cecho ir jo valdymo punkto bei jau pagamintos produkcijos, diamonio fosfato, laikymo sandėlį.

Dėmesio sulaukė ir naujai dygstantis, dar šįmet „užsikursiantis“ karbamido fosfato cechas.

Na, o didžiausia atrakcija, kaip ir kasmet, buvo trečdalį įmonės teritorijos užimantys „Lifosos“ fosfogipso kalnai, kuriuose lankytojams buvo paruoštos dvi apžvalgos aikštelės: galutinis taškas kalnuose, pati šių „uodega“, bei aukščiausioji vieta, kuri siekia beveik devynias dešimtis metrų ir toliau stiebiasi viršun.

AB „Lifosa“ gamybos skyriaus inžinierius-technologas Andrius Tunaitis (su šalmu) pastebi, kad atvirų durų dienų metu įmonę apžiūrinėjantys smalsuoliai uždavinėja pačius įvairiausius klausimus.

Ir pirmą, ir trečią kartą

Nors atvirų durų dienos bendrovėje „Lifosa“ organizuojamos jau gerą dešimtmetį, norinčiųjų praverti gamyklos duris šiomis dienomis netrūksta niekuomet.

Švelniai tariant, netrūksta: entuziastai dar ir sunkiai sutelpa, o sąrašai su vyksiančiųjų vardais ir pavardėmis, vos paskelbus registracijos pradžią, užsipildo žaibo greitumu.

Anot bendrovės „Lifosa“ administracijos direktoriaus Juozo Baniotos, didesnioji dalis lankytojų atvyksta pirmąsyk, tačiau apstu ir tokių, kurie po gamyklą pasižvalgyti nutaria antrą ar net trečiąjį kartą.

„Įlipęs į patį pirmą lankytojų autobusą, atvykusį tomis dienomis, paklausiau: „Kas jau yra buvęs gamykloje?“. Trečdalis žmonių pakėlė rankas. Sutikau ir keletą buvusių mūsų darbuotojų, matyt, jie jaučia nostalgiją, nori pasižiūrėti, kaip gamykla atrodo šiandien, kaip ji keičiasi. Lankytojų amžius – nuo daugmaž penkerių iki šešiasdešimties. Didžioji dalis – mūsų miesto ir rajono gyventojai, bet sulaukiame ir svečių iš kitų miestų, – „Rinkos aikštei“ pasakojo J. Baniota. – Laikui bėgant, šių ekskursijų metu matau, kad žmonės tampa vis žingeidesni, o jų klausimai – kur kas kvalifikuotesni nei anksčiau. Kasmet daugėja klausimų, susijusių su gamybiniais dalykais, technologija, su eksportu. Vienas dalykas vis dėlto nesikeičia – žadą atvirų dienų metu atvykstantiems žmonėms visuomet atima fosfogipso kalnai. Patinka jiems kalnuose fotografuotis, „selfiukus“ darytis. Kai kurie fosfogipso kalnus netgi lygina su Pamukale Turkijoje.“

Sieros rūgšties cecho centriniame valdymo punkte kraštiečiai užmetė akį į ekranuose esančius cecho valdymo parametrus, kurių – gyva galybė.

Mitų griovėjai

Bendrovės „Lifosa“ administracijos direktoriaus J. Baniotos nuomone, tokios dienos didelei save gerbiančiai įmonei yra būtinos: „Kaip socialiai atsakinga bendrovė, jautėme poreikį atverti save visuomenei. Nematėme kitos išeities, kito varianto, kaip žmonėms pasirodyti ir papasakoti, nes apie tuometinę chemijos gamyklą, dabar – „Lifosą“ – sklandė įvairiausios legendos: „kaip čia pavojinga dirbti, kaip baisu, kaip darbuotojai vargsta, kaip bendrovės teritorijoje apdergta, apšnerkšta“ ir panašiai. O atvirų durų metu pagaliau atvyksta pas mus lankytojai ir supranta, kad „Lifosoje“ nėra nieko baugaus. Priešingai – įsitikina, kad viskas puikiai vyksta tiek gamtosaugine, tiek darbo saugos ir darbo kultūros prasme. Manau, kad mums tapus atviriems tiek Kėdainių krašto, tiek visos Lietuvos žmonėms tokios legendos „subyrėjo“. Parodėme, kad esame šiuolaikiška bendrovė, pirmaujanti pagal visus kriterijus: darbo kultūrą, cechų ir teritorijos priežiūrą, jau nė nekalbant apie technologines naujoves, kurios įdiegtos vienos pirmųjų ar net iki pat šiol yra vienintelės tokios pasaulyje. Viena tokių – monoamonio fosfato trąšos gamyba. O kita vertus, kas čia žino – galbūt tarp atvykstančiųjų šiemet buvo ir mūsų ateities darbuotojai? Galbūt pamatė, pasiklausė, susidomėjo? Dar neatėjo laikas, kuomet mums reikia kovoti dėl darbuotojų, bet, manau, kad jis artinasi.“

