Virgis V. Kuprys / Asmeninio archyvo nuotr.

1. Jūs miegate iki paskutinės minutės.

Daugybė mano pažįstamų ir draugų skundžiasi ne tiek pačiu darbu, kiek miego sutrikimais. Jie kasdien jaučiasi pervargę ir juos „spaudžia prie žemės“, todėl sunku prisiversti dirbti ir t.t. Čia visiškai natūralu, kad darbas nemielas, jei paprasčiausiai jautiesi neišsimiegojęs. Bet jei giliau pažiūrėsime į šitą problemą – tai kas dėl to kaltas?

Išjungę žadintuvą jūs dar leidžiate sau šiek tiek „pasnausti“? O paskui paskutinę minutę šokate iš lovos ir puolate lakstyti po namus panikuodami, kad jau tuoj tuoj pavėluosit į darbą? Tai jau savaime suprantama, kad pusė dienos nuėjo šuniui ant uodegos, kai nuo pat ryto įsivarote sau šitiek streso. Vakarop, be abejo, jūs jau šiek tiek prasijudinsit, bet tada ir vėl naktinėsit iki vėlumos žiūrėdami televizorių ar naršydami po socialinius tinklus savo telefone. Tam, kad kitą rytą vėl negalėtumėt prisiversti išlipti iš lovos… Čia toks užburtas ratas, iš kurio dauguma amžinai neišsimiegojusių žmonių taip ir nevalioja išsikapstyti.

Dažniausiai jie už visą savaitę bando „atsimiegoti“ savaitgaliais, taip dar labiau gilindami miego problemą. Nes: pirma – per savaitę prarastų miego valandų jums niekas nebesugrąžins, tas „atsimiegojimas“ tėra tik mitas ir jūsų pačių įsitikinimas. O antra – pirmadienį jūs pasijusite dar blogiau, nes jūsų organizmas patirs milžinišką šoką, kai vėl reikės keltis keliomis valandomis anksčiau. Jūs tik vėl užsukate ratą iš naujo: vėl jaučiatės pervargę ir neišsimiegoję, vėl į feisbukus keliate paveiksliukus ir sentencijas apie tai, kad pirmadienis yra pati baisiausia diena bei visomis išgalėmis keikiate savo darbą, kuris jums atrodo sunkiausias pasaulyje. Nors realiai viso to išvengtumėt susitvarkę vos vieną dalyką savo gyvenime – pradėję keltis visada tuo pačiu metu. Ir (jei tik prašau ne per daug) šiek tiek ankstėliau, kad jūsų rytas būtų lėtas ir be streso.

2. Jūs nežinote, ko norite. Tiksliau – kiek norite.

Dažnai girdžiu žmones juokaujant, kad už atlyginimą, kurį jiems moka, neverta nė stengtis – už tiek pinigų neva jie turėtų tik ateiti į darbą, pasisveikinti ir išeiti. Tai štai: buvau dar visai vaikis, kai vienas verslininkas man išaiškino, kad taip sakantys žmonės dažniausiai net nežino, kokio atlyginimo jie nori. Ar jūs galite konkrečiai skaičiais įvardinti, kiek pinigų jus tikrai padarytų laimingais?..

Dauguma žmonių stačiai paklausti, kokio atlyginimo jiems reikia, kad galėtų gyventi „oriai“, tik neaiškiai kažką numykia apie penkiasdešimt ar šimtą eurų viršaus. Ir aš esu tikras, kad dauguma darbdavių sutiktų tiek pakelti jūsų atlyginimą, jei tik būtų tikri, kad jūsų darbo našumas nuo to irgi padidės. Bet žinote ką? Greičiausiai taip nebus. Tuos papildomus penkiasdešimt ar šimtą eurų jūs išleisite niekams, ir jau po mėnesio vėl sėdėsite ir rypuosite, kad uždirbate per mažai ir kad atlyginimas jūsų nė kiek nemotyvuoja. Netikite? Tai tada paaiškinkit man tokį faktą: kodėl tie, kurie uždirba po pusantro tūkstančio, per menku atlyginimu skundžiasi lygiai taip pat, kaip ir tie, kurie dirba už minimumą?

