E. Genio/LRT nuotr.

Prašniokštė 59-oji Jūros šventė. Jos šūkis skelbė: „Tas jausmas, kai nurauna stogą!“ Akį džiugino burlaiviai, eisenos, koncertai, spektakliai, kinas, mugė. Buvo galima apžiūrėti vietos gyventojų tautinius kostiumus ir sudalyvauti viktorinoje atsakinėjant į klausimus apie rugsėjį Lietuvoje viešėsiantį popiežių Pranciškų. Viešasis uostamiesčio transportas tris dienas vežiojo nemokamai. Mobilius tualetus parūpino latviai. Kaimynai pasistengė, kad net paskutinę šventės dieną būtų tualetinio popieriaus ir muilo su vandeniu rankoms nusiplauti. Regis, viskas tobula. Tačiau ne be reikalo sakoma, kad šaukštas deguto gali statinę medaus pagadinti.

Šventės išvakarėse duris atvėrusios „Švyturio“ alaus gamyklos bare veikė belaidis internetas, bet tualeto nebuvo. Reikalui prispaudus, barmenai turėjo ieškoti kibiriuko nusilengvinti, o svečiai – pasirūpinti savimi. Švarūs ir tvarkingi tualetai naujame „Švyturio“ alaus gamyklos pastate įrengti 4 aukšte esančiame muziejuje, į kurį norint patekti reikėjo registruotis iš anksto arba stoti į eilę.

Kaimo užeigos negali atidaryti neįrengęs tualeto, o didžiausiu šalyje pretenduojantis tapti baras, į kurį per tris Jūros šventės dienas atsigaivinti plūdo minios žmonių, neturi tualeto. Kaip suprasti tokį uostamiesčio aludarių sprendimą?

Gediminas Kulikauskas knygoje „Lietuvio kodas“ teigia, kad atsainus požiūris į higieną mūsų protėviams būdingas nuo senovės. 1894 m. gydytojas Jonas Staugaitis piktinosi, kad prireikus nusilengvinti eita už tvarto ar klėties, žiemą – į tvartą. Kunigas Kazimieras Pakalniškis 1915 m. dienoraštyje rašė, kad mūsų žmonės savo gamtos reikalus atlikdavo prie trobos slenksčio arba pamato, iš ten kildavo smarvė ir plito ligos.

Pirmos lauko išvietės, šikinykai, mūsų krašte atsirado maždaug 1890–1915 m. Anot Vinco Kudirkos, anksčiausiai viešuosius lauko tualetus, neapsikentę pribjaurotų pašalių po kiekvieno didesnio žmonių susibūrimo atlaiduose, Lietuvoje ėmė statydinti kunigai.

Danijos kaimuose išvietės imtos statyti XVIII amžiuje. Lauko išvietes lietuviai išvydo dviem amžiais vėliau, per I pasaulinį karą, nešvaros neapsikentusių vokiečių nurodymu. Kaizerio kareiviai ėmė statyti lauko tualetus, kurie Lietuvos gyventojams buvo didelė naujiena.

Vokietijai ilgą laiką priklausęs Klaipėdos kraštas visada lenkdavo Lietuvą, čia paisyta aukštesnių nei Lietuvoje higienos ir švaros reikalavimų. Uostamiestyje iki šiol gali atrasti senjorų sodininkų, kurie taip rūpinasi švara, kad net ravi sodo gatves.

Taigi XXI amžiuje „Švyturio“ alaus fabriko vadovai nutarė svečiams priminti XIII–XIV amžiaus Kernavę, kur tuštintasi patvoriuose, už pastatų. Gal dėl to pasibaigus Jūros šventei Klaipėdą nuplovė smarki liūtis. Turbūt dangus juto, kad uostamiesčiui reikia švaros ir atgaivos.

2017 m. Europos Sąjunga atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos kaimuose ir gyvenvietėse gausu lauko tualetų. Jų priskaičiuojama 28 proc., kai leistina riba yra 2 proc. Panašu, kad laukiame Briuselio nurodymų ne tik dėl meditacijos vietomis tampančių lauko, bet ir konkrečių barų tualetų.

Sveikai besimaitinančius ir alkoholio vengiančius šmaikštuoliai žmonės sveikatos ministro garbei praminė veryganais. Gal „Švyturio“ vadovai nutarė patreniruoti alaus mėgėjų pūsles ir taip parūpinti naują įrašą Guinnesso rekordų knygoje? Įdomu, kiek litrų alaus galima išgerti nepakilus nuo baro? Gal tikrai čia slypi neatrastos žmogaus galimybės? Juolab kad toks sumanymas pateisintų šių metų Jūros šventės šūkį: „Tas jausmas, kai nurauna stogą!“

 

R. Sakalauskaitė

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.