Turi naujienų kaskart

Ir nors „Lifosos“ atvirų durų dienos vyksta kasmet, čia užsukantiems bendrovės administracijos direktorius kaskart atranda ką naujo papasakoti. „Vietoje mes niekada nestovime. Tačiau pernai ir šiemet ypatingai džiaugiamės. Praėjusių metų rugpjūtį paleidome progresyvų visiškai tirpių monoamonio fosfato trąšų gamybos cechą. Toliau kryptinai investuojame į gamybos plėtrą ir šįmet užbaigsime dar vieno naujo cecho – karbamido fosfato – statybas. Sukursime papildomas septyniolika darbo vietų. Perspektyvoje nusimato ir tai, kad mūsų kompanija pradės gaminti trąšas su kaliu, ko Lietuvoje dar niekas nedaro. Vienu žodžiu, perspektyvos yra gražios“, – pasidžiaugė J. Baniota.

Ne vienintelė galimybė

Tiesa, svečių gausa AB „Lifosa“ pasigirti gali ne vien per atvirų durų dienas. Ir ne tik per visai neseniai praūžusias bendrovės šeimų dienas, kuomet artimųjų darbo vietose lankėsi čia dirbančiųjų sutuoktiniai ir vaikai.

„Svečių turime nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Visų pirma, dažnai sulaukiame moksleivių vizitų – šveitimo įstaigoms netgi eilėje palaukti tenka, kad jų auklėtinių klasės pas mus patektų. Ypač prieš pat vasaros atostogas, kai užsiėmimai vaikams laisvesni. Toliau – studentija: chemikai, fizikai. Galiausiai – įvairios organizacijos, judėjimai, klubai, pradedant baikeriais, baigiant šokių rateliais. Iš esmės nebūna tokios savaitės, per kurią neturėtume svečių.“

Kėdainietė Rita Petraitienė tris dešimtmečius „Lifosos“ fosfogipso kalnus stebėjo iš savo buto Respublikos gatvėje. Šią savaitę moteris galiausiai „užkopė“ ant jų su anūku Danu ir šio bičiuliu Audriumi.

Tūkstančiai apsilankė, matė – milijonai

Daugiau nei šešiasdešimt milijonų internetinės muzikos platformos „Youtube“ vartotojų visame pasaulyje jau klausėsi britų roko grupės Bastille dainos „Things we lost in the fire“ ir stebėjo kūrinio vaizdo klipą. Vis tik retas kuris žino, kad šis muzikinis klipas buvo filmuotas ne kur kitur, o Lietuvoje, ne kokiame kitame mieste, bet Kėdainiuose, ir būtent ant „Lifosos“ fosfogipso kalnų.

Lietuvių dizainerė Laura Dailidėnienė šiuose įamžino savo kurtus rudens–žiemos kolekcijos drabužius.

Praėjusių metų rudenį dainininkas ir muzikos prodiuseris Linas Adomaitis „Lietuvos Alpes“ pasirinko savo 20-mečio koncertų turui skirtai fotosesijai.