Aš rimtai jums sakau: darbdavys kiekvieną mėnesį jums gali pridėti po penkiasdešimt, bet jūs vis tiek nebūsite patenkinti, nes paprasčiausiai nežinote savo skaičiaus. Štai ką turite padaryti pirmiausia: susiskaičiuokite, kiek jums reikia pragyvenimui, o tada prie gautos sumos pridėkite ir tai, kas, jūsų manymu, jūsų gyvenimą padarys geresnį. Nežinau kas tai galėtų būti, gal SPA procedūros kiekvieną savaitgalį? Gal kelionės į egzotiškas šalis du kartus per metus? Galimybė kiekvieną sekmadienį papietauti prašmatniame restorane? Prabangūs rūbai, nauji baldai, geresnis automobilis?..

Kad ir kas tai bebūtų, visa tai paprastuoju būdu jūs galite apskaičiuoti, ir tada matysite, kokio atlyginimo jums iš tiesų reikia, kad būtumėte laimingi. O kai jau žinosite konkrečią sumą, tai arba suprasite, kad nė velnio ne atlyginimas yra kaltas dėl to, kad jūs nelaimingi, arba pagaliau patys imsite ieškoti būdų ir priemonių, kaip tuos pinigus uždirbti. Galbūt pradėsite labiau stengtis, kad gautumėte paaukštinimą, gal sugalvosite pasikelti kvalifikaciją, o gal pasiieškosite kito darbo ar kažkokio papildomo pajamų šaltinio. Nes kai prieš akis turite konkretų tikslą, tai dažniausiai atsiranda ir priemonių bei būdų tam tikslui pasiekti.

3. Jūs nekeliate sau tikslų.

Jei jau prakalbome apie tikslus: baigęs mokyklą aš kurį laiką dirbau duonos kepykloje. Romantikos tame darbe jokios: minkai tešlą, prižiūri krosnis ir kavos kada nori nepagurkšnosi – tik pakankamai monotoniškas ir gana sunkus fizinis darbas. Bet jis man visai patiko, nes kiekvieną dieną susigalvodavau sau įvairiausių tikslų ir žaidimų. Pradžioj man būdavo iššūkis iš sandėlio atitįsti už mane patį daugiau sveriantį miltų maišą. Vėliau treniravausi pašauti batonus taip greitai, kad krosnyje nė vienu laipsniu nespėtų nukristi temperatūra. Dar vėliau pats sau susigalvojau tapti greičiausiai produkciją fasuojančiu kepyklos darbuotoju ir t.t. Dabar visa tai atrodo tik vaikiški žaidimai, bet juk tada ir buvau dar tik vaikas. Užtat jau tada vieną dalyką išmokau visam gyvenimui: darbas einasi kur kas lengviau ir smagiau, kai turi kokį nors tikslą.

Šiuolaikiniame pasaulyje su tikslais kiek sunkoka, nes labai dažnai savo darbuose mes nieko negaminame ir nekuriame kažko, ką vėliau galėsime pačiupinėti. Mes tik minkome kompiuterių klaviatūras ir atliekame kažkokias užduotis, kurių galutinio tikslo ir prasmės dažnai net nesuprantame, o rezultato neturime kaip pamatuoti. Todėl kartais tikrai gali būti sunku atrasti vidinės motyvacijos, ir vienintele varomąja jėga telieka tik pinigai.

Bet žinote ką? Tebūnie! Pinigai irgi gali būti visai tinkamas tikslas, jei tik tą tikslą jūs konkrečiai suformuluosite. Tegul tai bus anas skaičius, kurį jau apskaičiavote antrajame punkte. Arba, pavyzdžiui, sodyba su bazilikais ant palangės po kokių dešimties metų. O gal jūsų vaikų studijos užsienyje arba jūsų pačių soti ir aprūpinta senatvė? Kodėl gi ne – iš esmės tinka viskas, kas yra bent šiek tiek daugiau, nei kad dirbti tik tam, jog apmokėtum šildymo sąskaitas.

