R. Dovydėno pieš.

Tikrai, kuo galima pasidžiaugti? Seimo rinkimai įvyko, niekas jų nesuklastojo, nekliudė balsuoti ir labai mažai kas bandė papirkti rinkėją. Aišku, tobulų rinkimų nebūna, bet tik už 30 kilometrų į rytus nuo Vilniaus prasideda teritorijos, kuriose demokratijos užuomazgų vis dar nėra – imituojami rinkimai, diktatoriai apsimeta, kad juos išrinko.

Gudija, Rusija ir visa Vidurinė Azija –šalys, kuriose nėra pasirinkimo. Prieš kritikuodami Lietuvos valdžią, galėtume prisiminti, jog prieš 30 metų gyvenome tokioje pat melo sistemoje, pasidžiaugti, kad ją palikome toli praeityje.

Kuo dar galime pasidžiaugti? Artėjame prie vis aiškesnės partinės sistemos. Tai reiškia, kad galėsime numatyti, kas vyks ateinančiais metais. Jau susiformavo dvi grupės: galėjome rinktis, balsuoti už konservatyvios ir liberalios pakraipos kandidatus ar rinkti praeities atstovus iš valstiečių (tiksliau– kolūkiečių) ir buvusios sovietinės nomenklatūros, kuri Seime posėdžiavo dar nuo sovietinių laikų.

Toks suskirstymas – atsakymas, kaip balsuoti antrajame rinkimų ture. Jei konservatorių pergalė būtų dar aiškesnė, jiems tektų daugiau atsakomybės, būtų didesnės galimybės parodyti, ką sugeba jie ir jų sąjungininkai. Tada valdančia tapusiai konservatorių grupei nereikėtų blaškytis ieškant menkai atstovaujamų partijų palaikymo. Po keturių metų galėtume aiškiai apsispręsti, ar jie verti mūsų pasitikėjimo, ar juos reikia keisti. Todėl net ir nesižavintiems konservatoriais antrajame rinkimų ture būtų prasminga balsuoti už jų kandidatus.

Kas rinkimų rezultatuose gali nustebinti? Visiškas politikų, prisistatančių tautinių idėjų gynėjais, žlugimas. Tomaševskio rinkėjams atsibodo nuolatiniai bandymai kiršinti lietuvius ir lenkus. Tikėtina, kad jie vis geriau suvokia, kad taip kuriama dirbtinė priešprieša neatitiko ir neatitiks jų interesų.

Dar didesnį smūgį patyrė prisistatantys dešiniaisiais tautininkais. Šis smūgis itin reikšmingas, nes Europoje sustiprėjo dešiniosios, tautinės ir euroskeptiškos politinės jėgos, Prancūzijoje – nacionalinis frontas, Vokietijoje – įtakingos politinės jėgos. Panašių pažiūrų atstovai valdo Lenkijoje, Vengrijoje. Jų kelias bandytas pakartoti ir Lietuvoje. Norint išvardinti visas partijas, skelbusias tą pačią idėją, prireiktų kone pusės puslapio.

Kas prisimena jų pavadinimus? Tai daug ką pasako. Todėl tenka vardinti jų lyderius: A. Juozaitis, N.Puteikis, S.Gorodeckis, V.Radžvilas, R.Dagys ir kt. Visi jie bandė įpiršti tą patį pažadą. Skelbdamiesi dešiniaisiais, jie buvo linkę bendradarbiauti su sovietinės nomenklatūros žmonėmis, o ne su konservatoriais. Visi jie rūsčiai kalbėjo ir be užkeikimų „Gerinsim, tobulinsim, remsim“ nesugebėjo nieko pranešti. Visi jie prisiekinėjo galintys dėl Lietuvos pasiaukoti, bet į klausimą „Ar dėl Lietuvos gali būti antras?“ neturėjo ką atsakyti, nes dėl partijų vadų pasipūtimo ir susireikšminimo nesugebėjo bendrai veikti. Nors kartu sudėjus jie surinko daugiau nei 7 proc. balsų, vietoj gausios frakcijos Seime vėl turi nulį ir nieko patrauklaus negali pasiūlyti.

 

Gediminas Navaitis