Pažino darbovietę kino scenoje

Ši vieta, pasirodo, buvo įamžinta ir lietuviškame dviejų valandų trukmės kino filme. „Žiūrėjau „Miegančiųjų drugelių tvirtovę“. Ir ką gi manote – vienoje scenoje, kuri vaizduoja veiksmą Tibete, pažinau šiuos kalnus, – šyptelėjo AB „Lifosa“ gamybos skyriaus inžinierius-technologas Andrius Tunaitis, atvirų durų dienomis kraštiečiams vedęs ekskursijas ir išsamiai pasakojęs apie įmonės veiklą. – Be abejo, ši ekskursijos dalis žmonėms įdomiausia. Tačiau pirmiausia reikia klausyti, stebėti, „užsidirbti“, o tada jau prasideda linksmoji dalis – kalnai. Turiu pastebėti, kad lankytojai išties domisi, ir dar pačiais įvairiausiais dalykais. Klausimų topuose – tai, kiek darbuotojų, kokie jų atlyginimai, kaip gaminamos vienos ar kitos trąšos. Klausia apie fosfogipro panaudojimo galimybes. Jiems nuostabą sukelia tai, kad Rusioje fosfogipsas jau naudojamas autotransporto kelių tiesimui. Tai, kad per metus šie kalnai pasipildo dar apie 2 milijonais tonų fosfogipso. O ir tokios smulkmenos, kaip kad faktas, jog nedideliais kiekiais šią medžiagą iš mūsų vežasi pievagrybių augintojai ir ją barsto ant dirvožemio, taip pat labai įdomios.“

Sužadėtiniai, kraštiečiai Marius ir Greta pusiau juokais, pusiau rimtai užsiminė, kad „Lifosos“ fosfogipso kalnai būtų kone tobula vietelė judviejų vestuvinei fotosesijai.

Išpildė seną savo ir šviežią anūkėlio svajonę

Nors ir kiti bendrovės objektai kėlė interesą, keliautojai nuščiuvo dar pačiose fosfogipso kalnų prieigose. Kur jau ne – juk šviesią, giedrą dieną nuo „lietuviškųjų Alpių“ matyti 30 kilometrų nutolusi Jonavos „Achemos“ trąšų gamykla. Horizonte kyšo ir Šėtos bei Josvainių miestelių bažnyčių bokštai. O ir su vietine fauna susipažinti galimybė yra: kada ne kada gali pastebėti migruojantį rajone gyvenančių stumbrų pulką, dar dažniau – lapes ir stirnas.

Ekskursijos dalyviai tarpusavyje kalbėjosi, kaip vaikystėje grybauti prie šių kalnų vaikščiodavę arba smalsumo vedami atkulniuodavę kaip tik įmanoma arčiau fosfogipso kalnų papėdės.

Štai kraštietei Ritai Petraitienei ši išvyka buvo tarsi senos svajonės išsipildymas. Fosfogipso kalnus moteris regi iš balkono savo bute Respublikos gatvėje, kuriame gyvena jau beveik trisdešimt ketverius metus.

Ir ne tiktai svajonė – dar ir pažadas anūkui Danui, kuris iki šiol buvo neišpildytas. „Prieš keletą metų buvome susiruošę į „Lifosos“ atvirų durų dienų išvyką, bet pražiopsojome – anūkas užmigo... Kai jis pabudo, buvo didelės ašaros, – juokiasi R. Petraitienė. – Pavyko jį nuraminti tik pažadu, kad vieną dieną čia atvyksime. Ir štai – mes čia.“

Ne tas pats, kaip iš balkono stebėti

Kėdainietei nebeliko nieko kito, kaip pasitaikius kitai progai, su anūku ir šio bičiuliu Audriumi pasinaudoti bendrovės atvirų durų dienų teikiama išskirtine galimybe.

„Džiugina šitoks šiltas priėmimas. Norisi padėkoti „Lifosai“, kad įsileidžia, kad įdomiai veda ekskursiją. Anūkas dar ir draugą pasikvietė – juk tokia galimybė apžiūrėti viską iš arti. Daug įspūdingiau nei iš balkono ar iš įvairių kalnų pusių, į kurias vis ganydavome akis pravažiuodami pro šalį tai viena, tai kita puse. Kur jį apžiūrinėti iš toli, o kur ant jo užkopti?... Fosfogipso kalnai, be abejonės, buvo didžiausia šių dienų atrakcija, ypatingai – vaikams, – šyptelėjo R. Petraitienė, pati ilgus metus dirbusi Kėdainių biochemijos gamykloje. – Nė savo akimis patikėti negalėjau, kad vaikai šitaip lengvai atsitraukė nuo kompiuterių, nuo išmaniųjų telefonų – kad į ekskursiją po „Lifosą“ leistųsi.“

Balta balta – kur dairais – vasarai įsibėgėjant!… Iš apsilankymo bendrovėje „Lifosa“ kraštiečiai išsivežė pilną lagaminą pačių didžiausių įspūdžių, o įdomiausia dalis šiųmečiams „Lifosos“ atvirų durų dienų lankytojams, kaip ir įprasta, buvo pasivaikščiojimas bendrovės fosfogipso kalnuose.