4. Jūs turite per daug paskolų.

Nors kita vertus – šildymo sąskaitos dar nėra pats blogiausias dalykas gyvenime. Pažįstu daugybę žmonių, kurie iki kaulų čiulpų neapkenčia savo darbo, bet niekaip nesiryžta jo mesti, nes… turi mokėti paskolas. Todėl aš visada sakiau ir sakysiu, kad visokios paskolos ir kreditai yra savanoriška vergovė: jūs parduodate savo laisvę, savo galimybę rinktis už tai, kad įsigytumėte daiktų, kurių negalite sau leisti ir kurių jums galbūt net nereikia.

Nerašysiu dabar vėl viso to, apie ką ne kartą jau esu rašęs, bet tik štai ką noriu jums pasakyti: visai gali būti, jog būtent dėl to jūs ir nemėgstate savo darbo, kad jaučiatės priversti jį dirbti. Pagalvokite patys: ar dažnai vaikystėje noriai darydavot tai, ką jums liepdavo tėvai arba mokytojai? Greičiausiai nelabai, nors tos užduotys, kai gerai pagalvoji, tikrai nebūdavo sunkios ar nemalonios. Aš vaikystėje labiausiai nemėgau plauti indų ir ravėti daržų. Nepasakysi, kad tai buvo itin varginantys darbai: visada mėgau taškytis su vandeniu, tvarkytis iki šiol man yra geriausias laisvalaikis ir beveik meditacija, o kokį daržą dabar norėčiau nuravėti vien dėl saulės ir gryno oro. Bet paprasčiausiai – man liepdavo tai daryti. O kai kažką darai ne savo noru, bet todėl, kad esi priverstas, tai visada atrodo, kad tuo metu galėtum daryti kažką daug įdomesnio ir malonesnio. Net jei iš tikrųjų tuo metu tik sėdinėtum ir nosį krapštytum mirdamas iš nuobodulio.

Tai štai apie ką aš ir kalbu. Dabar jūs, be abejo, nebe vaikai, bet ir darbą jus verčia dirbti nebe tėvai, o jūsų paskolos. Ir būtent todėl jūsų darbas jums atrodo nemielas. Todėl pirmas dalykas, kurio turėtumėt norėti ir siekti – tai išsivaduoti iš paskolų vergijos. Nes kol žmogus nėra laisvas, jis negali būti laimingas.

5. Jūs esate nepatenkinti viskuo.

Ir galiausiai penktoji priežastis, dėl kurios tiek daug žmonių nekenčia savo darbo, yra netgi ne priežastis, o ištisa žmonių kategorija. Tai yra viskuo nepatenkinti bambekliai: skųstis savo darbu, valdžia ir nuosavais sutuoktiniais jiems yra „geras tonas“ ir visai normalu, o „pasibėdavojimai“ dėl sveikatos, menkos algos ir didelių kainų – nacionalinis jų sportas.

Šitų tai jau niekas nepakeis – nei sveikas protas, nei jokie argumentai, nei patarimai. Dar gi atvirkščiai: gavę gerą patarimą šitie žmonės sugeba net įsižeisti, todėl jiems aš net nieko ir nesakysiu. Rašau apie juos tik todėl, kad perspėčiau jus: nepakliūkite į jų liūnus. Matot, protingos knygos štai ką sako: jūs esate penkių žmonių, su kuriais daugiausiai bendraujate, vidurkis. Jeigu jūs bendraujate su milijonieriais, tai nemažai šansų, kad anksčiau ar vėliau ir patys neblogai prasigyvensite. O jeigu jūsų draugai turi problemų su alkoholiu, tai visai gali būti, kad ir jūs prasigersite.

Lygiai taip pat yra ir su chroniškais bambekliais: jeigu jūs bendraujate tik su tais, kurie nuolat viskuo skundžiasi ir yra viskuo nepatenkinti, tai greičiausiai ir jūs tokie esate. Todėl gerai pagalvokite, ar tikrai jūsų darbas jums toks nemielas. Gal darbas čia ne prie ko – gal jums tik draugus reikėtų pakeisti?..

 

Virgis V. Kuprys