Veidaknygės nuotr.

Ar esate girdėję apie politinį korektiškumą? Beveik neabejoju, kad esate. Paprastai tariant, tai nuostata vengti kalbėjimo ir veiksmų, kurie būtų įžeidžiantys ar žeminantys asmenis, priklausančius kuriai nors mažumai, dažniausiai rasinei/etninei ar seksualinei.

Jei esate apie politinį korektiškumą girdėję, tai neabejoju, kad taip pat esate girdėję, jog tai be galo varginantis dalykas. Bent jau taip mano daugybė save išsilavinusiais laikančių Lietuvos piliečių. Jie girdėjo, kad kažkur, galbūt Amerikoje, to politinio korektiškumo jau yra gerokai per daug, dėl jo kyla nepasitenkinimas ir naują postūmį įgauna vadinamieji kultūriniai karai. Kai kas nori juos kovoti ir čia, Lietuvoje, nes galvoja, kad ir pas mus politkorektiškumo jau gerokai per daug ir jis mūsų kasdienį gyvenimą taip pat jau gerokai nustekeno.

Nes politinis korektiškumas tai toks švelnus totalitarizmas, prie kurio gyventi labai labai sunku. Panašiai, o gal net sunkiau, nei iki nepriklausomybės atgavimo. Žiauriomis jo sąlygomis negalima sakyti daug ko, ką galėjai pasakyti visą gyvenimą. Negalima sakyti čigonas ar invalidas, reikia sakyti romas ir neįgalusis, ar kaip jie ten dar prigalvojo. Negalima juokauti apie žydus. Negalima žaismingai atsiliepti apie moteris, netgi negalima sakyti to, ką išties galvoji apie visokias mažumas, reikia rinktis aptakesnius pavadinimus ir nevadinti daiktų tikraisiais vardais.

Bet, atrodo, visų baisiausia, kad negalima sakyti negras. Nebegalima, nors visą gyvenimą sakėme ir nieko blogo negalvojome. Juk čia tik tokia odos spalva. Be to, negriukas kažkada praėjusiame amžiuje prabėgusioje vaikystėje buvo laimės simbolis, jis gyveno ten kur visad švietė saulė ir dangus buvo giedras, ir valgė bananus, kurių mes čia negalėjome nė vienu būdu gauti.

O ir kolonializmo pas mus iš esmės nebuvo. Nors Kuršo kunigaikštystė, LDK vasalė, XVII a. ir turėjo kažkokį fortą Afrikoje ir Tobago salą, bet greit juos prarado ir į kolonializmą bei vergovę mes įsivelti nespėjome. Tai sakykite, meldžiamieji, kodėl dabar mes turime paklusti spaudimui nevartoti žeminančių žodžių apie žmones, kurių mes visai nežeminome?! Ir išties, kodėl?!

Maža to, yra ir dar viena blogybė: su šituo korektiškumu apskritai yra prakišinėjama ideologija, skatinanti permąstyti dalykų padėtį pasaulyje ir kitaip pažvelgti į tuos, kuriuos iki šiol manėme pagrįstai laikantys menkesniais. Tačiau tai mums visai nepriimtina! Nėra čia ką mąstyti. Taip pasaulis surėdytas, juk akivaizdu, kad jokios lygiavos nėra ir negali būti! Antra vertus, čia net ne politikos, o mandagumo dalykas. Mandagus žmogus mokės pasaulį gražiai įvardinti tokį, koks jis yra. O jei kam kliūva, kad kažkas kažką ne taip sako, tai reikia ugdyti etiketą, o ne brukti šitą politinio korektiškumo ideologiją. Pakaktų korektiškumo be politikos ir viskas būtų gerai.

