Igno Stanio nuotr.

Gegužės pirmoji savaitė svaigi ne tik pavasario žydėjimo spalvų, laukto lietaus gaivos, bet ir pilna istorijos bei atminties ženklų. Vadinasi, tai laikas stabtelti, pažvelgti ir pamąstyti kartu.

Gegužės 3-ioji – ne tik pirmosios rašytinės konstitucijos Europoje, daugiau nei prieš du šimtmečius Abiejų Tautų Respublikos paskelbtos Konstitucijos diena, bet ir Pasaulinė spaudos laisvės diena. Šie du atskiri kultūros istorijos faktai labai susiję su mūsų tauta. Kalbant šių dienų kategorijomis, būtent Lietuva ir buvo lygiateisė, sprendimo teisę turinti Abiejų Tautų Respublikos valstybė narė.

Na, o ką plačiąja prasme tautai reiškia spaudos ir žodžio laisvė, Lietuvos piliečiai žino ne tik iš istorijos vadovėlių, bet ir iš savo šeimos, savo giminės, savo kaimo genties patirčių ir atminties rėžių.

Gegužės 7-ąją Lietuvoje švenčiame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Tai atminties ženklas atkaklios, keturiasdešimt metų trukusios lietuvių tautos priešinimosi ir kovos su carinės Rusijos valdžios užmačiomis sunaikinti natūralią lietuvių tautos gyvastį, surusinti lietuvius, o lotynišką rašybą pakeisti reformuotu kirilikos variantu – graždanka. O kaip reiškėsi tas kovos atkaklumas ir priešinimasis svetimųjų sumanymams būti natūraliai sunaikintiems? Galbūt vartojant šių dienų leksiką, daug ką gali mums pasakyti kiekybiniai rodikliai. Knygos istorikai yra nustatę, kad per visą spaudos draudimo laikotarpį buvo išleista per 4 000 lietuviškų leidinių lotyniškomis raidėmis. Didžioji jų dalis buvo spausdinama užsienyje, Užnemunėje, kiek vėliau, ir Amerikoje, ten įsikūrus pirmiesiems lietuviams. Oficialiosios tuometinės Rusijos imperijos statistikos duomenimis, per keturiasdešimties metų spaudos draudimo laikotarpį kirilica tebuvo išspausdinti vos 66 lietuviški leidiniai.

Išvada paprasta ir aiški: lietuviui reikėjo lietuviško žodžio! Savojo žodžio, kuris keliavo iš namų į namus. Tikro, nemeluoto, telkiančio žodžio.

Šių dienų informacijos perpildytoje viešojoje erdvėje kartais sunku atskirti tikrą žinią nuo informacinio triukšmo. Susitikimuose su regioninių leidinių skaitytojais miestų ir rajonų bibliotekose, nuo Šiaulių iki Šalčininkų, išgirstu, jog nūnai žmonės jau pradeda jausti skirtį tarp šių dviejų dalykų. Ypač, sako jie, nesunku atskirti, kur ir kaip viešojoje erdvėje save reiškia informaciniai triukšmadariai, chuliganėliai. Tačiau dažnai susitikimų dalyviai stebisi, kodėl, sakykim, laikytis Kelių eismo taisyklių būtina kiekvienam eismo dalyviui, o tinkamo elgesio viešojoje erdvėje – ne.

Į šį klausimą atsakyti sunkiausia. Nes jis tik suteikia erdvės auditorijai drauge ieškoti atsakymo, kaip padėti mums visiems atskirti pelus nuo grūdų. Būtent sunkiausia pažinti tą informacinio triukšmo niekdarį, nors ir įvilktą į dailų drabužį. Toks niekada neatsakys už savo pasakytą žodį, o gavęs viešą priekaištą it slibinas spjaudysis spaudos laisvės ir saviraiškos terminais. Deja, tokiems viešosios erdvės chuliganams tai tėra tušti žodžiai.

Tad šiandien, mėgindami skaityti savo tautos atminties ženklus, pirmiausia turėtume ieškoti kalbančiųjų atsakomybės už žodį. Tik atsakingai tartas žodis gali puoselėti mūsų ateitį.

dr. Jolanta MAŽYLĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentė

 

banga,logo