Sužadėtiniai: „Tobula vieta fotosesijai“

„Dar keli žingsneliai – ir jau, skaityk, debesyse“, – dairydamasis į kraštovaizdį, atsiveriantį iš aukščiausiojo fosfogipso kalnų taško, stebėjosi kėdainietis Marius Stundžia.

Šalia, padebesyse, laikėsi ir jo mylimoji Greta, kuriai jaunas vyras pasipiršo vos prieš dvi savaites.

Fotografijai neabejingas vyrukas, paklaustas, ar norėtų čia ir savųjų vestuvių fotosesijos, juokėsi: „Na, gal ir neblogai būtų. Mačiau kitų porų fotosesijų, rengtų čia, nuotraukas. Tobula vieta.“

Įkopti pavyko... po 15 metų

Tiesa, prasitarė M. Stundžia vaikystėje ne kartą vaikštinėjęs visai greta „Lifosos“ fosfogipso kalnų. Tuomet, kai dar ir meilės, ir vestuvės buvo nė motais. „Prieš kokius penkiolika metų su draugais slapčia bandėme kopti į šį kalną. Tuomet dar tebuvome vaikai, o kalnai – kur kas mažesni. Po šitiek metų aš ir vėl čia – šįkart, legaliai ir ne spurdančia širdimi, – juokėsi kėdainietis. – Labai norėtųsi produktų gamybos procesą apžiūrėti iš arčiau, bet, ko gero, tai būtų sudėtinga ir galbūt netgi pavojinga.“

Užregistravo žmona

Didžiajai daugumai smalsuolių, bet vis dėlto – ne šimtu procentų visiems, įdomiausia ekskursijos dalis buvo būtent pasivaikščiojimas fosfogipso kalnuose.

Kol kiti kraštiečiai nepaliovė fotografuotis „lietuviškomis Alpėmis“ tituluojamuose kalnuose ir nuotraukomis dalintis socialiniuose tinkluose, babėniškis Darius Ivaškevičius labiausiai domėjosi trąšų gamybos technologijomis.

„Na, vieną nuotrauką atminčiai ir aš pasidariau, – pripažino D. Ivaškevičius, kurį kartu su dukromis į šią išvyką užregistravo žmona Gintarė. O ko gi ne mini šeimynos išvyka? – Kalnai, aišku, įdomu, gražu, nuo jų atsiveria neeilinis vaizdas į mano gimtąjį miestą. Bet mane kur kas labiau intriguoja tai, kiek daug žmonių čia dirba, kaip vyksta trąšų gamybos procesas, kokios žaliavos čia atvyksta, kaip jos tampa trąšomis, kaip yra eksportuojamos į artimas ir pačias tolimiausias pasaulio šalis. Kokia sparti šios bendrovės technologinė pažanga, plėtra. Stebinantys cechų, sandėlių dydžiai. Viskas įdomu.“

• AB „Lifosa“ dirba 990 žmonių. Per artimiausią pusmetį veiklą pradėsiančiame naujajame karbamido fosfato ceche bus sukurtos dar 17 naujų darbo vietų.
• „Lietuviškomis Alpėmis“ tituluojamų fosfogipso kalnų viršukalnė siekia beveik 90 metrų. Kasmet kalnus papildo dar apie 2 milijonai tonų fosfogipso.
• Geležinkelio bėgių ilgis gamyklos teritorijoje – 17 kilometrų.
• Per pastarąjį dešimtmetį į bendrovės „Lifosa“ techninę plėtrą ir naujų cechų statybas buvo investuoti daugmaž 175 milijonai eurų.
• Diamonio fosfato sandėlyje telpa apie 70 tūkstančių tonų trąšų. Tai galima sulyginti su vieno PANAMAX laivo talpa. Koncernui priklausantys du PANAMAX laivai talpina tarp 60 ir 70 tūkst. tonų krovinio. Šie laivai atplaukia ir į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, gali transportuoti AB „Lifosa“ žaliavą ir produktą.

Justina ŠVEIKYTĖ