Bet kaip tos politikos išvengti, kai kiekviena politika turi savo korektiškumą? Lietuvoje irgi turi. Čia irgi dėl politinių priežasčių primygtinai nerekomenduojama sakyti kai kurių žodžių, kurie kone visą gyvenimą buvo įprasti daugeliui šalies gyventojų, gimusių dar Tarybų Sąjungoje. Ot ir ne! – tučtuojau pataisytų mane koks nors politiškai korektiškas klausytojas, – Sovietų Sąjungoje! Juk žodis tarybinis, pagal dominuojančius politinius standartus yra nekorektiškas. Dar, pavyzdžiui, nekorektiškas žodis yra komunistas, jei tari jį neutraliai, sudėdamas į jį kiek galima mažiau emocijų. (Beje, paniekinančiai jį sakyti galima – kaip bet kurį keiksmažodį, negražu, bet ką padarysi). Priežastis paprasta ir suprantama, vartodamas žodžius tarybų, komunistas ir panašius neutraliai, rodai nepagarbą Lietuvos žmonių kančioms, trukusioms nemenką praėjusio amžiaus dalį.

Apie visą tai mintijau pastarosiomis dienomis, kai grupė Baltijos šalių politikų išplatino kreipimąsi į Jungtinių Amerikos Valstijų prekybos tinklo „Walmart“ vadovybę raginantį nebeprekiauti šio tinklo parduotuvėse marškinėliais su tarybine simbolika – kūju ir pjautuvu bei užrašu kirilica SSSR. Kaip sakė kreipimąsi pasirašiusi Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, „išties nuvilia, kad pasaulinio lygio prekybos tinklas parodė nepagarbą milijonams sovietinio režimo represijas – kankinimus, kalinimus, tremtis – patyrusių žmonių, jų artimiesiems ir palikuoniams. Toks lengvabūdiškas sovietinės simbolikos naudojimas komerciniams tikslams negali būti pateisinamas. Platindamas drabužius su totalitarinio režimo simbolika, prekybos tinklas, sąmoningai ar ne, prisideda prie totalitarinio režimo nusikaltimų neigimo“.

Na ir kas gi tai yra, jei ne politinio korektiškumo reikalavimas iš amerikiečių, kurie jokių kančių šiuo požiūriu nėra patyrę? Maža to, netgi jų nesupranta! Juk jų niekas nei trėmė, nei kalino, nei kankino, o visa tai vyko už tūkstančių kilometrų, beveik kitame pasaulio krašte. Be to, kada tai buvo? Na, ne XVII ar XIX amžiuje, bet vis tiek, nuo to laiko užaugo nauja karta, kuriai raidės CCCP jau nieko nebesako.

Bet mūsų politikams ir daugybei jų rinkėjų sako ir jiems skaudu! Jie nori, kad amerikiečiai nebeprekiautų tais marškinėliais ne dėl savęs, o dėl mūsų. Baltijos šalių gyventojams visiškai nesvarbu, ar amerikiečių paauglys, perkantis ir dėvintis kūjį ir pjautuvą ant krūtinės supranta, ką tai reiškia, ar jam visiškai vienodai, nes šitie dalykai jam visiškai nėra jokie simboliai. Svarbiausia, kad kažkam tolimose mažose valstybėse dėl to skaudu. Ir taip norėtųsi, kad tas skausmas būtų gerbiamas.

O dabar grįžkime į tai, nuo ko pradėjome. Į tą vargą ir nepatogumą, kurį patiriame negalėdami sakyti žodžių, kurie dėl skirtingų istorinių kontekstų mums neturi jokios neigiamos reikšmės, su kuriais susijusio skausmo ir pažeminimų patirtų prieš daugelį metų ar už daugybės kilometrų (o kartais, deja, netgi čia ir dabar) mes nesuprantame ir net nebandome suprasti. Ir nenorime bandyti, nes tai ne mūsų kančia ir tie įžeidimai mums ausies nerėžia.

Ir kai kitąsyk norėsis juos ištarti, motyvuojant įpročiu ar netgi žodžio laisve, prisiminkime, kad kažką sakome ar darome ne dėl savęs ar bent ne tik dėl savęs. Dar ir dėl kitų. Tų, už šimtų kilometrų ar metų. Kurie, norėtume, elgtųsi mūsų atžvilgiu taip pat.

 

K. Kirtiklis

Kęsto Kirtiklio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.