FB nuotr.

Vėlinių laikotarpiu „legalu“ kalbėti apie mirtį. Nereikia galvoti, kad nepataikysi, kad tema netinkama. O vis tiek išlieka svarbi ir dažnai neišvengiama. Vėlinės ją sušildo, pakviečia, leidžia būti, kalbėti apie save ir tai, kas mums svarbu, atsakyti į klausimus arba juos užduoti.

Kunigas jėzuitas Anthony de Mello (1931–1987), gyvenęs ir dirbęs pastoracinėje veikloje  Indijoje, siūlo vieną nepaprastą meditaciją: įsivaizduoti save jau mirusį, aplinką, žemę, kapą, pastebėti kitus žmones, jų ir savo išgyvenimus, mintis, iš kitos perspektyvos pažvelgti į savo kasdienybę ir jos sunkumus, iš naujo pasverti, kas mums svarbiausia. Apie mirtį nėra malonu kalbėti, nesinori jos įsivaizduoti. Natūraliai žmogui norisi galvoti, jog gyvenimas niekada nesibaigs. Vis dėlto, mirtis yra ta neišvengiama realybė, kurios akivaizdoje kiek kitaip galime pažiūrėti ir į savo gyvenimą. Kaip laikinumas padeda labiau vertinti dalykus ir žmones, taip mirtis – gyvenimą.

Dažnai prieš pradėdama skaityti knygą mėgstu dirstelėti į jos pabaigą, paskutinius puslapius. Tai tarsi koks rodiklis, dėl ko verta (arba ne) skaityti. Galima taip klausti ir savęs – kokio norėčiau paskutinio savo „knygos“ puslapio? Kas jame turėtų būti užrašyta, dėl ko būtų verta gyventi šį gyvenimą? Užrašyta mano, kitų, Kūrėjo ar paties gyvenimo… Galbūt pakaks ten vieno kito žodelio, gal eilėraščio ar rimto, svaraus sakinio. Kiekvienam savo. Ir svarbiausia, kad – savo. Nes tik tuomet verta rašyti istoriją, eiti per žemę, gyventi gyvenimą jį kuriant, gražinant, kartais tiesiog priimant jį tokį, koks yra, nuspalvinant savo spalvomis, ieškojimais, atradimais ir praradimais, viltimi. Įkvepiant ir iškvepiant, leidžiant būti tam tikrai situacijai, jausmui, idėjai, troškimui, netgi klystant ir klumpant. Pasitinkant ir paleidžiant daug pradžių ir pabaigų, kad kartą, laikui atėjus, galėtum pasakyti, kad išpildei, kvėpavai, ir ramiai pasitikti pabaigą, o tiksliau – mirtį. Dėl pabaigos nebūčiau tokia tikra.

Mirties realumas gali padėti įsigyventi, pamilti ir vertinti šį laikiną buvimą pasaulyje. Taip pat ji neišvengiamai verčia mąstyti apie prasmę, apie mūsų išėjusius mirusiuosius, apie tai, kas gi po to. Žvelgti galime iš tikėjimo perspektyvos, galbūt intuityviai jausti išėjusiųjų buvimą arba suvokti, jog bet kuris miręs žmogus palieka dalelę savęs, kurią norime toliau auginti (galbūt pratęsti jo(-s) darbus, ugdyti vieną kitą savybę, branginti tai, kas tam žmogui buvo svarbu) ir tokiu būdu išlieka gyvas, lyg koks garstyčios grūdelis. Kad ir kaip galvotume, mus stiprina toji ramybė, šiluma, kai uždegame žvakelę prie kapo, lyg drąsinanti, sulaikanti mus kiek pabūti prie to slenksčio tarp „čia“ ir „ten“, susitikti savo artimuosius, mintimis, prisiminimais, dėkingumu už tai, kad buvo, galbūt atleidimu ir susitaikymu, ar bandymu atleisti.

Ir nors abejoju, ar kada bus įmanoma žmogui susitaikyti su šia tikrove, žinoti visus atsakymus, tačiau turime gavę puokštę dovanų – tikėjimą, viltį, mokėjimą atleisti, užuojautą, troškimus, viską, kas mus daro gyvus.

Prisimenu gražų Anthony de Mello SJ pasakojimą „Gyvenimas iki mirties“, kuriame mokiniai dažnai klausė Mokytojo, ar yra gyvenimas po mirties, o šis jiems atsakė, kad anapusiniu gyvenimu domisi tie, kurie nežino, ką daryti su šiuo gyvenimu. Ir galiausiai vienam nekantriam mokiniui jis atsako: „Ar yra gyvenimas iki mirties – štai kur klausimas.“

 

Jurgita Vaitkutė