Asmeninio archyvo nuotr.

Nušvitus saulei, į paviršių ima kilti visa, ką slėpė žiemos tamsuma. Girdžiu menininkę, besipiktinančią apšnerkšta, cigarečių nuorūkose skęstančia Vilniaus autobusų stotimi. Siūlau surengti talką. Pritarimo nesulaukiu, vietoj jo – kaltųjų paieškos ir biurokratų keiksmai. Nuo sovietinių laikų balandis, kai gimė „didysis tautos vadas“ Leninas, – švaros mėnuo. Užvertę sovietmečio istoriją, rengiame akciją „Darom“. Nesvarbu, kuriam gimtadieniui skirtą – filosofo Immanuelio Kanto, kino aktoriaus Jacko Nicholsono ar smuikininko Yehudio Menuhino, gimusių tą pačią balandžio 22 dieną.

Žaliuojantys šlaitai skatina gręžtis į gamtą. Henry Davidas Thoreau gyvenimo filosofijos knygoje „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ rašė: „Tarp paukščio, sukančio savo lizdą, ir žmogaus, statančio savo namą, yra svarbaus panašumo. Kas žino, gal visi žmonės, – jei statytų namus savo pačių rankomis ir dorai bei paprastai aprūpintų save ir savo šeimą, – išvystytų poetinius sugebėjimus, kaip kad visi paukščiai dainuoja, kai yra užsiėmę panašia veikla.“

Profesorė Viktorija Daujotytė naujoje knygoje „Prigimtinės kultūros ratilai“ teigia: „Statymas iš pačių pamatų yra ir kūrybinis veiksmas, ir stiprina bendresnį kūrybiškumą. Kuo mažiau žmogus sugeba ką nors daryti savo rankomis, tuo jo kūrybiškumas mažėja“.

XXI amžiuje rankų darbo vis rečiau prireikia. Nyksta santykis su žeme. Ji nebedirbama rankų įrankiais. Vietoj kaimų kyla agrokoncernai, vietoj rankų įrankių naudojami kombainai ir traktoriai.

1991–2015 metais išnyko daugiau kaip 5 tūkst. kaimų ir vienkiemių, t. y. beveik tiek, kiek jų buvo sunaikinta 1965–1990 metais, vadinamojo brandaus socializmo laikais. Kartu su kaimais iš žmonių atminties ir gyvenimo išnyko daugybė su jais susijusių vietovardžių.

Pasaulyje nykstant teritorijoms, dingsta ir namų ribos. Nykstant kraštovaizdžiui, tuštėjant kaimams, skursta kalba. Miestiečiams nebereikia nei lankos, nei trobesio, nei kluono, nei vasarojaus ar pūdymo. Kalboje nebelieka kaimuose girdėtų patarlių: „Kumele gimus, pavalkų neišvengsi“, „Nespjauk vandenin, kad nereikėtų atsigerti“.

Prigimtinės kultūros puoselėjimu rūpinasi Prigimtinės kultūros institutas. Prigimtinė kultūra tai – tautos kodas, sudarytas iš gamtos, istorijos, daiktų, sąmonės vaizdinių, iš atminties bei kalbos. Prigimtinė kultūra apima kultūros ištakas, semiasi iš praeities bei ragina gręžtis į dabartį.

Šią savaitę Paryžiuje atidarytoje Baltijos šalių simbolistų parodoje kaip auksas sidabruose žiba Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Įkvėpimo ir kūrybos vaizdinių jis sėmėsi iš prigimtinės kultūros gelmių ir būtent tuo įdomus visoms pasaulio tautoms, ypač toms, kurios savo amžių matuoja tūkstantmečiais.

Atsigręžimas į prigimtinę kultūrą galėtų būti ta visiems suprantama, tarpusavio nesutarimus ir žiemos nešvarumus naikinanti mūsų istorinės, kultūrinės ir kalbinės bendrystės jausena.

Ir dar. Paradoksalu: kurdami valstybės ir kultūros ateities strategijas, painias it labirintai ateities vizijas, sugalvojame sudėtingiausių išvedžiojimų, nors dar tebeturime patikimus pamatus prigimtinėje kultūroje, kuri yra tvirtas kelias į ateitį. Poetas Sigitas Geda pranašingai yra įspėjęs: jeigu dabartinis amžius nebus humanitarinis, tai kito amžiaus iš viso nebus.

 

R. Sakalauskaitė

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.