Scanpix nuotr.

Lietuvoje – brandus ruduo. Šį metą labai sunku apsakyti ir rasti žymą, skiriančią rudenišką gamtą nuo priešžiemio. Brandusis ruduo mūsų platumose siejamas su tamsa, pirmaisiais išbandymais sniegeliu ir šaltesniais orais.

Atrodo, kad šiemet mus nustebinti sunku net ir tuo – per ilgai lijo, o ilgojo lietaus padarinius jaučiame iki šiol. Sutikite – ko gero, jūs savo gyvenime nesate to matę arba neprisimenate lietingojo ciklo, trukusio keletą mėnesių.

Brandusis ruduo savo vėsa turėtų žemės paviršiuje mažinti drėgmę – nuo seno sakydavo, kad šaltis sutraukia vandenį. Tačiau ar taip gali būti dabar, kai net mažas laukų upelis virto Nemunu, o žemumos – ežerais? Tai, apie ką kalbėjome ir svajojome prieš trejetą metų, įvyko. Tik mes visai nesidžiaugiame…

Drėgmės perteklius nebus visada. Dar po metų kitų mes vėl atsidusime – o buvo visai gerai, kada baigsis sausra… Gamta įdomi ir vertinga savo įvairove. Gal tik mums sunku tai suprasti ir reiškinius vertinti ne šios dienos įspūdžiais, o daug globaliau.

Ar didžioji šių metų drėgmė ką nors pakeitė gamtoje? Iš tikrųjų – nieko. Galbūt šiek tiek kitur liks žiemoti vabzdžiai, kiti bestuburiai. Kitur savo žiemos urvų labirintus įsirengs kurmiai. Žvėrims ir paukščiams tai visai nieko nereiškiantis pašėliojimas.

Štai briedžiai braido sau po apsemtus karklynus ir pradeda kramsnoti šakų galiukus – atėjo metas pratintis prie grubaus žiemiško maisto. Taurieji elniai vis dažniau išeina paklampoti po želmenis ar sužaliavusias ražienas. Stirnos visą dieną praleidžia laukuose.

Beje, stirnų pasaulyje pokyčiai – stirninai (tiesa, dar ne visi) jau numetė ragus. Jiems ir patiems truputį keista nejausti savo ragelių svorio. Tačiau neilgam ta laisvė – jau sausio viduryje pradės kilti nauji pūkuoti ragai.

Lapkričio pradžioje jau randami pirmieji numesti briedžių ragai. Kai kurie patinai dar bus raguoti iki sausio. Taigi – žvėrims ragų jau nebereikia.

O ką daryti radus numestus ragus? Pasiimti, jei to norite, nes dabar tą leidžia Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Anksčiau šis teisinis dokumentas ir numestus ragus laikė medžiotojų klubo ar būrelio nuosavybe.

Nuo spalio 15 d. miškuose medžiojama varant, taigi medžiotojai lankosi savo plotuose vis dažniau. Daugelis kiekvieną savaitę laukia pranešimų: kiek vilkų jau sumedžiota iš šiam sezonui skirto limito? Per pirmąsias dvi savaites buvo sumedžiota 20 (taigi – trečdalis) vilkų. Dabar šis skaičius jau kitoks.

Vilkų šeimynos keliauja, o po medžioklių ir trikdymo tampa dar nesėslesnės. Pasienyje naudojama stebėjimo technika neseniai užfiksavo septynių vilkų šeimyną, keliaujančią keliu ir neįtariančią, kad juos stebi. Vis dažniau medžiotojų, miškininkų ir gamtininkų naudojama panaši fotografavimo ar filmavimo įranga pateikia mus nustebinančių žinių: juk taip mes sužinojome apie meškas ir meškėnus, apie vilkų šeimas ir šių žvėrių gausą.

Ne technika, o stebėtojai fiksuoja ypatingą šio rudens naujieną: labai gausų čimčiakų, iš šiaurės kas kelintus metus pas mus žiemoti lekiančių paukščių, antplūdį. Jų čečėjimą galima girdėti visur, mažiukų paukščiukų pulkai jau apniko dirvonų augalus, lesa soduose, darželiuose nudžiūvusių gėlių sėklas. Kuršių nerijoje ir pamaryje jų daugiausia.

Atrodo, kad kol kas nesulauksime svirbelių, palyginti mažai iš šiaurės atskridusių tūbuotųjų suopių. Ar turime tuo stebėtis? Ko gero – ne, nes gamta pati gausina ir skirsto savo išteklius. Savo namuose ji geriausia šeimininkė!

 

S. Paltanavičius